A. Tapinas žada, jog bus dar vienas tyrimas apie premjero verslo ryšius: grįžtame prie senesnių istorijų (interviu)

Visuomenininkas, vienas iš žurnalistinių tyrimų apie premjero Gintauto Palucko verslo ryšius bendraautorių Andrius Tapinas sako neįsivaizduojantis, kad ministras pirmininkas po kelis mėnesius besitęsiančių skandalų galėtų ir toliau likti savo poste. Pasak A. Tapino, tikėtina, jog Vyriausybės vadovas iš paskutiniųjų stengsis išsaugoti pareigas, nepaisant to, kad ruošiamas naujas su jo verslo ryšiais susijęs tyrimas.

„Nenorėčiau sakyti, kad tai jau būtasis laikas. Bet žiūriu į jį ir neįsivaizduoju, kaip jis gali dirbti. Aš neįsivaizduoju, kaip gali kalbėti apie mokesčius, apie reformas, kaip jis gali važinėti į užsienį kai, aš neabejoju, opozicija pateiks visą dosjė prieš kiekvieną susitikimą su Lenkijos, Vokietijos, Švedijos ir kitais mūsų partneriais, kad atvažiuoja teistas, prisidirbęs, europinę paramą grobstęs premjeras“, – tinklalaidėje politika.lt. kalbėjo visuomenininkas. 

„Ką dabar mes darom? Mes vėl grįžtame prie senesnių istorijų, kurios dar nėra pasibaigusios – t. y. nauji jo verslai. Jis yra gavęs dar 23 klausimus. Juose – nuo neaiškių santechnikos pirkimų iki dar vieno jo verslo, kuriame kitas jo partneris jaučiasi labai „išdurtas“, liaudiškai šnekant. Lauksime jo atsakymų“, – sakė A. Tapinas

Pasak visuomenininko, tam, kad į skandalus dėl praeities ir verslų ryšių įsivėlęs premjeras nuspręstų atsistatydinti, būtini trys dalykai: teisėsaugos įsikišimas, pasipiktinusi visuomenė bei galutinai išsemtas prezidento Gitano Nausėdos pasitikėjimo kreditas. 

„Gali tekti balsuoti Seimui, nes panašu, kad (G. Paluckas – ELTA) tikrai gali laikytis iki paskutinio, nepaisant to, ką jis yra sakęs. Aš sakyčiau, kad teisėsaugos linija turbūt yra pagrindinė. Antra linija yra ta, ar pasipiktinusi visuomenės dalis sugebės sugeneruoti tokią kritinę masę, kuri padarytų įspūdį protestuodama (…). Ir trečias dalykas – ar prezidentas kažkuriuo metu, kaip sakė Frederikas Jansonas, jau galutinai išsems pasitikėjimo kreditą, ar ne? Ar jis vis dėlto surizikuos savo globotinį kažkaip stumtelti“, – aiškino A. Tapinas. 

Jo teigimu, prezidentui yra patogu dirbti su G. Palucku, kaip premjeru, tačiau neaišku, ar dėl to šalies vadovas yra pasirengęs aukoti savo reputaciją. 

„Prezidentui yra labai gerai. Jis mėgaujasi darbu su šita koalicija. Bet tai turi savo kainą. Prezidentas žino, kad ją vis tiek teks kažkiek sumokėti“, – kalbėjo A. Tapinas. 

„Bet jis turi suprasti, kad už malonumą dirbti su kišeniniu premjeru bus išrašyta sąskaita. Ar jam yra labai svarbu reitingai, turint omeny, kad tai antroji jo kadencija? Manau, jis turi planų vidaus politikoje, todėl reitingas jam yra svarbus. Galų gale, jis save pozicionavo kaip moralės švyturį, kaip telkiančią jėgą. Tai jeigu bus protestas, susirinks žmonės, kurie nuo Seimo rūmų ateis į Daukanto aikštę užduoti klausimų, nes iki šiol iš Daukanto aikštės nei vieno protesto prieš prezidentą nėra buvę nuo Rolando Pakso laikų. Ar žaidimas vertas žvakių?“ – sakė visuomeninkas. 

– Ar sutiktum, kad mes – turiu omenyje visuomenę, valstybę – turime reikalą su asmeniu, kuris priklauso tiems žmonėms, kurie į politiką galimai atėjo užsidirbti pinigų? Tai – politikos „verslininkų“ kategorija: žmonės, ateinantys į viešą valstybės gyvenimą tam, kad „užkaltų“ kuo daugiau pinigų.

