Aktorės dovanos kolegoms – akrostichai (vaizdo įrašas)

Kovo 27-ąją švenčiama Tarptautinė teatro diena. Šia proga rytoj, šeštadienį, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (VŠDT) bus apdovanoti geriausi teatro kūrėjai, rodomas spektaklis „Man šiandien Hamletas“. Aktorė Silvija Povilaitytė kolegoms unikalias dovanas dovanoja jau ištisus metus – kuria eilėraščius-akrostichus. „Žmonėms patinka matyti ir girdėti savo vardą. Jų akys nušvinta ir siela sušyla“, – džiaugiasi Silvija.

„Jausmai turi išeiti iš žmogaus“

Pernai vasarą Joniškio Raudonojoje sinagogoje buvo pristatyta iš Joniškio kilusios VŠDT aktorės Silvijos Povilaitytės knyga „Senoji atminų gatvė“. Pristatymo metu autorė parengė teatralizuotus padėkojimus Joniškio krašto žmonėms, dalyvavo aktoriai Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer, Romanas Dudnikas ir akordeonininkas Motiejus Dudnikas.

Silvija sako seniai turėjusi svajonę išleisti knygą, skirtą Joniškio kraštui, nes gyvenimo kelyje sutiko daug gerų žmonių, kuriems norėjo padėkoti, prisiminti juos, įamžinti poezijos posmuose. Todėl jos knyga pradedama eilėraščiu „Odė vaikystės miestui“, spausdinamos eilės skirtos klebonui monsinjorui Juozapui Dobilaičiui atminti, mokytojams Danutei Adomaitienei, Aleksandrui Čiupkovui, Zenonui Buožiui, Stefanijai Guščinienei, Elenai Vaitiekaitienei. Eilėraščiai dedikuoti ir poetei Onai Mikalauskienei, bibliotekininkei Violetai Vilčiauskienei, poetei Reginai Briedytei, klasiokui Linui Adomaičiui, Silvijos šeimos nariams.

Keli knygoje spausdinami Silvijos eilėraščiai joniškiečiams – akrostichai. Akrostichas – tai eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį, vardą, pavardę.

Akrostichus mėgo kurti Antikos ir Renesanso epochų poetai, o lietuvių literatūroje seniausias žinomas akrostichas yra 1547 m. Martyno Mažvydo išleisto „Katekizmo“ pratarmėje. Jos pirmosios eilučių raidės slepia autoriaus vardą ir pavardę.„Kauno poetai akrostichus labai mėgsta. Aš iš jų išmokau. Jausmai juk turi išeiti iš žmogaus. Ir rašai ne tam, kad kur nors pasidėtum, norisi, kad ir žmonės sužinotų, paskaitytų. Mano šie darbeliai visi skirti žmonėms“, – šypsosi Silvija.

Ditirambai Melpomenės tarnams

Aktorės akrostichai kolegoms pradėjo lietis per karantiną – teatruose buvo labai mažai darbo, o be kūrybos, be dovanojimo džiaugsmo gyventi juk negali. „Kai dovanoji džiaugsmą, jo padvigubėja. Dovanojamas džiaugsmas – vienintelis dalykas, kurį atiduodant kitiems, jo padaugėja tau pačiai“, – sako Silvija.

Taip pamažu, užrašomi ranka, gimė akrostichai ne tik kolegoms aktoriams, bet ir mylimiems teatro darbuotojams: kostiumininkei Maritanai – „Maloni moteriškė, seno filmo herojės vardu...“, salės administratorei Reginai – „Ridendama likimo dovanotą laimės kamuolį...“, grimuotojai Ramunei – „Rami ir romi, be proto švelni...“, Italijoje gyvenančiai rekvizitininkei Redai – „Rausvom gėlėm sužydusiu gyvenimo keliu...“, sekretorei Simonai – „Sidabro švytėjimo akys jos pilnos...“, teatro kritikei Elvyrai – „Eini teatrinio stebuklo nušviestu gyvenimo keliu...“, rekvizitininkei Elytei – „Elegantiškai trapi, maloni ir nuoširdi...“ bei kitiems.

Silvija sako, kad akrostichai gimsta spontaniškai: pasižiūri į kolegę ir toks gerumas nuo jos žvilgsnio apima, kad reikia jį išlieti. „O Ramunei akrostichą spektaklio metu parašiau. Mes labai ilgai laukėme, o aš tik čiupt, ir parašiau. O kokia ji buvo laiminga... Grimuoja mus, o tokia švelni būtybė. Net klausiau, ar ji kada nors ant ko nors supyksta. Juk žmonės yra žmonės... Ji – nuostabi moteriškė, jos švelnūs delnukai visada ant mūsų veidų“, – greitakalbe beria žodžius ir kvatojasi pašnekovė, pridurdama, kad negali žmogui parašyti eilėraščio, jei nejauti jam meilės.

Akrostichus kolegoms aktorė jau išdovanojo, bet neslepia turinti svajonę – parašyti knygą, į kurią bus sudėtos ir jos eilės. „Knygos neturiu, bet turiu jos pavadinimą: „Baltos godos juodam fone. Ditirambai Melpomenės tarnaitėms ir tarnams, ir šiaip geriems žmonėms“, – kvatojasi Silvija.

Pasitinkant Tarptautinę teatro dieną, aktorė sako esanti labai labai laiminga dėl visų savo į sceną „išeinančių vaikučių“.

„Stengiesi sukurti sau ir kitiems tokią būtį, kad būtų geriau, šilčiau, nuoširdžiau. O mūsų teatrui šventės proga palinkėčiau daugiau klasikinių kūrinių. Būtinai turi būti viena klasikinė komedija ir viena klasikinė tragedija. Tai – teatro kanonai. Mes dabar pernelyg projektiniai tapome. Toks yra naujoviškas teatras, bet aš esu tradicinio teatro šalininkė, puoselėtoja ir mylėtoja. Esu šalininkė teatro, kur yra žmogaus jausmas, temperamentas, mintis“, – sako Silvija.