Acokavų 440-asis gimtadienis – šventė, sukvietusi visus namo

Liepos 19 dieną Acokavų kaime nuaidėjo ypatinga šventė – 440 metų jubiliejus. Pavadinta prasmingai ir kviečiančiai – „Susitikim ir pabūkim“, ji tapo gyvu įrodymu, kad stipriausias dalykas pasaulyje – tai bendruomenė. Ne tik kaimas šventė savo garbingą amžių – šventė kiekvienas čia esantis, kiekvienas sugrįžęs, kiekvienas prisimenantis Acokavus kaip savus namus.

Nuo pat ankstyvo ryto Acokavų erdvė pradėjo busti ne nuo paukščių giesmių, o nuo gyvo, šilto bendruomeniško bruzdesio. Vieni statė palapines, kiti tempė stalus, dar kiti – kabino girliandas ar puošė erdvę gėlėmis. O kur dar virtuvėje kunkuliuojanti sriuba, kepami pyragai, šypsenos, juokas ir žvilgsniai, kurių kalba aiškesnė už bet kokius žodžius – „mes darom tai kartu“.

Dangus šią dieną buvo palankus – joks lietaus lašas neišdrįso sutrikdyti šventinės nuotaikos. Saulė, lyg žinodama, kokia ypatinga ši diena, dovanojo šilumą ir jaukumą. Gamta tarsi prisijungė prie visų, kurie šventė – tyliai, bet labai tiksliai.

Nuskambėjus Evos Šimkutės autorinei dainai „Namai“, šventę pradėjo acokaviškė renginio vedėja Svetlana Viluskienė. Jos žodžiai tapo širdimi išjaustu sveikinimu: „Acokavai – tai ne tik vieta žemėlapyje. Tai mūsų vaikystė, mūsų šeimos, mūsų šventės ir kasdienybė“.

Šventę pratęsė simboliška vėliavos pakėlimo ceremonija, kurią tradiciškai patikėta atlikti vis kitai šeimynai, šį kartą trispalvė plazdėjo keliama Lenos ir Remigijaus Plačinskų šeimos narių. Skambant himnui, širdys plazdėjo kartu su trispalve – dėl kaimo, dėl žmonių, dėl visko, kas čia gyva.

Ypatinga šventės akimirka tapo bendruomeniškas, simbolinis ritualas. Ant specialios lėkštės bendruomenės pirmininkė Laima Šlekienė užrašė tai, ko acokaviškiai nebenori matyti savo kasdienybėje – pavydą, apkalbas, pyktį, žvyrkelį. Šie žodžiai tarsi susikaupusios negatyvios emocijos sudužo drauge su lėkšte – iškilmingai ir prasmingai. Tokiu gestu visi kartu palikome už šventės vartų visa, kas trukdo būti laimingiems, vieningiems, bendruomeniškiems.

Ritualo pabaigoje, sudaužiusi lėkštę, šventės pradžią paskelbė ir visiems dėkojo žmogus, kuris ne kartą Acokavuose viską pradėjo iš naujo – projektus, iniciatyvas, šventes ir talkas. Tai – mūsų bendruomenės pirmininkė Laima Šlekienė.

Šventės metu iškilmingai atidengtas Atminties suolelis – simbolinė vieta, skirta prisėsti, pamąstyti, pabūti su savimi ar bendruomene. Sukurtas iš idėjos, bendrystės ir žmonių širdžių, jis tapo ne tik fiziniu objektu, bet ir emociniu ženklu – „čia mes, čia mūsų vieta“.

Nors šventės metu suolelio atsiradimo istoriją šiek tiek mistifikavome, šiandien norime aiškiai ir nuoširdžiai padėkoti jo kūrėjui ir sumanytojui Arvydui Utakiui. Atidengimo garbė teko jauniausiam Acokavų gyventojui Augustinui Jaršiui, o pirmoji ant jo prisėdo jaunoji dainininkė Eva Šimkutė, padovanojusi visiems jautrią dainą „Sala“.

Prie ką tik atidengto suolelio į susirinkusiuosius prabilo Alvidas Kantauskas – žmogus, atvėręs Acokavų istorijos puslapius gyvu, vaizdingu pasakojimu, pripildytu šilumos ir atminties. Vėliau scenoje skambėjo radviliškietės Jutos Butkevičiūtės jautrios, simbolinės dainos „Paleisk mane namo“ ir „Mano namai“, palietusios ne vieną jautrią širdies stygą.

Šventės metu netrūko ir nuoširdžių sveikinimų – Acokavų bendruomenę pagerbė svečiai iš Seimo, savivaldybės, seniūnijų bei kaimyninių bendruomenių. Sveikinimo žodžius tarė Seimo narys Saulius Luščikas, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narė Laima Škėmienė bei administracijos direktorė Eglė Ivanauskytė. Jie atvyko ne tik su gėlėmis ir dovanomis – labiausiai širdis palietė jų linkėjimas kuo greičiau sugrįžti į Acokavus asfaltuotais keliais.