– Gera hipotezė ir ji gali būti teisinga. Tačiau aš turiu šiek tiek kitokią hipotezę. Manyčiau, kad G. Paluckas galbūt ir norėjo daryti politinę karjerą be jokių „šurum-burum“. Ir kas nutinka? 2010 metais jis patenka į vadinamąją „žiurkių“ bylą, yra nuteisiamas. Niekas neturi jokių indikacijų, kad jis gavo kokią nors asmeninę naudą iš tos bylos, tačiau vis tiek – jis nuteisiamas. Jo karjera iš esmės atkertama. Ir turbūt tuo metu jis galvoja: viskas, pabaiga. O juk greičiausiai planavo blizgančią politinę karjerą: jaunas politikas, socialdemokratas, kylantis partijos laiptais, savivaldybės administracijos direktorius, labai šviesus rytojus.

– Grįžkime prie tos bylos. Būdamas savivaldybės administracijos direktoriumi, jis, užuot pirkęs paslaugas iš išorės, protegavo savivaldybei priklausančią įmonę. Tai blogai, nes mokesčių mokėtojai sumokėjo brangiau. Tačiau pats nusikaltimas tarsi buvo padarytas vos ne viešo intereso vardan – kad savivaldybės įmonė turėtų darbo.

– Manau, kad jam lieka  didžiulė nuoskauda.  Ir tada jis galvoja: „Jeigu taip, kaip sako mūsų bendras draugas Arūnas Valinskas, tai tada nafik.“ Ir tada jis pradeda daryti verslus į visas įmanomas puses, ima naudotis savo turimais ryšiais. Kai mes pradėjom kalbėti apie vieną iš jo butų, jis net neslepia, kad dalyvavo tame investiciniame projekte Lvivo gatvėje, nes jis jau turėjo know-how iš savivaldybės. 

Jis pradeda pardavinėti savo know-how, įsibėgėja, pamato, kad čia visai gerai einasi, atsiranda kapitalas, atsiranda kažkokie turtai. Ir tada jau įsisuka į tokį ratą gal net nebegalvodamas, jog gali grįžt į politiką. Ir bam! Jis grįžta į politiką ir jis užauga. Bam! Nieko niekada nelaimėjęs tampa premjeru.

– Pažvelgus dar iš anksčiau, kai G. Paluckas tebuvo miesto tarybos narys ir jo politinis kelrodis ar tiesioginis politinis vadovas buvo Algirdas Paleckis. Tada ir prasidėjo tie sklypų formavimai. Beje, A. Paleckis turi namus Laurų gatvėje. Reikėtų dar patikrinti, bet gali būti, kad formuota būtent tada: vienam pavyko, kitam nepavyko suformuoti to sklypo ir t. t. Gal tas  užsilenkimas pirštų į save atsirado kur kas anksčiau?

– Jis galėjo būti ir natūralus. Čia tos hipotezės, kas vyko prieš 20 metų.  Tas pats A. Paleckis tuo metu nebuvo „vatnikas“ ir žinomas Rusijos šnipas. Tuo metu jis buvo socdemų grietinėlės ir tėvo proteguojamas potencialus lyderis.

– Taip, net metęs iššūkį Algirdui Brazauskui. Kai jis jau pradėjo kibti į atlapus pačiam A. Brazauskui, šis, pamenu, pasakė: „Jeigu tėvas neišauklėjo, aš neišauklėsiu.“

– Jis buvo toks klasikinis jaunas socdemas iš tos visos kompanijos.

– Taip. Ideologinis.

– Ir po to jam kažkas nutiko, kažkas kažkur jį, matyt, „pakabino“. Kaip čia buvo  turbūt žino tik Saugumo departamentas.  O toliau kalbant apie G. Palucką, aš negaliu nepaminėti metaforos iš J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“, kai buvo aiškinamasi, kodėl Golumas tapo toks blogas, kodėl jis tą žiedą sau pasiima. Daug hipotezių yra keliama, – kad žiedas jį surijo, kad jis buvo labai piktas ant visų, norėjo atkeršyti. 

Ir čia turime irgi tokį žmogų, kuris išgyveno šviesų periodą, juodą periodą, per tą juodą periodą labai juodai kažką darė ir turbūt pats nesitikėjo, kad taps premjeru.  Ar tikėjosi, kad šitie jo darbeliai išlįs? Va čia irgi įdomus dalykas. Negalvoti apie tai, kad jie bus ištraukti, kai jie yra tiesiog padėti lentynėlėse? Mes su Šarūnu (Šarūnu Černiausku – red. past.) kartais patys net sakome: „Žinai, kur besi – kažką ištrauksi.“ 

– O gal čia vis dėlto yra tiesiog tokia ciniškų žmonių kategorija, kuriems vienodai rodo, jiems nusispjaut, ką kiti galvoja? Jie ateina „kalti“ pinigą. Ir jie neatsistatydins. Jie šito verslo neatsisakys tol, kol jų neišneš kojomis į priekį per prievartą.

