Ablingiškių žaizda atsiveria kiekvieną birželį

Prabėgę 78 metai neužgydė Ablingos tragedijos žaizdų. Kiekvieną birželį ją išgyvenusiųjų širdys kraujuoja. Kodėl vokiečių kariškiai prasidėjus karui sušaudė nekaltus žmones ir sudegino jų namus? Daug aplinkybių neatskleista – niekas negali tiksliai pasakyti, kas lėmė 42 gyventojų – 33 ablingiškių, 6 Žvaginių kaimo žmonių ir 3 svečių žūtį. Jų atminimui birželio 23 d. lurde aukojamos šv. Mišios.

Kalbinome Žadeikių kaimo gyventojus Juozą Žeb­rauską, Joaną Stonkienę ir gargždiškį Juozą Jurkų, kuriems vaikystėje buvo lemta išgyventi karo baisumus.

Duria širdį ir po 78-erių metų

Ablingos tragedijos paliestųjų gyvenimas persunktas kančios. „Esu vienintelis tikras Ablingos tragedijos liudytojas“, – ištarė 88-erių metų J. Žebrauskas iš Žadeikių. Jis liko gyvas, bet neteko tėvelio ir sesers, dviejų pusseserių, dėdės ir kitų giminaičių. J. Žebrauskas kviečiamas į Ablingos tragedijos minėjimus ir kiekvieną kartą nesuvaldo jaudulio. „Ašaros byra, duria širdį žiaurių dienų prisiminimas, – virpančiu balsu kalbėjo žadeikiškis. – 1941 m. birželio 22 d. tekėjo šviesi saulelė, o vakare ji nusidažė kruvinai.“

Tą gražų birželį niekas negalvojo apie karą, nors nuo balandžio mėnesio Ablingoje buvo dislokuotas sovietų karių batalionas. Šiame ir aplinkiniuose kaimuose kariškiai statė karinius inžinerinius įtvirtinimus ruošdamiesi gynybai. Vienas iš jų teberiogso šalia J. Žebrausko namų.

Jis prisiminė, jog sovietų kariai apsigyveno ablingiškių trobose – užėmė geriausias jų patalpas. Žebrauskų, kurie gyveno Ablingoje, pamiškėje, namuose irgi buvo įsikūrę trys kariškiai. „Ablingoje buvo jų parduotuvė, kepykla, sporto aikštė. Kariai rodė kaimui kino filmus, žiūrėjome, kaip jie sportuoja – gera nuotaika tvyrojo. Nei kariškiai, nei gyventojai nežinojo, kad sekmadienį prasidės karas“, – leidosi į prisiminimus Juozas.

Paskutinieji tėvelio žodžiai

Sekmadienio rytą Juozo tėveliui kariškiai pranešė, jog prasidėjo karas. „Atsimenu, kad vienas į arbatą nebeįstengė įdėti cukraus – taip drebėjo ranka, – vaiko atmintyje įsirėžusi detalė neišsitrynė iki šiol. – Žvaginių kaime ant kalno stovėjo „majokas“ – kariai norėjo nupjauti, kad vokiečiai neturėtų iš ko stebėti apylinkių. Tačiau šie buvo už poros kilometrų, Tickinuose, ir tai pastebėję pradėjo šaudyti. Tėvelis mums, 4 vaikams, liepė bėgti į daubą slėptis. Ten jau radome savo kaimo žmonių.“

Kiti ablingiškiai nuo kulkų slėpėsi prie lurdo. Apie vidurdienį vokiečių kariškiai pasirodė Ablingoje. Pasak J. Žebrausko, jie pasižiūrėjo į dauboje besislepiančius žmones ir apsistojo kaime.

„Saulei leidžiantis į daubą atbėgo 2 esesininkai ir ženklais parodė stotis. Išrikiavo visus ir nuvedė į Ablingos centrą, suvarė į parduotuvę. Prie lurdo besislėpusiuosius atvedė anksčiau – buvo ankšta. Vaikus sukėlė ant lentynų, – pasakojo Juozas. – Leidžiantis saulei, atėjęs vokietis liepė moterims ir vaikams išeiti. Jie nenorėjo skirtis su vyrais. Tėvelis mums pasakė eiti. Tai buvo paskutinieji jo žodžiai. Išėjom, bet neišleido – su šautuvu suvarė į Martinkaus trobą. Stovėjo sargyba. Rytą iš parduotuvės žmones išleido – šie pasileido lurdo link. Į juos šaudė. Mus suvarė į tą pačią daubą, suguldė ir ėmė šaudyti iš dešinės ir kairės. Moterys klykė. Nušovė mano draugą Antaną Šiaulytį. Artėjo prie manęs.“ Juozas krito kniūbsčias kaip negyvas. Kai prabudo, vokiečių nebebuvo. Atsistojęs leidosi bėgti pro degančius Ablingos namus į kapines. Susitiko išsigelbėjusias seseris Basę ir Juzę – pernakvojo smėlio duobėje ir išskubėjo ieškoti tėvelio namuose. Bet ten tik juodas kaminas stirksojo.

