A. Vainausko sėkmės istorija: nuo nerūpestingo mokinio iki patyrusio ugdytojo

Praėjus porai savaičių po Naujųjų sulaukėme geros žinios iš Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo – gavome finansavimą tęstiniam projektui „Keliai aukštumų link“. Vienas iš pirmųjų herojų – žmogus, ne kartą parodęs suprantąs žurnalistinio darbo skubą ir profesio­nalumą, operatyviai ir išsamiai atsakinėjantis į klausimus, visada turintis, ką pasakyti, nepamirštantis perskambinti į neatsakytą skambutį.

Tas žmogus – ilgametis legendinės Vilniaus krepšinio komandos „Statyba“ puolėjas, geriausio Europos ir Rusijos trenerio titulo savininkas, o dabar Elektrėnų savivaldybės sporto centro direktorius Alfredas Vainauskas. Kalbėjomės apie 40 metų krepšinyje, apie tikslų siekimą, persirgtą žvaigždžių ligą, kelius ir žmones, padėjusius eiti krepšinio keliu, apie skirtingų laikotarpių jaunų žmonių siekius.

Šlovė ir žvaigždžių liga

Apie krepšinį kalbėti įpratusį Alfredą Vainauską klausimas, koks jis buvęs mokinys, truputį sutrikdo. Sostinėje gimęs ir augęs A. Vainauskas pasakoja, kad baigė 34-ąją Vilniaus vidurinę mokyklą Lazdynuo­se, turėjo puikius bendraklasius ir nuostabią auklėtoją Salomėją Tamašauskaitę. Sako, kad mokėsi kaip tikras sportininkas. „Gerais pažymiais negaliu pasigirti. Tais laikais visos mintys buvo nukreiptos į sportą, į krepšinį.

Per daug nesukau galvos, kaip aš baigsiu mokslus, koks toliau bus gyvenimas. Sovietinė sistema viską buvo sudėliojusi į priekį už mane“, – atvirauja A. Vainauskas. Sovietmečiu geri krepšininkai turėjo tik dvi perspektyvas – galimybę patekti į Vilniaus „Statybos“ arba Kauno „Žalgirio“ komandas. Pašnekovas pasakoja, kad į „Statybą“ žaisti pakviestas buvo paskutinėje – vienuo­liktoje – klasėje ir tuomet prasidėjo pirmosios gyvenimo pamokos. „Pačiose pirmose varžybose įmečiau šešis taškus ir jau galvojau, kad esu puikus žaidėjas, bet labai greitai teko atsistoti į vietą. Supratau, ką reiškia vyrų krepšinis, kokia tai konkurencija. Norėčiau, kad ta sėkmės euforija būtų mane kitaip veikusi, bet nebuvo, kas pamokytų, pasakytų, kad norėdamas pasiekti tikslą turi dirbti. Todėl ir atrodė, kad visas pasaulis jau po mano kojomis. Tuo periodu buvo ir negerų dalykų – su draugais gerdavome alų, tie pasilinksminimai buvo visai kitokie nei šių laikų sportininkų, kurie stengiasi dėl atlygio ir visomis jėgomis susikoncentruoja į sportą. Tą laiką prisiminus man tikrai gėda dėl savo elgesio, nes buvau nesubrendęs, kvailas vaikas“, – apie karjeros pradžią ir pirmuosius gyvenimo iššūkius pasakoja A. Vainauskas. Pasak pašnekovo, tais laikais sportininkus labiausiai motyvavo tai, kad būdamas geru žaidėju galėjai gauti paskyrą butui, automobiliui bei solidų iki 300 rublių atlyginimą, kuris prilygdavo vyr. inžinieriaus atlyginimui. Krepšininkai žinojo, kad jei žais gerai, kartą per metus vyks žaisti į vieną soc. lagerio ir vieną kapitalistinę šalį. Itin geri žaidėjai galėjo patekti į Lietuvos rinktinę. A. Vainauskas į rinktinę pateko devyniolikos metų – 1980–1981 metais – ir dar kelerius metus buvo kandidatu į rinktinę.

