Abrakadabra – tebūnie plaukai!

Šiaulietė Sonata Lekienė sulaukia svečių iš visos Lietuvos, o juos priima už uždarų durų, užtrauktų žaliuzių. Ten, pamojus tarsi burtų lazdele, klientės susigrąžina ir plaukus, ir pasitikėjimą savimi. Apie tai, kodėl ėmė teikti tokias paslaugas ir kodėl tam reikėjo metus skustis galvą, pasakoja pati specialistė.

Padėti sesei

Kaip moteris pasakoja, domėtis pagalba plinkantiems žmonėms privertė pats gyvenimas. „Mano sesuo susirgo vėžiu. Taip sutapo, kad tuo pačiu metu kaip pagal užsakymą pradėjo eiti naujos klientės ir visos dėl išretėjusių plaukų problemos. Kadangi daugiau nei 20 metų priauginu plaukus, bet priauginti ne visiems gali, pradėjau galvoti: nejaugi XXI a. nėra jokių sprendimų?“ – naujo kelio pradžią prisimena Sonata. Pradėjusi ieškoti informacijos, sužinojo, kad pagalba visgi yra, tik nepasiekia Lietuvos. O sesei padėti labai norėjo.

Specialistė juokiasi, kad ne veltui kolegės ją praminė knake: jeigu ima kapstyti, tai kapsto iš pagrindų. Norėdama išmokti dirbti su perukais ir plaukų sistemomis (tupetais), rado kompaniją Ispanijoje ir prieš trejus metus išvyko, net ir nemokėdama anglų kalbos. „Jie turėjo vertėją į rusų kalbą. Paaiškėjo, kad tai sandėlyje dirbanti ukrainietė, per daug metų jau ir primiršusi rusų kalbą. Bet kokiu atveju ji nėra specialistė: mes, meistrai, turime savo kalbą. Geriau supratau, kai man kalbėjo angliškai“, – pasakoja Sonata.

Taip daugiau nei pusę metų Ispanijoje gilinosi į viską, kas susiję su perukais ir plaukų sistemomis: kokie jie būna, kuo skiriasi, kaip prižiūrimi, kaip restauruojami, kada įmanoma tai daryti, o kada ne, kaip jie didinami bei mažinami, apie įvairiausius modelius ir t. t., o ir grįžusi galėjo konsultuotis nuotoliniu būdu. Tačiau ilgainiui suprato, kad toks didelis atstumas nepatogus: kompanija negalėjo siųsti į Lietuvą nedrausto siuntinio, todėl labai išaugdavo kainos. Taip susirado kitą kompaniją Vokietijoje, su kuria bendradarbiauja iki šiol.

Burtų lazdelė

Kadangi Lietuvoje tokių specialistų yra mažai, Sonata sulaukia klienčių iš visos Lietuvos ir jų tikrai netrūksta.

„Būtų džiaugsmas, jei jų nebūtų, bet toks gyvenimas, nieko nepadarysi“, – sako moteris ir priduria, kad tai yra tarsi sarafano radijas: viena per kitą sužino, viena kitai rekomenduoja. O reklamuotis yra sunku: reikia nuotraukų, o pozuoti klientės nenori – tai labai subtilios paslaugos.

Pas Sonatą už uždarų durų ir užtrauktų žaliuzių vyksta tikri stebuklai: moterys ateina susikrimtusios, o išeina drąsiu žingsniu, pasitikinčios savimi. „Kuo mane šis darbas veža? Jaučiuosi tarsi turėdama burtų lazdelę, apie kurią vaikystėje svajojome visi. Atrodo, nieko tokio nedarau, bet ateina sugniuždytas žmogus, o išeinant būna ir ašarų – džiaugsmo ašarų. Ir apsikabiname, ir pasibučiuojame“, –
šypsosi moteris.

Tiesa, tokiam betarpiškam bendravimui neseniai praėjusi koronaviruso pandemija buvo nemenkas iššūkis. Savivaldybėms užsidarius ir negalint laisvai važiuoti iš vieno miesto į kitą, Sonatai su klientėmis teko bendrauti nuotoliu. „Siuntinėjau paštu šukutes, internetu rodžiau, ką daryti, kaip pačiam išsiimti plaukų sistemas. Taip pat ir su priaugintais plaukais“, – prisimena specialistė.

