Ad­ven­to ka­len­do­riaus is­to­ri­ja

Ad­ven­to ka­len­do­riai se­niau bu­vo va­di­na­mi Ka­lė­dų ar­ba šven­to Mi­ka­lo­jaus ka­len­do­riais ir do­va­no­ja­mi vai­kams gruo­džio 6-ąją, Ka­lė­dų se­ne­lio pro­to­ti­pu lai­ko­mo šv. Mi­ka­lo­jaus die­ną.
 

Katalikų tradicijoje adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, tikintiesiems tai – susikaupimo ir apsivalymo laikotarpis. Jo pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio „adventum“, reiškiančio atėjimą – tai puikiai atspindi bendrą advento nuotaiką, kai visi laukia ateinant ne tik gražiausios metų šventės Kalėdų, bet ir sugrįžtančios šviesos. Įdomu, kad už tradiciniais tapusius sezono atributus – advento kalendorių, vainiką ir žvakę – turime dėkoti vokiečiams, kurie juos sugalvojo ir išpopuliarino protestantų bendruomenėse.

Advento vainikas – amžinybės simbolis

Pasakojama, kad advento vainikai Vokietijoje egzistavo nuo XVI a., tačiau tokį vainiką, kokį jį matome dabar, pirmasis 1839 m. sukūrė Hamburge gyvenęs pastorius Johanas H. Vichernas. Jo įkurtos prieglaudos auklėtiniai, artėjant Kalėdoms, nuolat klausinėdavo, ar ilgai reikės laukti šventės, todėl pastorius ant vežimo rato uždėjo keturias baltas ir 20 raudonų žvakių, kurias nuo gruodžio 1 d. kas dieną uždegdavo – ši instaliacija padėjo vaikams skaičiuoti iki Kalėdų likusias dienas.

Tradicija kurti žvakių ratą, dekoruotą visžaliais augalais, greitai tapo populiari Vokietijos protestantų bendruomenėse, o vokiečiams ėmus masiškai emigruoti į JAV, įsitvirtino ir ten. Šiemet vien amerikiečiai kalėdiniams papuošimams planuoja išleisti vidutiniškai 63 dolerius, o advento vainikai JAV iki šiol yra viena iš dešimties perkamiausių kalėdinio dekoro prekių.

Advento žvakių simbolika

Advento tradicijos pirmiausia kyla iš religinių tradicijų, todėl ne tik pats vainikas, bet ir visi jo elementai turi simbolinę reikšmę. Vainike naudojamų žvakių simbolika – religinė, tiesa, jų prasmės aiškinimas priklauso ir nuo konfesijos, ir nuo tradicijos.

Pavyzdžiui, katalikų ir protestantų bažnyčiose advento vainikui dažniausiai naudojamos violetinės ir rožinės spalvos žvakės, nes būtent šios spalvos yra siejamos su keturiais advento sekmadieniais. Ir pačių žvakių, uždegamų kas savaitę, reikšmes galima interpretuoti per krikščioniškąją tradiciją: pirmąją savaitę uždegama žvakė reiškia viltį, antrąją – taiką, trečiąją – džiaugsmą, o ketvirtąją – meilę.

Kalėdų laukiančiuose namuose seniau būdavo įžiebiama advento žvakė su dienas žyminčiomis padalomis: didžiųjų metų švenčių laukta kasdien nudeginant po vieną padalą. Nuo 1747 m. Vokietijoje, o vėliau ir kituose protestantiškuose kraštuose, vaikai raudonu kaspinu ar popieriumi apvyniotą advento žvakę įsmeigdavo į apelsiną ar ropę, kurie simbolizavo pasaulį – tokia žvakė vadinta „Christingle“ (nuo vokiško termino „Christkindle“, reiškiančio kūdikį Kristų).

Nuo vaikystės prisiminimo iki advento kalendorius

Skaičiuoti dienas iki Kalėdų – sena tradicija, įvairiose tautose ir religijose gyvuojanti skirtingomis formomis. XIX a. vokiečiai dienas iki Kalėdų skaičiavo kreida ant durų žymėdami brūkšnelius, taip pat ant sienos lipindami šventuosius paveikslėlius. 1851 m. išleistoje vaikams skirtoje knygelėje pasakojama, kad kiekvieną vakarą vaikai laukdavo, kol tėvai ant sienos pakabins naują šventą paveikslėlį – kai jų bus 24, ateis Kalėdos.

Tradicija kurti rankų darbo Kalėdų laukimo kalendorius Vokietijoje buvo išties populiari, kiekvienuose namuose ieškota originalių sprendimų. Pirmąjį masinės gamybos advento kalendorių sukūręs Gerhardas Langas prisimena, kaip prieš Kalėdas iš mamos gaudavo rankų darbo dėžutę su 24 sausainiais ir kiekvieną dieną galėdavo suvalgyti po vieną. Įkvėptas vaikystės prisiminimų, G. Langas XX a. pradžioje išspausdino pirmąjį advento kalendorių, kuris sulaukė didžiulės sėkmės ir kasmet pasirodydavo su naujomis iliustracijomis ir temomis. Įdomu, kad 1930 m. išleistas advento kalendorius buvo pritaikytas ir regėjimo negalią turintiems vaikams.

Beje, Vokietijoje iki šiol egzistuoja ir didžiausias pasaulyje advento kalendorius. Turistai kasmet plūsta į šalies pietvakariuose įsikūrusį vaizdingą Gengenbacho miestelį, kurio rotušės pastatas, turintis 24 langus, prieš šventes virsta įspūdinga advento kalendoriaus instaliacija.

Nauja era ir neregėtas populiarumas

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, atidarę kalendoriaus langelį, vaikai galėdavo rasti po citatą iš Biblijos, kalėdinę maldelę ar paveikslėlį, o 1926 m. išleistame kalendoriuje „Kalėdų rožė“ pirmą kartą buvo paslėpti ir 20 šokoladinių saldainių. Taip prasidėjo šiuolaikinių advento kalendorių era, kurią laikinai sustabdė tik Antrojo pasaulinio karo metais paskelbtas draudimas naudoti kartoną ne karinėms reikmėms.

Jau pirmaisiais pokario metais tradicija leisti advento kalendorius buvo atnaujinta, o įvairios bendrovės pradėjo varžytis, kuri sukurs gražesnių paveikslėlių ar įdės įdomesnių skanėstų.

Pranešimas spaudai