„Statybos“ karaliukas

Žaisdamas Vilniaus „Statyboje“ A. Vainauskas gavo pasiūlymą pereiti į garsiausią Sovietų Sąjungoje CSK komandą, tačiau neseniai vedęs ir pirmagimio sūnaus sulaukęs sportininkas puikiai jautėsi žaisdamas komandoje „Statyba“. Perspektyvus krepšininkas negalvojo, kad karjeros tęstinumas, kaip Rimo Kurtinaičio pavyzdžiu, įmanomas tik per CSK komandą. A. Vainauskas nepaklausė dabar jau legendinio trenerio Aleksando Gomelskio patarimo ir neprisijungė prie CSK, todėl po ketverių metų buvo perkeltas į antrąją, jau silpnesnę rinktinę. O tai reiškė karjeros pabaigą. Paklaustas, kodėl nesirinko karjeros kelio, A. Vainauskas sako, kad tais laikais savo komandoje jautėsi karaliukas, todėl ir nebuvo noro kažką keisti. Tuo metu buvo sulaukęs ir „Žalgirio“ pasiūlymų prisijungti prie komandos, bet sąlygos Vilniuje buvo itin geros, be to, pats būdamas vilniečiu nenorėjo žaisti Kaune, nors su „Žalgirio“ krepšininkais ir krepšinio legenda Arvydu Saboniu gerai sutarė ir lig šiol yra išlikę draugais. Anuomet žaisti Centriniame armijos sporto klube – CSK galėjo tik SSRS kariuomenėje tarnaujantys talentingi sportininkai, tačiau jaunuo­liai tarybinės armijos vengė kaip įmanydami, ne tik dėl patriotizmo, bet ir dėl armijoje vyravusios vadinamosios dedovščinos – smurto ir patyčių, kurių sulaukdavo armijos naujokai. Žinoma, nuo armijos grasė ir tai, kad neseniai buvo sukūręs šeimą, reikėjo rūpintis sūnumi.

A. Vainauskas svarstė, kad tarybinė ir dabartinė Lietuvos kariuomenė taip skiriasi, kad sunku ir palyginti, o šauktiniai kvietimą tarnauti turėtų vertinti ne kaip prievolę, o galimybę per 9 mėnesius sutvirtėti fiziškai, įgyti žinių, būtinų apginti savo Tėvynę karo atveju, bei sustiprinti patriotiškumą, kuris vis labiau menksta.

Nuo krizės iki klestėjimo

Devynerius metus atstovavęs „Statybai“, prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, 1989 m. A. Vainauskas išvyko žaisti į Slovakiją, vėliau Vengriją bei Čekiją. Grįžęs į Lietuvą krepšinio komandas rado susilpnėjusias. Didysis lūžis krepšinio istorijoje įvyko subyrėjus Sovietų Sąjungai. Stipriausia Lietuvos komanda „Žalgiris“ santvarkos pasikeitimą išgyveno lengviau, o „Statyba“, kaip sako A. Vainauskas, krito į duobę. Tuomet nebuvo nei žaidėjų, nei pinigų. Kardinaliai pasikeitė visa krepšinio rėmimo sistema, kai norėdamas išlaikyti komandą privalėjai ištiesęs delnus ieškoti rėmėjų. Tuomet kiekvienas žaidėjas turėjo po rėmėją, kurių parama padėjo klubui nenutraukti veiklos. „Statybos“ treneris Heino Lill išvyko į Estiją, o komandą klijuoti liko A. Vainauskas. Komandoje buvo likę keli žaidėjai, į likusiųjų vietą buvo pakviesti studentai. Tuo­met, kaip pasakoja A. Vainauskas, komandoje įvyko stebuklėlis – „Statyba“, būdama tragiškoje padėtyje, įveikė „Žalgirį“, kuris jau žaidė „Eurolygoje“. Tai įkvėpė nenuleisti rankų.

Komandai išgyventi padėjo ir sunkiose situacijose užstodavo ilgametis komandos kapitonas ir vyriausiasis treneris Rimas Girskis, kuris „Statybos“ krizės laiku dirbo Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus pavaduotoju. Vėliau svarbų vaidmenį klubo istorijoje suvaidino buvęs komandos žaidėjas Algimantas Ližaitis, kuris prikalbino „Lietuvos ryto“ redaktorių Gedvydą Vainauską remti „Statybą“. „Atėjus G. Vainauskui, kuris, pabrėžiu, nėra mano giminė, komandos padėtis ir struktūra visiškai pasikeitė į gerąją pusę. Atsiradus pinigams, atsirado ir daugiau norinčių žaisti, ir trenerių“,- apie klubo atgijimą pasakojo A. Vainauskas.
Taip „Statyba“ iš pradžių tapo „Statybos-Lietuvos ryto“, o vėliau „Lietuvos ryto“ komanda, kurios vyr. treneriu pirmiausia paskirtas krepšinio legenda Modestas Paulauskas. A. Vainauskas pirmaisiais metais dirbo trenerio asistentu, o vėliau vyr. treneriu.