– Dabar labai gražiai cirkuliuoja tavo interviu su G. Palucku 2017 metais. Labai įdomu pasižiūrėti. Ne tik tai, ką jis sako, bet kaip jis tą sako. Nemirktelėjęs, labai didžiuodamasis dėsto: „Aš sukūriau aukštųjų technologijų verslą.“ Tu klausi: „Per kiek laiko?“ Jis net neabejoja ir iššauna: „Per trejus metus.“ Palauk, ir per trejus tu net nepradėjai mokėti! Pasidarei grafiką ir jo nesilaikei. Sumokėjai dalį ir užmiršai. Ir dabar sėdi TV laidoje ir meluoji.

– Yra žmonių, kurių apskritai nereikia vertinti per kažkokią politinės atsakomybės prizmę, nes jie yra kitos rūšies politikai, pavadinkime – politikos verslininkai. Pavyzdžiui, Artūras Zuokas, Viktoras Uspaskichas. Yra daugybė atvejų, kuriuos būtų galima paminėti. 

– Kalbant apie V. Uspaskichą įdomu tai, kad jis į politiką atėjo jau turėdamas pinigų. Ir čia man kyla klausimas: ar čia yra tas godumas, kai tau reikia dar vieno politinio mechanizmo, kad dar daugiau pinigų „užkaltum“?  Ar vis dėlto galėtų ateiti tie jau „užkalę“ daug pinigų žmonės, kurie padėtų savo pinigus į šalį ir sakytų: „O dabar mes padirbėsime valstybei.“ Yra ir tokių žmonių.

– Esu girdėjęs pasakojimų iš daugmaž pirmų lūpų apie A. Brazausko pokalbį su V. Uspaskichu. Šis nuoširdžiai pasakojo, kiek jis investavo ir dar neatsiėmė, o atsiimti reikia ir dar norisi uždirbti.

– Tada tu jau, aišku, žiūri kaip į verslo projektą. Tu savo politinius sprendimus matuoji „Return on My Investment“ – ROI.

– Kokio dydžio grąžą gauni.

– Taip. Gali pasigirti, kad mano ROI per šią kadenciją yra 28 proc. Gal ir neblogai? Bet kitas dalykas, štai A. Zuokas. Tikrai sėkmingas verslininkas savo kategorijoje. V. Uspaskichas irgi sėkmingas verslininkas savo kategorijoje. O mūsų bendras draugas G. Paluckas – nesėkmingas. 

Jo viena įmonė žlugo, antra įmonė žlugo, investicijų projektas nepavyko. Vienintelis „Emusas“, kuris su tomis baterijomis kažkaip dar prasisuko ir leido jam sukaupti pinigų Brazilijos ir Turkijos investicijoms, kurių, beje, dar žiniasklaida nepalietė. 

– Bet kuriam žmogui, kuris yra finansiškai raštingas ir ne vakar gimęs, akivaizdu, kad tiesiog buvo duodami kyšiai. Turiu omenyje nekilnojamojo turto pavidalu, kitais pavidalais už kažkokius sprendimus.

– Atlygis, taip. Atkreipkime dėmesį: G. Paluckas į mūsų su Š. Černiausku pirmus 27 klausimus pasirinko atsakyti tiktai bendrai ir vengė visų nemaloniausių klausimų. Netgi tokių elementarių: „Jeigu tavo įmonė yra jau toks startuolis, kodėl įmonei veikiant ir jai augant jos direktore tu paskiri buhalterę?“ Taip neveikia, mes kalbėjome su startuoliais.

– Su broliene muziejininke dar kiečiau. Įsivaizduokime, ateina žmogus į darbą ir jos bendradarbiai klausia: „Tai kaip ten, Virginija, papasakok, ką tu darei?“ Man labai įdomu būtų išgirsti, ką ji sakys. 

– Sakys tą pačią liniją, kurią dabar sako ir ta pati nelaiminga įmonė „Dankora“. Neva užsakyta žiniasklaida žlugdo jauną verslą, o ji, būdama Palangos kurorto muziejininke, norėjo kvalifikuotis į elektromobilių ir laivų įkrovėją. Viskas susiūta tokiais baltais siūlais, kad V. Uspaskichas turbūt sakytų: „Žinai, ne lygis. Gintautai, ne lygis, nes mes taip mokėjom susiūti, kad sunkiai atkapstysi.“ O čia „Dankoros“ situaciją mes išgliaudėme per dvi dienas. 

