| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Vasariškai ištuštėjusi Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla šeštadienį buvo pilna šurmulio. Žinoma, ne tiek, kiek prieš 35 metus, kai 1983-iaisiais Joniškėlio technikumą baigė 56 agronomai ir 118 jaunuolių įgijo techniko-mechaniko kvalifikaciją.
Dviejų grupių agronomų vadovai buvo Danutė Namavičienė ir jau šviesaus atminimo Emilijus Puodžiūnas, o keturių grupių technikų-mechanikų – Vaclovas Motuzas, taip pat šviesaus atminimo Juozas Laukaitis, Ksavera Rimkūnienė ir Juozas Stonis.
Tuomet Joniškėlio technikumo direktorius buvo Aleksas Kiminas, o pavaduotojas – Vytautas Nainys.
Buvę technikumo absolventai paprastai organizuoja atskirų grupių susitikimus.
Tačiau šį kartą į vieną susitikimą sukviesti visus kurso agronomus bei technikus-mechanikus idėja kilo Daliui Linkevičiui iš Biržų krašto.
Kam skambino, su kuo tarėsi, visiems buvo įdomus toks sumanymas. Tik reikėjo surasti per trisdešimt penkerius metus po Lietuvą ir pasaulį išsibarsčiusius apie pusantro šimto kurso draugų. Paaiškėjo, kad iš 1983 metų laidos 33 technikai-mechanikai jau mirę…
– Mūsų grupėje mokėsi trisdešimt du vaikinai, – prisiminė buvęs vienos iš keturių technikų-mechanikų grupių seniūnas Romualdas Sabas. – Pradžioje susitikdavom kas penkerius metus, vėliau ši tradicija nutrūko. Kai nutarėm susitikti 2013-aisiais, grupiokus gaudžiau pusę metų. Dvylikos grupės draugų nebėra tarp gyvųjų, taigi likom dvidešimt. Šiandien susitikime dalyvauja tik keturi. Bet vien mūsų grupė vėl rinksis liepos pabaigoje. Galbūt tada atvyks aštuoniolika draugų, nes du gyvena užsienyje…
Iš viso 1983 metų laidos kurso šeštadienį į buvusį Joniškėlio technikumą suvažiavo 64 technikai-mechanikai bei agronomai.
– Dar dvidešimt penki buvo užsiregistravę, tačiau neatvyko, – apgailestavo Dalius Linkevičius.
Jis išsitarė, kad iki šiol galvojęs, jog visi jo technikų-mechanikų grupės draugai gyvi. Bet ką tik iš vakaro išsiaiškino, kad prieš dvejus metus Ispanijoje mirė nuo Vaškų kilęs buvęs grupiokas Kazys Rimša….
Pats Dalius gali papasakoti savo sėkmės istoriją. Jis baigė ne tik Joniškėlio technikumą, bet vėliau Aleksandro Stulginskio universitete įgijo agronomo specialybę, ėmėsi ūkininkauti. Tačiau pastaraisiais metais ypač išgarsėjusi jo Sodeliškių dvaro sodyba, kur žmonės tiesiog plūsta, kur rengiami vakarėliai, pobūviai, puotos, verslo konferencijos. Turbūt dažnas mūsų krašto gyventojas yra lankęsis šiame įstabiame palatvės kampelyje.
Sodeliškių dvaro sodybos šeimininkas atskleidė, kaip vienintelis Lietuvoje čia veikia kone prieš šimtą metų statytas pats tikriausias vėjo malūnas. Beje, su pasvaliečiu verslininku Rimu Želviu sieja pomėgis kolekcionuoti senienas…
Ir Daliaus Linkevičiaus Sodeliškių sodyboje, be kitų pramogų, galima apžiūrėti senovinių motociklų, traktorių, automobilių ir garo mašinų kolekciją…
O dabar idėjų nestokojantis Dalius sugalvoja po 35 metų suburti visą buvusio Joniškėlio technikumo kursą.
Iš tiesų anuomet čia dauguma mokėsi ketverius metus, taigi kartu praleistas laikas šiandien prilygsta aukštųjų mokyklų bakalauro studijoms, ir gyvenimas technikume bei jo bendrabučiuose virte virė. Todėl ir prisiminimai, ir įvairiausių nuotykių pasakojimai susitikus ilgai netilo. Fotografijų albumai atgaivino primirštus įvykius bei nutikimus.
Tačiau surinkti šešių grupių absolventus – tikrai didelis darbas, kurio, be Daliaus, ėmėsi visa organizatorių komanda: Virginijus Undzėnas, Gediminas Škikūnas, Saulius Čabas, Arūnas Nauronis, Janina Rauckytė-Janeliūnienė, Arūnas Maldoris, Romualdas Sabas, Arvydas Jankūnas…
Dalius atvežė 1983 metų laidos visų šešių grupių padidintą mokinių ir dėstytojų nuotraukų vinjetę. Ji labai traukė paieškoti savęs ir draugų. Vieni mažiau pasikeitę, o kiti beveik neatpažįstami.