Trenerio kelias

Bene 20 savo gyvenimo metų A. Vainauskas žaidė krepšinį, iškovojo ne vieną svarbią pergalę. Vėliau, jam nepritrūko pasitikėjimo ir motyvacijos gelbėti žlungantį „Statybos“ klubą. Tokiomis iššūkių kupinomis sąlygomis prasidėjo A. Vainausko kaip trenerio karjera, kuri truko 20 metų.

Keturis sezonus A. Vainauskas buvo „Lietuvos ryto“ treneriu, vienu metu ėjo klubo vadovo parei­gas. Taip pat treniravo Panevėžio „Semą“, Rusijos moterų krepšinio rinktinę, Rusijos Kursko „Dinamo“ moterų komandą bei Utenos moterų komandą.
Gana įprasta, kad žaidėjai vėliau tampa treneriais, bet nedaug trenerių komandą treniruoti ima tuomet, kai komanda merdėja. Ne tik atsidavimas savo pirmajam klubui, bet ir išgyvenimo klausimas A. Vainauską pastūmėjo rinktis trenerio kelią.
„Atėjo laikas, kai turėjau apsispręsti, ką gyvenime darysiu – arba visai išeiti iš krepšinio ir dirbti fizinio lavinimo mokytoju ar likti krepšinyje ir galvoti, iš ko valgysiu duo­ną. Neturėjau tokių pinigų, kuriuos turi dabartinės krepšinio legendos, neturėjau sąlygų kurti verslą ar nekilnojamojo turto, iš kurio galėčiau gyventi. Tais laikais mes neuždirbome tiek, kad sukauptume turtus. Gyvenime buvo tokia situacija, kad gimus dvyniams mano piniginėje buvo nulis litų. Įsivaizduojate, kaip baisu, kai tiek mano, tiek žmonos piniginės tuščios, o namuose auga trys berniukai. Vienas iš dvynukų buvo alergiškas. Jam tiko tik vienas suomiškas mišinukas, kuriam pinigų neturėjome. Tuomet paskambinau komandos daktarui ir pasiskolinau 5 litus. Tada supratau, kad reikia kabintis į krepšinį, bandyti išsaugoti „Statybą“ ir gyventi, nes gyvenimas be pinigų visiškai sustoja“, – apie vieną sunkiausių gyvenimo etapų pasakoja A. Vainauskas.
Pašnekovas sako, kad paskolinti pinigų galėjo tėvai ir aibė draugų, tačiau skolintis pinigus A. Vainauskui atrodo negarbinga, pinigų skolinimasis išskiria ne tik draugus, bet ir gimines, todėl geriau daryti viską, kad skolintis nereikėtų. Liaudies išmintis byloja – nėra to blogo, kas neišeitų į gera, tą paliudija A. Vainausko patirtis, kai duobė tampa tramplinu į šviesesnę ateitį.

