Administratorė ir krovikas: kuri profesija pavojingesnė?

„Taip paprasčiau“, – sako elektrikas, patingėjęs nulipti nuo kopėčių pasiimti apsauginių pirštinių. „Man už tai nemoka“, – burbteli vadybininkas, išpylęs kavos ant biuro koridoriaus grindų ir lyg niekur nieko sugrįžęs į savo darbo vietą. Bendrovės „Splius“ darbų saugos vadovas Povilas Kiznis sako, kad Lietuvoje vis dar gajus požiūris, jog už mūsų saugą ir sveikatą darbe atsako kažkas kitas, tik ne mes patys.

Esminė darbuotojo pareiga

– Kodėl toks požiūris apskritai susiformavo?

– Darbų sauga Lietuvoje suprantama kaip kažkas nuobodaus, neįdomaus, netgi nereikalingo. Kaip toje pasakoje: visi kažką girdėjo, bet niekas nieko nematė. Nuo pat savo darbo pradžios stengiuosi šią nuomonę keisti, darbų saugos mokymus paversdamas motyvacine priemone darbuotojams. Pagrindinis iššūkis – įrodyti jiems, kad darbų sauga yra ne tik darbe vartojama sąvoka, darbdavio reikalas, bet ir esminė darbuotojo pareiga.

Darbo aplinkoje nuolatos pasitaiko stimulų elgtis nesaugiai – dažniausiai taip tikimasi greičiau atlikti užduotį. „Laiminga“ nesaugaus elgesio baigtis daro stipresnį poveikį nei bausmės, todėl reikalavimai mažai keičia elgseną. Ją keičia teigiamas grįžtamasis ryšys ir atviras dialogas. Galiu pasidžiaugti, kad tokia praktika veikia: mūsų įmonės darbuotojų požiūris į darbų saugą kasmet gerėja, jie tampa atsakingesni.

– Ir vis tik akivaizdžiai nuobodžiaujančiųjų per instruktažus dar pasitaiko. Kaip reaguojate į tokius darbuotojus?

– Mokslininkai nustatė, kad žmogus įsisavina ir įsimena 10 proc. to, ką perskaitė, 20 proc. to, ką girdėjo, ir net 50 proc. to, ką girdėjo ir matė. Todėl mano instruktažuose netrūksta vaizdinės medžiagos. Ir jeigu nors vienas iš tų nuobodžiaujančiųjų nors kartą gyvenime pasinaudos gautomis žiniomis ir nenukentės arba padės artimajam išvengti nelaimės, tikslas bus pasiektas.

– Per tuos metus, kai dirbate, įmonėje būta daug nelaimingų atsitikimų?

– Su darbu konkrečiai susiję du atvejai. Kartą darbuotojas, vesdamas kabelį, persipjovė pirštą – nes pirštines naudoti „ne lygis“, ir netgi važiavo į ligoninę. Likimo pirštas: po mėnesio įmonėje vyko pirmosios pagalbos mokymai. Dėstytoja kaip tik tą darbuotoją išsirinko vietoje manekeno ir visą subintavo, nors jai apie nelaimę nebuvau užsiminęs (šypsosi).

Kitas įvykis rimtesnis. Jaunas darbuotojas, kuris pas mus stažavosi antrą mėnesį, buvo paskirtas dirbti su vyresniu, patyrusiu specialistu, kartu vyko šalinti gedimo Medelyne. Reikėjo atidaryti šulinį, pakeisti TV signalo daviklį. Iš karto pasakysiu, kad šulinio dangtis sveria solidžiai – apie 30 kg, o uždaromas jis tokiu principu: yra keturi „dantukai“, vieną „dantuką“ įstatai ir dangtį paleidi. Vyresnis darbuotojas paleido dangtį, o jaunesnysis, jau nusimovęs pirštines, puolė jo gaudyti. Laimei, nespėjo pakišti visos rankos – dviejų rankos pirštų galiukus, pagalvėles, nupjovė iki kaulo. Vyresnis kolega suteikė pirmąją pagalbą, sustabdė kraujavimą ir nuvežė į ligoninę. Kai ėmiau pažymą apie traumos sunkumą, gydantis gydytojas konstatavo, kad buvo profesionaliai suteikta pirmoji pagalba. Vėliau klausiau jauno darbuotojo: kam kišai tuos pirštus? Sakė, kad bijojo, jog suduš dangtis... Žinote, žmogus turi instinktyvią reakciją: jeigu krenta, vadinasi, reikia gaudyti.

Užmirštas pagalbos telefonas

– Kišti pirštus po 30 kg sveriančiu šulinio dangčiu – atrodo daugiau nei kvaila...

– Statistika teigia, kad ekstremalioje situacijoje net 90 proc. žmonių apima panika ir tik 10 proc. pavyksta išsaugoti ramybę, greitai ir ryžtingai veikti – būtent jie yra tie laimingieji, kuriems pavyksta išsigelbėti net ir beviltiškiausiose situacijose.

