Agnė Matulaitė: „Žmonės slėpdavo, kad pas mane ateina“

Agnė Matulaitė Lietuvoje yra žinoma kaip Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žmona. Tiesa, besidomintieji psichologija ir mėgstantieji skaityti pažįsta ją kaip specialistę ir knygos „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“ autorę.

Šiauliuose, P. Višinskio bibliotekoje, viešėjusi psichologė-psichoterapeutė atskleidė save laikanti sveika neurotike ir dalijosi įžvalgomis, kodėl tarpusavyje nesusikalba poros, daugėja savižudybių bei kodėl jai tekdavo vaidinti… odontologę.

Kalbėjimasis – viena iš esmių

– Kas jums yra ši knyga?

– Ši knyga man kaip kūdikis. Rašinėdavau labai seniai, tai tam tikra prasme terapija. Kažkada pajutau, kad kai labai sunerimstu, užrašau, sudėlioju mintis ant lapo ir palieka geriau. O tuos užrašus išvydęs, vyras sakė, kad jais verta pasidalyti su kitais. Kai kas kritikuoja, kad mano knygoje viskas labai atvira, nuoga. Gal net per daug to atvirumo.

Iš tikrųjų, kokie mes bebūtume, giliai yra pasislėpusi baimė būti vienišam. Aš prisipažįstu, kad bijau būti vieniša. Kai sutinki kokį nors autorių, kuris aprašo panašias situacijas, jausmus, jautiesi kur kas geriau. Supranti, kad esi ne vienas toks.

– Ši knyga leidžia mums būti netobuliems, kalba apie kūniškumą. Taip pat – ragina mus kalbėtis, bendrauti.

– Man, kaip psichologei, tikrai kartais atrodo, kad kalbėjimasis gali būti viena iš esmių. Priimu žmones ne tik individualiai, bet ir poromis. Ir tuomet ypač atrodo, kad sėdžiu kaip vertėja, ne kaip psichologė. Pasakau jam, ką ką tik ji pasakė, ir pasakau jai, ką jis ką tik pasakė… Manau, kad mes kažkuriuo momentu nusprendėme, kad jeigu mane tikrai myli, tai turėtų atspėti iš pusės žodžio. Mes turime kažkokį įsitikinimą ir jeigu žiūrėtume psichoanalitiškai, tai eina iš pačios pradžios, nes kai buvome dar kūdikėliai, mums išties nereikėjo sakyti „Pakeisk man sauskelnes“ ar pan. Mama suprasdavo.

Kadangi mama jau nutolo, tikimės atrasti tą „mamą“ ir toliau. Juk jeigu tikrai myli, taigi, Dieve tu mano, turi suprasti... Ir tada labai sunku persimokyti, kad vis dėlto ne – gyvenime taip nebus, kad esame be galo skirtingi. Jeigu nesišnekame, mes klimpstame, tingime tyrinėti, ar tie žmonės atspės. Jeigu tik mes išmoktume kalbėti, pusės problemų neturėtume, pusė porų gyventų laimingai.

Apie kūniškumą šnekant, tai čia galbūt tokia pankiška mano sritis. Nes iš tiesų psichologijoje kūniškumas yra nuneigtas. Apie jį buvo ir mano magistro darbas, ir disertacija. Dėl ko? Nes tikima, kad dekartiškai mes suskirstėme pasaulį: medikai užsiims tik kūnu, o psichologai – siela. Ir taškas. O aš manau, kad mūsų kūniškumas yra be galo svarbus. Jeigu pagalvotume, mes labai patenkinti, kad kūniškumas suteikia galimybę, pavyzdžiui, nueiti, pasiekti. Įgalinimą mes priimame – mūsų kūnas mus įgalina: galime nueiti, pasimylėti, pašokti, nušliaužti ir pan. Bet mums labai nepatinka antroji dalis – kad mes esame įkalinti savo kūno ir neišvengiamai mūsų egzistencija bent šitame pasaulyje baigsis kartu su kūniškumu.

Dėl to visada yra tos dvi interakcijos – kūniškumo ir psichiškumo. Jei, pavyzdžiui, sulūžo koja, tai medikas ją ir gydys, bet, psichologiškai žiūrint, tas kojos lūžis gali atverti daugybę dalykų: galime priimti, kad žmogui lūžusi koja yra blogai, juo labiau jei siekė kokio nors pasaulinio rezultato. Taip pat tai gali būti labai gerai. Lūžusi koja gali reikšti, kad namiškiai pagaliau pasiims namo ir nebebūsi vienišas, kad išvengta kokių nors santykių, kurių bijo, ir santuoka galės būti atidėta, kol pagalvos, ir t. t. Turi persipinti tie dalykai, negalima šnekėti tik apie kūniškumą ar tik apie psichiškumą.

Kada pasidžiaugsime, kad kažkas staliumi tapo?

– Lietuvoje didžiulė savižudybių problema. Kur priežastys?

