Ada Grakauskienė: "Viskas, ką darome dėl visų, – gerai"

Etaplius.lt tęsia straipsnių ciklą "Kada paskutinį kartą?", kuriame nenuobodžiai pristatome visai neseniai naujai kadencijai išrinktus Lietuvos politikus – Tarybos narius. Kokie jie žmonės?

Kada paskutinį kartą?

– Žiūrėjote į žvaigždes?
– Šviečiant mėnuliui, tikrai vaikščiojau senokai. Turbūt metai jau daro savo. O gal kompanijos trūksta?

– Lipdėte sniego senį?
– Šiemet su anūkais jų kieme lipdėme senį besmegenį. Šiemet mažai sniego tam tinkamo buvo, gal tik porą kartų.

– Padėjote kitam?
– Tai darau kasdien, nes šalia Tarybos nario pareigų, esu Seimo narės R. Baškienės padėjėja, tad padėti žmonėms įvairiais klausimais tenka beveik kasdien. Dar savanoriauju Raudonajame Kryžiuje. Šiuo metu su Kuršėnų meno mokyklos mokiniais tapome ant sienos Kuršėnuose.

– Ką nors pasodinote?
– Sodinau šiltnamyje pomidorų, daržus apsisėjau, gėles balkonuose į lovelius sodinau, kapinėse ir t. t. Juk mes valstiečiai... Turime sodinti ir auginti.

– Sportavote?
– Bandau kasryt daryti nedidelę mankštelę, kad nesurambėčiau. Su sportu niekada nedraugavau.

– Verkėte?
– Prieš dvi savaites laidojau uošvienę. Nors sako, kad dėl uošvienių niekas ašarų nebraukia ir laidoja jas kniūbsčias, kad neprisikeltų... Cha cha.

– Bučiavotės?
– Anūkus bučiuoju kasdien.

– Nuoširdžiai juokėtės?
– Juokiuosi dažnai, nes juoktis sveika. Sako, kad besijuokiant organizme gaminasi vitaminas C.

– Skaitėte knygą?
– Mūsų miesto Vytauto Vitkausko bibliotekos moterys kviečia į įvairius renginius, tai, žiūrėk, kokią nors knygą ir pasiimi. Ne taip seniai perskaičiau knygą apie Koganovičių, o dabar skaitau "Gyveno kartą Uvė".

– Buvote kine?
– Paskutinis turbūt bus "Virš pilkų debesų". Pasirodo, jau senokai buvau...

– Atostogavote?
– Šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį atostogavome savaitėlę Egipte.

– Žaidėte su vaikais?
– Tai darau beveik kasdien su anūkais. Tai nuostabiausias laikas.

– Čiuožėte pačiūžomis?
– Labai gaila, bet ant pačiūžų nesu stovėjusi niekada. Matyt, jau ir neatsistosiu.

– Buvote pas gydytoją, sirgote?
– Tai darau reguliariai, kas tris mėnesius lankausi pas gydytojus, nes jau 20 metų esu hipertonikė. Mokytojai visi turi aukštą kraujospūdį – vaikai sukelia. Tiesa, neseniai ranką skaudėjo, lankiausi pas traumatologą, po to lankiau reabilitacijos procedūras.

– Vėlavote?
– Vėluoti nemėgstu, nors į procedūras reabilitacijoje buvau pavėlavusi.

– Jautėtės įsižeidusi?
– Tai gyvenime įvyksta dažnai, bet ar daug tam skiriu dėmesio? Gal nelabai. Mes, lietuviai, vienas kitą mėgstame įžeidinėti, apkalbėti. Juk tai mūsų kraujyje. Gerai, kad ne absoliučiai pas visus.

– Įžeidėte kitą?
– Stengiuosi neįžeidinėti, o jei taip atsitinka, visada bandau atsiprašyti.

– Buvote bažnyčioje?
– Nesu labai praktikuojanti katalikė, bet visų švenčių metu lankau bažnyčią. O dabar buvau per laidotuves.

– Pagyrėte save ir džiaugėtės, kad esate naudinga politikė?
– Na, kad ir dabar. Sugalvojau, kad reikia pagražinti Daugėlių mikrorajoną, pasitariau su Seimo nare ir nutarėme ieškoti, kas galėtų piešti ant sienos. Pasiūlėme meno mokyklai, savo lėšomis nupirkome dažų, teptukų ir visko, ko dar reikėjo. Bus Kuršėnuose gražu vienoje vietoje. Prieš 16 metų su auklėtinių grupe piešėme prie degalinės, prie autobusų stoties. Dabar vėl prisiminiau gerus laikus. Manau, kad viskas, ką darome dėl visų, – gerai. Mažais žingsneliais, bet į priekį...