Pasikeitęs ir buvęs Joniškėlio Darbo raudonosios vėliavos ordino Mičiurino tarybinis ūkis-technikumas. Po 35 metų susirinkę auklėtiniai mokykloje ant sienos tuojau pastebi Joniškėlio dvarininko Igno Karpio portretą:
– Mūsų laikais tokio nebuvo.
Ir buvęs technikumas šiandien kitaip vadinasi. Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos direktorius Vytautas Jurėnas, irgi baigęs šią mokyklą, pasakojo apie jos veiklą, apie tarptautinius projektus, kurių metu mokiniams suteikiama galimybė atlikti praktiką Austrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Portugalijoje bei kitose šalyse.
– Dabar trisdešimt keturi mūsų mokiniai atlieka praktiką Vokietijoje ir Austrijoje. Pagal šiandieninę situaciją, deja, mokinius ruošiame užsieniui, – atskleidžia direktorius Vytautas Jurėnas.
Į Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklą šiuo metu priimami mokiniai net su pradiniu išsilavinimu. Tokie jaunuoliai ruošiami žemės ūkio gamybos verslo darbininkais. Su pagrindiniu išsilavinimu galima įgyti technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybę, o turintieji vidurinį išsilavinimą per metus gali tapti apskaitininkais ir kasininkais…
Dauguma prieš 35 metus Joniškėlio technikumą baigusių agronomų ir technikų-mechanikų čia mokytis pradėjo 1979-ųjų rugsėjį. Moksleiviai suvažiuodavo ne tiek iš mūsų rajono, bet dar daugiau iš kitur – Biržų, Šiaulių, Radviliškio, Kupiškio, Panevėžio, Pakruojo, Rokiškio, Kelmės, Klaipėdos…
– Ir sugalvok iš Kėdainių belstis į tokį užkampį. Važiuodavo maršrutinis autobusas iš Kauno į Joniškėlį, o kelionė kainavo du rublius vienuolika kapeikų. Jau po vidurinės mokyklos į Joniškėlio technikumą įstojau mokytis agronomijos. Gyvenau bendrabutyje, pradžioje į namus grįždavau kas savaitgalį, vėliau kelionės retėjo, – prisiminė į susitikimą atvykusi kėdainietė, beje, kartu su iš Radviliškio kilusiu vyru, kuris tuo metu Joniškėlio technikume mokėsi technikų-mechanikų grupėje. – Yra ir daugiau tokių porų.
Iš tiesų technikų-mechanikų grupėse mokėsi vien vaikinai, o tarp agronomų buvo ir merginų.
Per susitikimą salėje kalbėjo grupių vadovai Vaclovas Motuzas ir Danutė Namavičienė, buvęs skyriaus vedėjas Algirdas Ručys, dėstytojai Juozas Būblys, Janina Janeliūnienė, Giedrė Jakilaitienė.
Vėliau pašnekinti buvę jų moksleiviai, dabar jau patys gerokai žilstelėję, prisimena dėstytojus kaip reiklius, griežtus ir puikius savo srities specialistus.
– Tarkim, per dėstytojo Vaclovo Motuzo paskaitas būdavo taip tylu, kad galėjai girdėti skrendančią musę. Savo mokytojų ne tiek bijojom, kiek jautėm pagarbą, be to, reikėjo tikrai išmokti ir atsiskaityti, – teigia iš Panevėžio į susitikimą atvažiavęs Jonas Rudis.
O fizikos dėstytojai Giedrei Jakilaitienei buvusi agronomijos moksleivė po 35 metų įteikė gėlių už tai, kad per gimtadienį parašė… dvejetą.
– Aš bjauri esu. Man atrodė, kad be fizikos bus labai blogai, kad šio dalyko labai reikia. Bet, pasirodo, galima gyventi ir be fizikos, – pašmaikštauja Giedrė Jakilaitienė, išdirbusi 46 metus.
Dėstytoja užjautė savo buvusius moksleivius, kuriems sušalusiems, sušlapusiems teko dirbti ir prie burokų, ir prie linų:
Jeigu taip reikėtų dabartiniams mokiniams…
– Man buvo 25-eri, o jūs vos keleriais metais jaunesni. Taigi anuomet mažai skyrėmės, o dabar visiškai suvienodėjom. Net gėda prisiminti, kaip bendrabutyje tramdydavom pas mergaites lendančius berniokus, – linksmai kalbėjo dėstytojas Juozas Būblys…
Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos kieme, prie Šimtmečio akmens, susitikimo dalyviai pasodino medelį, atskirai grupės bendravo klasėse, apsilankė mokyklos muziejuje.
Susitikimas tęsėsi mokyklos valgykloje, kur liejosi jaunystės laikų melodijos. Kiti pasišnekučiuoti įsitaisė lauke, ant pievutės…
Organizatoriai dėkoja mokyklos vadovui Vytautui Jurėnui ir visai jo komandai už geranorišką pagalbą rengiant šį susitikimą.
0 0 0 0 0 0 0 0 1
1 1
0 0 0 0 0 0 2 0
0 0 1 2 0 0 2 0 0 0 0 0 8 0 0 4 0 0 7 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