Dvi galvos

Peruko priežiūra – paprastesnė. Tačiau tinkamą peruką nusipirkti nėra labai lengva. „Parduotuvėse dirba ne meistrai, jie neturi žinių. O dėl jų trūkumo ir parduoda mažiau, – įsitikinusi moteris. – Susidraugavusi su viena pardavėja, eidavau konsultuoti – pardavimų padaugėjo ui-lia-lia. Elementariausias dalykas: peruką užsidedi, kirpčiukai būna iki nosies. Aš pardavėjoms pradėjau aiškinti: kai gamintojas daro peruką, jis nežino, ar Marytė, ar Onutė jį užsidės, kokio dydžio bus kakta, – geriau padaryti didesnį. Kirpti galima visus, tik reikia žinoti kaip.“

Pritaikius peruką, dažniausiai net nepasakysi, kad žmogus su peruku, tačiau prie jo reikia priprasti, o tai, pasak Sonatos, yra psichologinis dalykas. „Viskas yra galvoje. Jūs žinote, kad esate su peruku. Jūs apie tai galvojate, – pabrėžia. – Aš mokau: pradėkite save kontroliuoti, negraibykite savęs, nes atkreipiate į save dėmesį.“

Nors, pasak jos, peruko priežiūra yra paprastesnė nei savo plaukų, visgi itin reikalingas daiktas – stovas: kitaip ilgainiui deformuojasi. „Per karantiną sugalvojau feisbuke įdėti skelbimą, kad dirbu su perukais bei plaukų sistemomis ir mano klientėms būtų pati didžiausia dovana – manekeno galva, – prisimena moteris. – Parašiau, kad negaliu pirkti, nes nenoriu parduoti.“ Galvos pradėjo važiuoti urmu – dabar klientės ateina su viena galva, o išeina su dviem.

Ekstremalūs pokyčiai

Nors jau trejus metus tuo užsiima, Sonata negali pamiršti savo pirmosios klientės: atėjusi rodo peruką, sako – duria. „Mano pirmoji meistrė mane išmokė, kad meistras negali pasakyti, jog nežino. Turi nebijoti prisiimti atsakomybės ir rasti išeitį. Tuo vadovaujuosi, – tvirtina specialistė. – Sakiau: „Gerai, jūs man palikite, aš pažiūrėsiu.“

Paskambino sesuo pasiteirauti, kaip praėjo pirmosios klientės vizitas. „Sėdžiu ir nežinau. Ji man paliko tą peruką, jai kažkur kažkas duria, aš užsidedu – nieko nejaučiu“, – prisimena pasakojusi Sonata. Sesuo tada atkreipė dėmesį, kad klientė tą peruką deda ant plikos galvos, o Sonata – ant plaukų. „Tu niekada nesuprasi, ką reiškia nešioti peruką, jeigu jį dėsies ant plaukų“, – tuomet aiškino sesuo, kuri tada jau buvo be plaukų.

Taip Sonata ėmėsi ekstremalių pokyčių. „Man plaukai – ne vertybė. Tą patį vakarą permąsčiau: kokią turiu moralinę teisę sakyti klientėms, kad žinau, ką tai reiškia, patarti, kaip geriau? Kitą dieną nusiskutau plikai. Taip skutausi metus ir nešiojau visokius įmanomus perukus“, – kalba specialistė.

Moters vyro tokie pokyčiai nenustebino – jis gerai pažįsta savo žmoną. „Jo kartais klausia: „Ar ten tavo žmona buvo, tokia raudonplaukė?“ Jis atsako: „Išėjo raudonplaukė, kokia grįš – nežinau.“ Aš jam sakiau: „Ar tu įsivaizduoji, kaip tau gerai? Nori – šį vakarą žmona blondinė, nori – brunetė, trumpaplaukė ar ilgakasė“, – juokiasi specialistė. – Visi, kas pažįsta, pamatę mane bet kokią, nenustebtų, sakytų: „Čia juk Sonata.“ Galiu būti mėlyna, žalia, su peruku, plika – visaip.“

Tiesa, tuo metu turėjo ir savo mėgstamiausią – vadinamąjį Tulčinos – peruką. „Jį perka Jelena Tulčina – tai jos mėgstamiausias modelis. Mano sesė jau išėjo, bet jos perukas liko man. Sintetinių plaukų, vokiečių gamybos, labai lengva priežiūra, – giria moteris. – Jis man turi didelę psichologinę reikšmę.“