Mirties spąstai

Devyniolikmetė Juozo sesuo Paulina tarnavo Palangoje – tą sekmadienį buvo atvykusi į Ablingą aplankyti tėvelio ir pateko į mirties spąstus. Ji rasta stipriai apdegusi, sunkiai atpažįstama. „Šaudė nekaltus žmones, Viešpatie Dieve... Gal jie narkotikais buvo apnuodyti, – skausmingai ištarė J. Žebrauskas ir pridūrė: – Ablinga buvo pažymėta mirties kilpa, nes čia buvo apsistoję sovietų kariai. Buvo duotas įsakymas sušaudyti žmones ir sudeginti jų namus. Legenda, kad seserys Baltuonytės šaudė į vokiečius – jos buvo kartu su mumis.“

J. Žebrauskas pasakojo, kad nužudytus jo kaimo žmones laidojo Ablingos kapinėse. Seserys neleido jam pažiūrėti tėvelio... Dešimtmetis liko našlaitis – mama mirė, kai buvo penkerių. Juozukui teko elgetauti, vėliau sesei atsirado galimybė jį priglausti. Per didžiausius vargus kūrėsi savo gyvenimą. Su žmona Marija Valerija užaugino 8 vaikus.

Sušaudyti likimai

J. Žebrauskas pasakojo, kad dauboje, kur buvo suvaryti pasmerktieji, matęs jauną moterį Srėbalienę, kuri apglėbusi laikė 6 mėnesių dukrelę Joaną. Nušovus mamą, mergytė išriedėjo iš jos rankų. Liko gyva, bet peršauta rankele.

Tai Joana Stonkienė, kuriai 78-eri, gyvenanti Žebrauskų kaimynystėje. Ji taip pat Ablingos tragedijos liudytoja, nors nieko negali apie tai papasakoti. Pasiteiravus apie suluošintas rankas, sakė nežinanti: gal paaugusi žaidė nuo karo likusiu sprogmeniu ir susižalojo pirštus...

Srėbalių pirmagimę Joaną, kurios abu tėvelius sušaudė vokiečiai, augino tėvelio mama Petronėlė Srėbalienė, po to – dėdė. Sužalotais pirštais mergaitei reikėjo išmokti gyventi. „Bet gavau gerą vyrą. Užauginome 5 vaikus“, – kalbėjo žadeikiškė, prieš 5 metus tapusi našle.

Gargždiškis Juozas Jurkus – vienas iš Ablingos gyventojų, prisimenančių Ablingos tragediją. „Gyvenau dėdės Juozo Jurkaus šeimoje. Sodyba buvo tolokai nuo Ablingos centro, tai mus išgelbėjo“, – kalbėjo J. Jurkus, tuomet buvęs 6-erių.

Jis pasakojo, kaip žuvo Žvaginių kaimo vyrai. „Pusamžis Vincentas Rimkus, pamatęs, kad dega Ablinga, su kibirais pasileido bėgti pagalbon, kartu ir du sūnūs. Bet juos sustabdė vokiečiai ir sušaudė, – pasakojo J. Jurkus. – Ūkininkus Antaną Sauserį, Šakinį, Varpiotą, grįžtančius iš daubos, kur slėpėsi, sulaikė. Vienas iš jų turėjo pistoletą, todėl sušaudė prie daržinės ir ją uždegė.“

Po žudynių Ablingos kaime liko apie 20 gyventojų. Gyviesiems teko laidoti mirusius kaimynus, gimines. Vaiko atmintin įsirėžė, kad juos laidojo ilgoje duobėje. „Ant lentų dėjo – karstų nebuvo, reikėjo laiko juos pagaminti, bet karštą vasarą negalėjo palaikų ilgai laikyti“, – kalbėjo J. Jurkus.

J. Žebrauskas apgailestavo, kad užlyginta dauba – ariamoji žemė dabar. „O juk ši žudynių vieta turėtų būti paženklinta“, – įsitikinęs Ablingos tragedijos liudytojas.

Ablingos ir Žvaginių kaimų tragediją prisimenant 1941 m. birželio 23 d.

Atėjo jie per pačią šienapjūtę,

Kai laukuose žydėjo dobilai.

Ateidami išvijo raudonuosius,

O mes tikėjom, kad viskas bus gerai.

O ne,

Ir ėjo jie rankoves atsiraitę,

Su Dievo vardu, išspaustu ant diržų.

O buvo jie taip ištroškę kraujo

Jau nuo pirmųjų to karo dienų.

Kodėl užkliuvo nekaltas mūsų kaimas,

Jame gyvenę taikūs žemdirbiai?

Kodėl kodėl praliejo jųjų kraują

Ir jų namelius paleido pelenais?

Turbūt todėl, kad tie kryžiuočių ainiai,

Perkrikštyti skambiu fašistų vardu

Jau nuo senovės gėrė kitų kraują

Ir dar norėjo vis naujų aukų.

Ir kas dabar galėtų pasakyti,

Kuo skyrėsi tų žiaurių tironų darbai

Nuo raudonųjų driskių komunistų

Ir garbėtroškų vokiečių fašistų.

Juozas JURKUS, buvęs Ablingos ir Žvaginių kaimų gyventojas, tragedijos liudytojas