Moterų treneris

„Lietuvos ryto“ komandoje skirtingose pareigose A. Vainauskas dirbo 5 metus ir, kaip sako, puikiai sutarė su klubo vadovybe, tačiau paskutiniaisiais metais darbe kilo įtampų, dėl kurių nuspręsta palikti klubą. „Vieną dieną pasakiau sau: viskas, nebedirbsiu ir išėjau parūkyti. Ten sutikau iki tol nepažinotą kolegą Algirdą Paulauską, kuris buvo moterų klubo „Lietuvos telekomas“ treneris. Ši komanda buvo labai stip­ri, žaidė Eurolygoje, turėjo gerą finansavimą. Sužinojęs, kad išėjau iš darbo, jis pakvietė mane ateiti į „Lietuvos telekomą“ ir žadėjo paskambinti. Įspėjo mane, kad šiame klube uždarbis bus mažesnis nei „Lietuvos ryte“, bet man tai nebuvo svarbu. Tądien maniau, kad jis taip pasakė tik iš draugiškumo, bet nespėjęs grįžti namo sulaukiau skambučio. Taip atsidūriau moterų krepšinyje. Alga kasmet augo ir aš buvau labai patenkintas sąlygomis, daug pasiekėme su moterų krepšiniu“, – apie moterų treniravimo pradžią pasakoja A. Vainauskas.
Kitas ketverius metus trukęs etapas vyko jau Rusijoje, kur A. Vainauskas ir jį į klubą pakvietęs A.Paulauskas buvo pakviesti treniruoti Rusijos Kursko „Dinamo“ moterų komandą, kurioje buvo pačios geriausios darbo sąlygos. Treneriaujant A. Vainauskui „Dinamo“ komanda tapo Europos čempione. Ši sėkmė atnešė geriausio Europos ir Rusijos trenerio titulą. Didžiulis įvertinimas treneriui buvo tai, kad buvo pakviestas treniruoti Rusijos moterų rinktinę. „Buvo organizuotas konkursas į Rusijos trenerio vietą, kuriame dalyvavo gal dešimt Rusijos, JAV ir kitų valstybių trenerių. Konkursas buvo didelis ir bach – laimi litovcas. Iš pradžių atsisakiau, bet gubernatorius pasakė „Fredi, go“. Aš pasakiau, kad nenoriu, nes dėl kartų kaitos keičiasi 6 žaidėjos, o man nepavyko jų įtikinti žaisti dar kartą. Su tokia situacija nesusitvarkytų net geriausias treneris, todėl laimėjimas neįmanomas. Bet gubernatorius sakė, kad reikia. Tuo metu kiti klausė, kur tu kiši galvą, tai bus tavo karjeros pabaiga. Tikėjau, kad išsikapstysiu, bet nepavyko. Žaidžiant su italėmis laimėjome, bet pritrūko taškų ir nepatekome į kitą etapą Europos čempionate. O pas rusus, kaip žinote, palauk nėra“,- apie moterų trenerio darbą pasakoja A. Vainauskas.
Vėliau trenerio karjeroje sekė nesėkmingas etapas su Kursko „Dinamo“, o po jo – darbas Lietuvoje su naujai susikūrusia Utenos moterų krepšinio komanda, kuri A. Vainausko treniruojama iškovojo Lietuvos čempionės vardą.

Mokykloje – savęs paieškos

Nuoširdžiai ir atvirai pakalbėję apie krepšiniui atiduotus metus su A. Vainausku prisiminimais vėl grįžome į mokyklą, kurioje, pasak pašnekovo, praėjo pačios nerūpestingiausios dienos bei savęs ieškojimo metai. Kokių tik sporto šakų neišbandė A. Vainauskas – plaukimą, futbolo vartų gynimą, jojimą, net buriuoti buvo panorėjęs. Į krepšinio treniruotes tėvai sūnų atvedė dėl aukšto ūgio. Krepšinis patiko, bet ir jį vienu metu norėjo mesti ir bėgti į futbolo aikštę. „Iš pradžių buvau eilinis žaidėjukas, o devintoje klasėje ūgis staiga šoktelėjo ir aš praaugau tuometines mokyklos krepšinio žvaigždes, kuriomis aš žavėjausi ir pavydėjau. Komandoje žaidė ir amžiną atilsį Dalius Mertinas, su kuriuo mes anksčiau bendraudavome. Praaugęs juos įgavau daugiau pasitikėjimo, subrendau ir prasidėjo krepšininko kelias. Krepšinis man visada buvo svarbiausias, o mokslai antraeilis dalykas. Žinoma, tai blogai. Aš tą šiandien suprantu. Gerai, kai esi profesionalus sportininkas ir uždirbi didelius pinigus, bet jei žaidi LKL už porą tūkstančių, tai žinai, kad ateis po trisdešimties karjeros pabaiga. Neduok Dieve, dar kokia trauma. Ir kas tada? Jei neturi diplomo, esi gyvenime niekam nereikalingas“, – apie sportininko kelio pavojus pasakoja A. Vainauskas.
Tuomet, pasak A. Vainausko, žaidėjai bando siekti trenerio karjeros, bet dėl didelės konkurencijos ir išsilavinimo stokos tikimybė sėkmei yra menka.
Prisimindamas savo auklėtoją Salomėją Tamašauskaitę, A. Vainauskas labiausiai jai dėkingas už tai, kad ji buvo Lietuvos patriotė ir tą patriotiškumo jausmą įskiepijo savo mokiniams.