Nelaimių akivaizdoje žmonės sutrinka, nes nėra joms pasiruošę, t. y. kiekvieną savaitgalį negalvoja, kaip elgtųsi vienokiu ar kitokiu atveju. Kartais atrodo juokinga, kad taip dažnai ir visur, kur tik įmanoma, kartojamas Bendrojo pagalbos centro telefono numeris 112. Bet stresinėje situacijoje žmogus gali užmiršti net ir šį elementarų numerį: jis nebežino, nei kur skambinti, nei ką apskritai daryti.

– Įmanoma suimti save į rankas?

– Kalbėdami apie galinčias nutikti nelaimes, išmokstame jų nebijoti. Taip jau yra, kad žinomi dalykai neatrodo tokie baisūs: žinojimas skatina pasitikėjimą savimi, nelaimės atveju sušvelnina jos padarinius ir padeda išvengti blogiausio.

Žmonės panikos atveju tam tikromis priemonėmis gali sukontroliuoti savo elgesį. Tos priemonės – konstruktyvios mintys. Ekstremalioje situacijoje reikėtų ne paniškai bėgti, o sustoti ir pagalvoti, kokias žinias, kokius įgūdžius galime pritaikyti, kad išsigelbėtume patys arba padėtume išsigelbėti kolegoms, šeimos nariams, draugams. Deja, kartais mums trūksta net pačių elementariausių žinių. Užtat kiekvienais metais ir stengiamės prisiminti jas instruktažų metu.

Skandinaviškas pavyzdys – sveikintinas

– Galbūt instruktažai vyksta per retai? Kokių ydų apskritai pastebite mūsų šalies darbų saugos sistemoje?

– Lietuvoje veikiantis instrukcijų mechanizmas yra daugiau priemonė parašams ir kitiems „paukščiukams“ sudėlioti, bet dažnai nepasiekia galutinio tikslo – konkretaus žmogaus saugos konkrečiame jo darbo bare bei asmeninės atsakomybės.

Dažnai koncentruojamasi į tai, kaip sutvarkyti teisinius dokumentus: darbų saugos žurnalus, vidines tvarkas, taisykles, darbo vietų atestacijas ir pan. Kad tik viskas „atrodytų gerai“. Tačiau pamirštama, kad ne taisyklės šiuo atveju svarbiausios. Svarbiausia, jog darbuotojai apie jas sužinotų ir jas įsisąmonintų tikrąja to žodžio prasme. Taigi, turėti dokumentus, kurie reglamentuoja darbų saugą ir nustato atitinkamus veiksmus, yra pirmas, tačiau tikrai ne pats reikšmingiausias žingsnis.

– Ko galėtume pasimokyti iš užsienio valstybių? Galbūt ten požiūris į darbų saugą visai kitoks?

– Esminis skirtumas, organizuojant darbų saugą Skandinavijoje ir Lietuvoje, yra tas, kad skandinavai daugiau investuoja į bendrą saugą, kolektyvines darbų saugos priemones, tačiau turi kur kas mažiau formalių reikalavimų viską dokumentuoti.

Jie ypač akcentuoja asmeninės atsakomybės principą, kurį galima palyginti su vairuotojams taikoma atsakomybe: teises turi, taisykles žinai, važiuok sau sveikas, nesudaryk avarinių situacijų, tuo labiau – avarijų, nes pats už jas atsakysi. Panašaus požiūrio laikosi ir britai.

Skandinavų logika tokia, kad iš esmės pats žmogus atsako už savo saugą, o darbdavys tik supažindina su konkrečios darbo vietos specifika, gresiančiais pavojais ir rizika, užtikrina, kad tos rizikos yra įvertintos, darbuotojai apie jas informuoti.

– Pabaigai – ar administratorės profesija darbų saugos atžvilgiu tokia pati pavojinga kaip, pavyzdžiui, kroviko?

– Nė vienoje veiklos srityje neįmanoma pasiekti absoliučios saugos. Tiesa, 96 proc. nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl žmonių veiksmų ir tik 4 proc. dėl nesaugios aplinkos. Minėtieji veiksmai nėra susiję su fizine darbo aplinka ar įgūdžių stoka – žmonės pasirenka elgtis nesaugiai, nes „taip paprasčiau“, „man už tai nemoka“. Be to, jeigu pasielgiame nesaugiai ir mums nieko neatsitinka, įsivaizduojama „sėkmė“ provokuoja vėl rizikuoti.

O atsakant į klausimą, jeigu krovikas yra išmokytas saugių darbo metodų, žino saugaus darbo taisykles ir jų laikosi, taiko savo darbe, o administratorė jų nežino arba nesilaiko, didesnė tikimybė, kad nukentės administratorė.