A.Kaluginas: lietuviai vis dar bijo kalbėti apie lytinius santykius

Lietuviai vis dar vaduojasi ir sociokultūrinių gniaužtų, tad temos apie seksą, įvairias lytinių santykių formas, įskaitant feliaciją ir kunilingą yra traktuojamos kaip gėdingos, apie jas bijoma kalbėti viešai. Kad žmonės iki šiol nepriima temų, kurioms jiems atrodo tabu, ypač, kai tai rodoma kine, atskleidė ir kilusios žiūrovų aistros po pasirodžiusios režisieriaus Audriaus Juzėno pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“. Apie tai, kodėl lietuviai bijo kalbėti sekso tema, kas jiems atrodo tabu, kokią žalą mūsų psichologijai padarė okupacija ir kodėl, jei filme būtų parodytas ne kunilingas, o feliacija, būtų mažiau pasipiktinimo, kalbamės su psichoterapeutu, santykių psichologu ir psichologinių knygų autoriumi Andriumi Kaluginu.

Kodėl intymios temos daugeliui lietuvių yra tokios nepatogios? Kodėl kalbos apie seksą Lietuvoje yra tabu, ypač kalbant apie kunilingą?

Vyraujantį požiūrį lemia mūsų visuomenės specifiniai sociokultūriniai bei mentaliteto ypatumai. Nepamirškime, kad esame krikščioniška, katalikiška valstybė ir Bažnyčia yra gal ne tokia kategoriška, kaip tuo metu (apie kurį pasakoja filmas – red. ), bet iki šiol yra pakankamai griežtai nusiteikusi prieš seksą, kaip malonumo aktą. O tarpukario Lietuvoje, kai šalis buvo laisva, neokupuota Sovietų Sąjungos, Bažnyčia turėjo ypatingai didelę įtaką ir kategoriškai smerkė bet kokį lytinį kontaktą, jei jis skirtas ne naujai gyvybei užmegzti, t. y. atliekantis ne reprodukcinę funkciją. Jau nekalbant apie oralinę lytinių santykių formą, kuri apskritai buvo smerkiama. Moterys, kurios vyrui atlikdavo feliaciją (oraliniu būdu tenkindavo vyrą), arba atvirkščiai, vyrai, kurie užsiimdavo kunilingu, tarpukario Lietuvoje buvo kategoriškai pasmerkti.

7-ajame ir 8-ajame XX amžiaus dešimtmetyje, po seksualinių revoliucijų JAV ir Vakarų kultūroje įvyko intensyvūs lytinės moralės pokyčiai, išnyko tabu daugeliui lytinių temų, apie kurias imta viešai kalbėti ir diskutuoti žiniasklaidoje, kine, literatūroje, sparčiau vystėsi seksologijos mokslas. Tačiau mes iki šiol manome, kad ši tema yra gėdinga. Pagrindinė to priežastis yra ne psichologinė, o sociokultūrinė. Tai lėmė keli veiksniai – aplinka, kurioje gyvenome, tarpukaris, kuriame buvo ypač stipri Bažnyčios įtaka, psichologinis seksualinis susikaustymas, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, o seksas apskritai buvo smerkiamas ir draustas. Mes dar sąlyginai neilgai gyvename laisvoje visuomenėje, tad vis dar vaduojamės iš šių sociokultūrinių gniaužtų. Todėl natūralu, jog ir temos, kurios yra ypatingo privatumo, kaip, pavyzdžiui, oralinis seksas, tebetraktuojamos kaip gėdingos. O jeigu matome kažką gėdingo, tai manome, kad to viešinti nereikėtų. Nors iš tikrųjų nieko gėdingo oralinėje lytinių santykių formoje nėra, bet sociokultūrinis šleifas ir mūsų tautos XX a. patirčių įtaka vis dar gaji.

Tai gal apie seksą ir kunilingą išvis nereikia kalbėti garsiai? Galbūt šios temos turi likti tik už miegamojo durų?

Apie tokias temas tikrai reikia diskutuoti. Diskusijoje turi dalyvauti kompetentingi psichologai, psichoterapeutai, ginekologai, urologai, medicinos specialistai – būtent specialistai turi diskutuoti apie tai, įtraukiant Bažnyčios bei kultūros atstovus. Ne todėl, kad mes dabar turime visi praktikuoti oralinį seksą – tai kiekvieno individualus pasirinkimas, ar to reikia, ar priimtina. Kompetentingų specialistų diskusijos reikalingos bendro lytinio švietimo rėmuose bei iš psichoseksualinės higienos sumetimų.

Antra, diskusijos reikalingos ir tam, kad praktikuojat tokią lytinių santykių formą, reikia žinoti, kaip nesužaloti partnerio. Esu susidūręs su ne viena situacija, kai žmonės prisižiūri internete pornografinių vaizdo įrašų, bando juos pakartoti ir susitraumuoja oralinio sekso metu. Taip atsiranda ir psichologinės traumos, kai moteris verčiama tai daryti. Tad tam, kad žmonės išvengtų sudėtingų pasekmių, susijusių su oraliniu seksu, žinoma, reikėtų viešos specialistų diskusijos – tai turi būti šviečiamoji veikla.