Gražių ir šiltų žodžių negailėjo artimiausi kaimynai – Šiaulėnų seniūnijos seniūnė Ieva Tamošaitytė-Braziulė bei Tyrulių seniūnas Rimantas Liukumas.

Acokavų bendruomenė taip pat jautė stiprų palaikymą iš kitų vietos bendruomenių pirmininkų ir atstovų: nuoširdžiai sveikino Tyrulių bendruomenės pirmininkė Asta Kurtkuvienė, Polekėlės bendruomenės narė Vitalija Lipskienė, Kunigiškių bendruomenės pirmininkė Dalia Balčiūnienė bei Šiaulėnų bendruomenės pirmininkas Rimvydas Buračas.

Ypatingai prasminga akimirka tapo ilgamečių Acokavų gyventojų pagerbimas – jiems įteikti žaliuojantys augalai, kaip gyvybės, šaknų ir žydėjimo simboliai. Tuo tarpu naujakuriai buvo pasveikinti kaip kaimo ateitis – žmonės, kurie tęs Acokavų istoriją ir kurs jos rytojų.

Šventėje netrūko veiksmo – visą dieną Acokavus užliejo muzika, judesys, šurmulys ir gera nuotaika. Scenoje vienas po kito pasirodė talentingi atlikėjai – nuo švelniai jautrių Evos ir Jutos Butkevičiūtės dainų iki energingo, visus pakylėjusio Astos Pilypaitės pasirodymo. Charizmatiškoji šlagerių karalienė užliejo erdvę ne tik stipriu balsu, bet ir šiluma – žiūrovai plojo, dainavo kartu, o šokių aikštelė ėmė busti jau nuo pirmųjų akordų.

Tačiau muzika buvo tik dalis įspūdžių – šventėje veiklos netrūko nei vaikams, nei suaugusiesiems. L. Morkio ir E. Plačinsko organizuota atrakcija kvietė iš arti susipažinti su sportine mašina, paruošta pagal Lietuvos „Street“ lygos reglamentą – šis eksponatas tapo tikru traukos objektu, ypač jaunimui. Tuo metu vaikų erdvė virto tikru linksmu miesteliu: čia netilo juokas, vyko žaidimai, piešimo ir kūrybinės dirbtuvės, edukacijos. Mažųjų veiklas koordinavo Šiaulėnų kultūros namų edukatorė Ema Norvydaitė, o kūrybos dvasia dalijosi tautodailininkai Birutė ir Eugenijus Arbušauskai.

Šventinio vakaro pradžioje žiūrovus dar labiau įtraukė Tyrulių kultūros namų vokalinės instrumentinės grupės „Radiola“ koncertas. Jų atliekamos dainos tapo startu šokiams – aikštelė vos pabudusi nuo pirmųjų „Radiolos“ taktų taip ir nesiskirstė iki pat vidurnakčio.

Tarp muzikinių numerių vyko ir itin gausi prizais loterija, kuri sukėlė nemažai emocijų – šūksnių, juoko ir laimingų veidų. Loterijos laimėtojai džiaugėsi ne tik simbolinėmis dovanomis, bet ir rimtais prizais, kurių buvo išties nemažai.

Per pertrauką visi šventės dalyviai galėjo pasistiprinti gardžiąja Aldonos Utakienės sriuba – soti, kvapni ir su meile virta, ji tapo dar vienu šventės skoniu, kurio nepamirši.

Vakarui įsibėgėjus, šventę į tikrą kulminaciją atvedė diskoteka su Artūru Pancerevu – ritmai, šviesos ir judesys kvietė šokti net tuos, kurie vis dar svarstė. Šventės aikštė virto viena didele šokančia bendruomene, o tortas, dovanotas Šiaulėnų seniūnės, saldžiai vainikavo visos dienos emocijas ir nuotaiką.

Be šios šventės kūrėjų, be rėmėjų, be partnerių ir be kiekvieno, padėjusio ranką ar širdį, – šios dienos nebūtų. Šventės organizatoriai nuoširdžiai dėkojo visiems – kraštiečiams grįžusiems į tėviškę, valdžios atstovams, šventės svečiams, rėmėjams, savanoriams, šeimininkėms, bičiuliams iš vietos bendruomenių. Visi buvo šios šventės dalimi.

Šventės pabaigoje skambėjo paprasti, bet prasmingi žodžiai: „Tegul Acokavai būna mylimi – tiek tų, kurie čia gimė, tiek tų, kurie sugrįžta, tiek tų, kurie tik pradeda savą kelią šiose žemėse“.