– Per ilgai galvojame, jog turime iš išorės atrodyti stiprūs. Tu būni stiprus išoriškai, bet kilpą geriau ant kaklo užsidėsi, nei kam nors prisipažinsi, kad jautiesi blogai. Ypač sudėtinga vyrams. Žvelgiant į lietuvių statistiką, vyrų daugiau nusižudo negu moterų.

Yra kažkokia baimė, kad manęs nepriims, jeigu atrodysiu nevisiškai kietas (-a). Ir tai kuriama: žurnaluose šypsosi be galo gražios moterys – kaip tokiai būti? Kuriama iliuzija, kad gali būti viskuo, kuo tik panorėjęs. Ir jei kažkuo nebūni, tai vos ne tavo vidinio fiasko kaltė, nes netapai, kuo galėjai tapti. Bet tai netiesa, nes yra ribotumų, kuo galime būti. O vaidinti nepažeidžiamą, vaidinti kietą ir jausti, kad aš bet ką galiu sukurti… Ir jeigu nesukuriu, suvokiu, kad tai mano asmeninė kaltė.

Gal ateis kada laikas, kai aukštinsime ne tik daug pasiekusiuosius, bet ir pasidžiaugsime, kad kažkas staliumi tapo. Dabar idealas kažkodėl tik tie, kurie baigė mokslus, jie yra „pateptieji“. Yra kur kas svarbesnių dalykų, bet mes žiūrime į išorinius pasiekimus ir pagal tai vertiname.

– Rašydama šitą knygą, jūs vis dėlto turėjote užmačią mus šiek tiek pagydyti, ne tik konsultuoti?

– Ar tai yra psichoterapija, ar tai yra gydymas?.. Pati klausinėju, kas čia vyksta, ir tam tikra prasme gal ir įvyksta toks gydymas. Man vienas gerbėjas yra pasakęs, kad jausmas buvo toks: „Pradžioj skaičiau ir atrodė, kad tu konsultuojiesi su manimi. Tarsi sėdėtum šalia ant sofos ir man reikėtų tau atsakymus duoti. Tu to nežinai ir ano nežinai, klausinėji manęs visko. Paskui maždaug nuo vidurio nebesupratau: tarsi mes jau kartu sėdime ir konsultuojamės. O link pabaigos jau toks jausmas, kad aš konsultuojuosi su tavim ir sužinau visus atsakymus.“

„Turime unikalią kartą“

– Ar keičiasi visuomenės požiūris į psichoterapeutus, psichoterapijos naudą?

– Tikrai keičiasi. Atsimenu juokingų atvejų, kai reikėdavo odontologus vaidinti. Atsiliepdavau ir sakydavau, kad taip, dantys dantys… Žmonės slėpdavo, kad pas mane ateina. Šiuo metu to nebepasitaiko. Situacija keičiasi, bet tai gali būti sostinės iliuzija.

Kodėl knygos pavadinime paminėti sveiki neurotikai? Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi apie nesveikus žmones. Bet aš pati esu sveika neurotikė. Ką mes pripratę gyvenime daryti – skirstyti žmones į sveikus ir nesveikus. Ir aš drįsčiau teigti, kad visiškai sveikų žmonių nėra. Mes tiesiog tokių nerasime, nes nėra žmogaus, neturinčio visiškai jokių problemų. Visi esame kažkur ties riba.

Psichotikai yra žmonės, kurie bando pabėgti nuo realybės kiek įmanoma toliau. Dėl įvairių priežasčių. Nenori arba negali būti šioje realybėje. O neurotikai yra pernelyg įsikibę į šitą realybę: netinka tvarka, erzina dulkės ir pan. Tai geriausia pozicija yra būti tarp psichotiko ir neurotiko. Sveiku neurotiku laikau tą, kuris visgi išlieka realybėje, bet supranta, kad nežino, kas bus ateityje. Tai reiškia, kad esu, suprantu ir kartais kažko labai bijau. Tu gali kažko paniškai bijoti, bet kartu pasitelki sveikąją savo pusę ir gali sau padėti.

– Auga vis mažiau bendraujanti karta. Ar jie bus tikri neurotikai, neturintys jokių gebėjimų?

– Niekas nežino, kaip bus. Turime unikalią kartą. Mes augome tuomet, kai galėdavai pabėgti, pasiklysti. Vieni eidavome į mokyklą, lakstydavome lauke, užmigdavome šieno kupetoje ir pan.
Šiuo metu turime kartą, kuri yra stebima. Tėvai nori žinoti, kur jų vaikas, negalima neatsiliepti – kyla panika.

Anksčiau gąsdindavo, kad nuo radijo klausymosi nukris ausys, dabar gąsdina dėl kompiuterių žalos akims. Bet mes nežinome, kas bus. Ar auginame narciziškus žmones, kurie negali neįsidėti nuotraukos į feisbuką, kurią visi turi matyti, „palaikinti“?.. Bet taip pat jie – tie žmonės, kurie pradeda kalbėti atvirai apie tai, kas mums buvo tabu. Čia irgi neurotiškumo dalis, kai mes suprantame, kad nesukontroliuosime situacijos, kaip benorėtume.