Kartų skirtumai

Visgi tuo metu, nešiodama visokiausius perukus, nors pati ir nėra jautri savo išvaizdai, suprato, ką išgyvena mūsų visuomenė. „Kitus dažnai labiau neigiamai veikia nei patį žmogų, kuris turi tokių problemų, – sako Sonata. – Ir aš tą perėjau.“

Ji prisimena, kad kai kurie pamatę net aikčiodavo: „Tu su peruku! Kas tau yra?“ Tačiau, išvykusi į Angliją, tokių reakcijų nesulaukė: kavinėje pasidarė karšta, nusiėmė peruką, o niekas net neatkreipė dėmesio. „Buvo socialinis eksperimentas – tą patį padariau Lietuvoje. „Ooooo!“ – buvo tokios reakcijos“, – garsiai demonstruoja pašnekovė.

Neigiamai reagavo ir jos dukrelė. „Turiu savo pagrandukę ir matau, kad jautriai reaguoja: ji visai kitokio temperamento, jai sunku suprasti. Niekada nesakė, kad negražu, visi perukai jai buvo vienas už kitą gražesni. Bet aš grįžusi nusiimdavau peruką, o ji nuo vaikystės mėgo paglostyti, pačiupinėti plaukus. Kol kas dėl jos turiu savo plaukus, bet man skusta galva yra kaifas. Žmogui, kuris nori save išreikšti, keistis be jokių pasekmių, tai yra idealus variantas“, – tikina moteris.

Sonata pastebi, kad skirtingų kartų atstovų reakcijos skiriasi – sau daugiau leidžia vyresnio amžiaus žmonės. „Jie nesuvokia, – sako moteris. – Anksčiau paklausti „Tai kada ženysies?“, „Tai kada vaikai?“ arba „Ar tai tu čia dabar su peruku?“ buvo normalu. Dabar žmonės kitokie: kuo jaunesni – tuo daugiau supratimo turi.“

Specialistė pasakoja turėjusi 16 metų klientę, kuri sirgo alopecija ir labai bijojo klasės draugų reakcijų. „Per laiką paaiškėjo, kad visa klasė ją palaiko, – džiaugiasi Sonata. – Dabar jai draugės su dažais padaro tarsi žemėlapį ant galvos: jos plaukus nudažo, o kur yra oda – apipurškia ataugusių šaknų maskuokliu. Ir varai – tu super, turbo, graži, kitokia!“

Natūralių plaukų? Nė už ką!

Metus nešiojusi įvairiausius perukus, dabar moteris gali patarti, į ką reikia atkreipti dėmesį, norint išsirinkti patį geriausią. „Visoms sakau taip: perukas – kaip suknelė: užsidėjai ir jauti, kad yra tavo, kad limpa. Ilgis negali būti trumpesnis nei norimos šukuosenos. Jeigu perukas sintetinių plaukų, svarbi spalva – jos nepakeisi“, – perspėja Sonata.

Ji pastebi, kad sintetinių plaukų perukų vis dar dažnai prisibijoma, nors visai be reikalo. „Jeigu man reiktų rinktis, nė už ką nepirkčiau natūralių plaukų peruko: kaina nesveika, kokybė dabartinėje rinkoje apgailėtina, ypač šviesių plaukų. Sintetiniai plaukai lengvesni, su jais mažiau prakaituojama, priežiūra pasakiškai lengva“, – tikina moteris.

Daug kas nuo senų laikų įsivaizduoja, kad sintetiniai perukai yra baisūs, tokie, kur labai aiškiai pastebimi, tačiau šiais laikais jau situacija pasikeitusi, o ir peruko kaina dažnai atspindi kokybę. „Sintetinių plaukų perukų kainos gali prasidėti nuo 30 Eur – tada tai bus kaip kepurė ant galvos. Geros kokybės perukai kainuoja nuo 250 iki 350–400 Eur. Geros kokybės natūralių plaukų perukų kainos prasideda nuo 1 500–2 000 Eur“, – vardija Sonata. Su pačiais brangiausiais perukais ne kiekvienas kirpėjas ryžtasi dirbti – tam reikia turėti drąsos.