Abu labu tokiu

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – ne fontanai. Karo Ukrainoje fronte – nieko gera: kariškių gynyba užpultos šalies pietinėje dalyje braška ir yra galimybių, kad netrukus ims byrėti nuo ukrainiečių smūgių. Net daugelio karo analitikų prognozuojama dar viena mobilizacijos banga Rusijoje vargiai gali pakeisti kare besiklostančias tendencijas.

Reikalas tas, kad ne į kiekvieną tikslą žuvusių karių kūnais gali kelią iškloti. Kariniai rusų kariuomenės daliniai ukrainiečių išmušti dar pernai, naujus teks apmokyti, nors dabar veikiančių kariuomenės mokymo centrų galimybės yra ribotos. Pastabesni analitikai tvirtina, kad jau dabar rusų ginkluotosios pajėgos patiria sudėtingų ginkluotės tiekimo problemų. Milijonais gamintų automatų „Kalašnikov“ stygiaus gal ir nėra. Tačiau trūksta modernių tankų, lėktuvų, raketų. Ir tiksliųjų ginklų, kurių nei Sovietų Sąjungoje, nei Rusijoje niekada beveik nebuvo.

Spėjama, kad būtent ši problema yra esminis veiksnys, dėl kurio į svečius pas p. Putiną šią savaitę užsuko jo kolega – Šiaurės Korėjos diktatorius Kim’as. Toje šalyje vis dar formaliai neužbaigtam karui su Pietų Korėja ir JAV yra sukauptos, analitikų tvirtinimu, „milžiniškos“ ar net „sunkiai suvokiamos“ įvairių šaudmenų, ypač artilerijai skirtų, atsargos. Kremlius greičiausiai tikisi, kad branduolinį ginklą ir balistinių raketų technologijas kuriantis Kim’as bent dalimi tų atsargų galėtų pasidalyti, kad Rusijos kariuomenės Ukrainoje patiriama vadinamoji artilerijos sviedinių „dieta“ turėtų mažesnį neigiamą poveikį agresoriaus mašinai.

Ekspertai spėlioja: o ko už tai tikisi Kim’as? Jis savo šalyje, priversdamas pusbadžiu gyventi savo bendrapiliečius, sugebėjo sukurti ir pagaminti branduolinių užtaisų, kuriuos kol kas bandymų režimu vis sprogdina. Liūdnesnė padėtis dėl branduolinių ginklų nešėjų platformų. Šiaurės Korėja ligi šiol prieš kelis dešimtmečius sugebėjo modernizuoti ir pasigaminti sovietinės gamybos „Scud“ (oficialiai vadintas R-11 ir R-17 (300) raketas (yra tvirtinančiųjų, esą „Scud“ yra labai artimos nacių Vokietijos laikais gamintos V-2). XX a. antrojoje pusėje sugebėjo jas neoficialiai eksportuoti į Iraną, Iraką, gal net Pakistaną. Tačiau potencialiai „Scud“ modernizavimo galimybės yra išsemtos, todėl Kim’as savo mokslininkams norėtų užsienyje gauti naujų idėjų ir technologijų. Abu diktatoriai dueto susitikimą galbūt dėl to organizavo naujausiame Rusijos kosmodrome „Vostočnyj“ Tolimuosiuose Rytuose.

Ponas Putinas šiomis technologijomis beigi mokslinėmis idėjomis galėtų pasidalyti, nepaisydamas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos draudžiančių rezoliucijų. Už keletą ešelonų šaudmenų.

Kvapą gniaužiantis virsmas: prieš 24 metus laimėjęs Rusijos prezidento rinkimus, p. Putinas iš savo pirmtako Boriso Jelcino paveldėjo vietą už galingiausių pasaulio šalių lyderių – G-8 klubo – stalo. Dabar dėl savo agresyvios politikos turi tenkintis į save panašių atskalūnų kompanija. Ir, bijodamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo išduoto arešto orderio, nedrįsta skristi į užsienį pats. Ir Kim’o vizitas Maskvos propagandos pateikiamas taip, tarsi į Rusiją atvyko kuris nors galingiausios šalies lyderis.

Kita vertus, daugmaž visiems aišku, kad Kim’o šarvuotasis traukinys į Rusiją pajudėjo tik žalią semaforo signalą uždegus Kinijai. Šaliai, nuo kurios visiškai priklauso santykinis Kim’o režimo Šiaurės Korėjoje stabilumas. Kinai greičiausiai neketina tiekti Rusijai nei karo amunicijos, nei karo technikos, vengdami Vakarų, ypač JAV ekonominių sankcijų. Tačiau organizuoti Kim’o ir Putino stalo žaidimus – kodėl gi ne?

Tuo pačiu metu tradicinius poimperinius pamatus ima drebinti virpuliukai: prieš kelias savaites tradiciškai artimos Rusijai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas be užuolankų pareiškė, kad jo šalies sprendimas pasirinkti strateginę partnerystę su Maskva „buvo klaida“. Į tai netrukus sureagavo Briuselis, pasiuntęs užuominą, kad Armėnijai tebegalioja NATO narystės perspektyva.