Studijos – kelias į ateitį

Žaisdamas „Statyboje“ A. Vainauskas pradėjo studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete ir kurį laiką dirbo Vilniaus rajono mokykloje Šumske. A. Vainauskas pripažįsta, kad pedagoginis darbas padėjo jam išvengti tarnavimo kariuomenėje, bet tuo pačiu nutiesė kelią ir ateičiai. Jei nebūtų įgijęs pedagogo specialybės, vėliau nebūtų galėjęs dirbti treneriu. Pašnekovas pasakoja, kad studijuoti universitete buvo ne ką lengviau nei moky­tis mokykloje. Prie aktyvaus sporto prisidėjo ir šeimos rūpesčiai. Bet švietimo tvarka sovietmečiu gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Būsimajam geografijos-fizinio lavinimo moky­­tojui daug įskaitų užskaityta tik dėl to, kad buvo krepšinio garsenybė, o jei įskaitai žinių neužtekdavo, neretai tarpininkaudavo ir komandos vadovai.
A. Vainauskas prisiminė, kad dar mokantis vidurinėje mokykloje sėkmingai naudojosi lengvatomis, kurios buvo suteikiamos krepšininkams, patekusiems į Lietuvos moksleivių rinktinę. Per matematikos egzaminą A. Vainauskui galvoje sukosi tik viena mintis – kaip nusirašyti. Jau buvo beveik pavykę planą įgyvendinti, kai į kabinetą užėjo direktorius. Mokinys manė, kad yra pagautas nusirašinėjant, dėl išgąsčio net kojos nutirpo, tačiau jo nuostabai direktorius pasakė, jog perspektyvus krepšininkas ministerijos įsakymu atleidžiamas nuo egzaminų. Tuo metu A. Vainauskas buvo vienintelis vilnietis, patekęs į Lietuvos moksleivių rinktinę.
Užbaigdami pokalbį su A. Vainausku kalbėjomės apie autoritetus, kurie savo pavyzdžiu įkvepia siekti tikslo. A. Vainauskui didžiausias autoritetas ir treneris Nr. 1 buvo „Statybos“ vyr. treneris estas Heino Lill. Autoritetu kurį laiką buvo ir treneris Vladas Garastas. A. Vainauskas nenorėjo istorijos plėtoti, tik atviravo, kad prieš 28 metus nutikę įvykiai buvo vieni skaudžiausių per visą gyvenimą ir paliko gilią nuoskaudą. „Į istorines, 1992 metais Barselonoje vykusias olimpines žaidynes su mano batais, apranga ir vardu ant marškinėlių išvyko kitas žmogus. „Lietuvos ryte“ išspausdintame straips­nyje „Ne visi veržiasi į Lietuvos rinktinę“ buvo parašyta daug netiesos, kuri buvo pasakyta trenerio V. Garasto. Nenoriu detalizuoti, bet tą situaciją man iki šiol skaudu priminti, nes treneris pasielgė negarbingai, aš tiesiog buvau apgautas. Po to įvykio trenerio autoritetas mano akyse krito“, – atviravo A. Vainauskas.
A. Vainauskas jau ketvirtus metus Elektrėnų savivaldybėje dirba sporto centro direktoriumi, bet kaip jau anksčiau esame rašę, pašnekovą su Elektrėnais sieja ne tik darbas. Iš Elektrėnų kilusi jo žmona Rasa, čia gyvena anyta. Pastrėvyje Vainauskų šeima turi sodybą, kurioje pats A. Vainauskas praleidžia daug laiko, o šiltuoju metų sezonu čia dažnai susirenka visa šeima – vyriausias sūnus Titas su šeima bei jaunesni dvynukai – Rapolas ir Matas. A. Vainauskas pripažįsta, kad didesnė atsakomybė auklėjant sūnus teko žmonai Rasai, nes dėl darbo jo dažnai nebuvo namie, bet džiaugiasi, kad vaikai išaugo tokie, kuriais gali didžiuotis. „Mano vaikai padorūs žmonės, išsilavinę, neturi žalingų įpročių ir man to užtenka, aš jais didžiuojuosi“, – apie sūnus kalbėjo A. Vainauskas.
Kalbėdamas A. Vainauskas ne kartą minėjo tokias vertybes kaip garbė ir teisingumas, todėl klausėme jo, kokios vertybės jam yra pamatinės. Didžiausia vertybė, pasak pašnekovo, yra žmogiškasis padorumas bei tikėjimas. A. Vainauskui išminties ir pilnatvės teikia tikėjimas Dievu.

Virginija Jacinavičiūtė

Nuotraukos iš asmeninio A. Vainausko fotoalbumo