Tyrimais įrodyta, kad oralinį seksą bent kartą gyvenime yra išmėginę daugiau nei 75 proc. žmonių. Jei daugelis porų tuo užsiima, kodėl jo rodymas ar kalbėjimas apie jį visuomenėje kelia tokią didelę pasipiktinimo bangą?

Ne vaginalinės sekso formos, t. y. ne paprasta sueitis, ir visos kitos formos, kurių tikrai yra nemažai, turi ypatingą privatumo atspalvį. Tai suprantama kaip itin slapta ir intymu. Žinoma, labai daug porų praktikuoja kunilingą savo gyvenime, bet yra daug ir tokių, kurie mano, kad tai yra kažkas labai gėdingo ir visiškai nepriimtino. Būtent todėl ir viešos scenos su oraliniu seksu, matomos ir „Pelėdų kalne“, kelia tokį pasipriešinimą bei diskusijas, kadangi tai laikoma tarsi ypatingo privatumo aktu. Paprastas sueities kontaktas, vaginalinis, šiandien jau nėra labai šokiruojantis, tarsi kaip ir legalizuotas, tačiau kitos formos vis dar išlieka tabu. Todėl ir piktinamasi, kad tokios intymios seksualinės temos viešinamos kine. Tai rodo, jog žmonės iki šiol nepriima temų, kurios jiems atrodo tabu.

O jeigu filme „Pelėdų kalnas“ būtų parodyta, kad moteris vyrą tenkina oraliniu būdų, būtų mažiau pasipiktinimo?

Neabejoju, kad taip. Jeigu būtų parodytas feliacijos akto imitavimas, kai vyrą orališkai tenkina moteris, tai pasipriešinimo, pasipiktinimo filmo kūrėjai būtų sulaukę tikrai mažiau. Tačiau apskritai, bet kokio oralinio sekso tema, ar tai būtų kunilingas, ar feliacija, yra apgaubta begalės mitų, stereotipų, visokių nuomonių ir pan. Tad ši tema iš esmės yra labai jautri.

Apskritai, ar kunilingas buvo įmanomas XX a. pokario Lietuvoje?

Žvelgiant istoriškai, yra mažai tikėtina, kad vyras atliktų moteriai kunilingą, jeigu kalbame apie „Pelėdų kalne“ vaizduojamą laikotarpį. Užsiimant tokia lytinių santykių forma, net ne vienas, o abu partneriai turėjo būti labai išprusę seksualine prasme, kad žinotų apie tokią mylėjimosi formą. Istoriškai, kunilingas yra kilęs iš Rytų, jis aptinkamas senovės indų eiliuotame traktate „Kamasutra“, senuosiuose Kinijos raštuose ir tradicijose. Europiečiai apie „Kamasutrą“ sužinojo XIX a., kai ji buvo išversta į anglų kalbą. Lietuvių kalba šis lytinių santykių traktatas tuo metu tikrai nebuvo prieinamas, tad jį galimai skaitė tik tie, kurie buvo išvykę į kitas šalis, arba skaitė angliškai – kunilingas buvo labai retas seksualinio išprusimo atvejis pokariu.

Kaip manote, ar „Pelėdų kalne“ parodytos scenos yra netinkamos? Gal jų išvis nereikėjo rodyti ir ar jos vertos tokio pasipiktinimo?

Matot, kiek žmonių, tiek nuomonių. Žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę, pasipiktinimą. Viskas, kas liečia tokias jautrias temas, pavyzdžiui, seksualumą, visada sukelia diskusijas, nepasitenkinimą: vieniems kažkas patinka, kitiems – nepatinka. Mes negalime uždrausti žmonėms reikšti savo nuomonę. Bet turime suprasti ir tai, kad negalime menininkams ar kūrėjams įvesti cenzūrą, jeigu neperžengiamos etikos ir pornografijos ribos. Jokiu būdu nereikėtų cenzūruoti kūrybos, jei menininkas, scenaristas, derindamas scenarijų ar atskiras scenas nusprendžia, kad tai neperžengia padorumo ribų. O šiuo atveju padorumo ribos neperžengtos – juk visi aktoriai apsirengę, lytinių organų nedemonstruoja, o pats kunilingas yra tik imituojamas. Asmeniškai man kunilingo scena šiame filme yra labai taikli kūrybinė metafora. Jeigu cenzūruosime kultūrą, grįšime į Sovietų Sąjungos laikus, kai viskas buvo draudžiama.

Pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ siužetas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi „sulaužyta“ jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometėje okupuotoje šalyje. Tai filmas, kuriame telpa daugybė siužetinių linijų.

„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp partizano Šmelingo bei gimnazistų Tado ir Ritos. Šmelingas atsisako patogaus gyvenimo ir renkasi pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tokius kaip įsimylėjęs Ritą Tadas, maištavusius tyliai, be ginklo, besistengusius išgyventi. Tai pasakojimas apie tuos, kurie vylėsi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, apie tuos, kurie savo sudaužytų likimų fone pasidavė, apie „sulaužytą“ pokario tautą. Tai pasakojimas apie žmones, kurių kiekvienas atrado savo būdą, išraiškos formą pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai negali to pasakyti garsiai.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas filmo herojus, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius Pranas Morkus, prodiuseriai Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.