Ar galima tai vadinti rimtu tyrimu? Mes išgliaudėme per dvi dienas, dirbdami prie kito tyrimo. Ryte išsiunčiame į Vyriausybę naują klausimų paketą apie kitus jo verslus, apie kitas paskolas – apie tai dar bus ateityje. Ir tada aš prisėdu prie „Dankoros“, paskambinu į Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA) ir viskas subyra, nes yra „Garnis“. Nes pirkėjas yra „Garnis“. Ir viskas.

– Tai jis žino, kad bus dar kitų istorijų?  Atostogaudamas jis žino, kad iš esmės banga dar tik kyla informacine prasme?

– Informacine prasme aš manau, kad „Dankora“ yra pati ryškiausia istorija vien dėl to, kad yra absoliučiai aiškus korupcinis ratas ir tai įvyko labai šviežiai. Ką dabar mes darom? Mes vėl grįžtame prie senesnių istorijų, kurios dar nėra pasibaigusios – t. y. nauji jo verslai. 

Jis yra gavęs dar 23 klausimus. Juose – nuo neaiškių santechnikos pirkimų iki dar vieno jo verslo, kuriame kitas jo partneris jaučiasi labai „išdurtas“, liaudiškai šnekant. Lauksime jo atsakymų. Manau, kad jie bus tik po atostogų, nors klausimus išsiuntėme praėjusią savaitę. Greičiausiai tie atsakymai irgi bus suvelti: nieko neatsimenu, prieš daug metų buvo.  

– Klausimų skaičius auga. Aš 23 išsiunčiau Ramūnui Karbauskiui, dabar 27 išsiųsti G. Paluckui. Artėjame link Liuterio tezių.

– Jau galėsime Lvivo gatvėje, prie to apleisto namo, prikalti tas tezes. Beje, dar labai didelis klausimas, iš kokių pinigų ir tie 16 tūkst. buvo sumokėti. Apie tai mes irgi turime užklausimą ministrui pirmininkui, nes mums su Š. Černiausku neaišku, ar tai tikrai jo pinigai.

– Man atrodo, didžioji dalis visuomenės jau atsakė sau į klausimą, ar jie su G. Palucku, ar jie prieš G. Palucką, ar G. Paluckas – sukčius. Kas turėtų atsitikti, kad jis atsistatydintų? Tarkime, jei sausio mėnesį generalinė prokurorė ateina į Seimą prašyti neliečiamybės atėmimo, nes Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) nori jam pareikšti įtarimus, tada ir arkliui aišku, kad premjeras turėtų atsistatydinti. Bet gali tekti balsuoti Seimui.

– Gali tekti balsuoti Seimui, nes panašu, kad tikrai gali laikytis iki paskutinio, nepaisant to, ką jis yra sakęs. Aš sakyčiau, kad teisėsaugos linija turbūt yra pagrindinė. Antra linija yra ta, ar pasipiktinusi visuomenės dalis sugebės sugeneruoti tokią kritinę masę, kuri padarytų įspūdį protestuodama. Turiu omeny ne G. Paluckui, jam jokio įspūdžio niekas nepadarys, o socialdemokratams, kuriems labai svarbu reitingai. Ir trečias dalykas – ar prezidentas kažkuriuo metu, kaip sakė Frederikas Jansonas, jau galutinai išsems pasitikėjimo kreditą, ar ne? Ar jis vis dėlto surizikuos savo globotinį kažkaip stumtelti?

– Mano manymu, prezidentui labai tinka tai, kad yra ministras pirmininkas, kuriam sakai: „Klausyk, skiriame patarėją ministru, skiriame mano tris patarėjus viceministrais.“ Prezidentas, kaip politinis veikėjas, dabar valstybės reikaluose turi kur kas didesnę galią. Ir tai jam patinka, nes jis turi delegavęs savo žmones į svarbias ministerijas. Jis neturi jokių konfliktų. O jeigu ateis Juozas Olekas? 

– Prezidentui yra labai gerai. Jis mėgaujasi darbu su šita koalicija. Bet tai turi savo kainą. Prezidentas žino, kad ją vis tiek teks kažkiek sumokėti.

– Jis jau dabar turbūt moka. Aišku, reikia sulaukti reitingų.

– Bet jis turi suprasti, kad už malonumą dirbti su kišeniniu premjeru bus išrašyta sąskaita. Ar jam yra labai svarbu reitingai, turint omeny, kad tai antroji jo kadencija? Manau, jis turi planų vidaus politikoje, todėl reitingas jam yra svarbus. Galų gale, jis save pozicionavo kaip moralės švyturį, kaip telkiančią jėgą. Tai jeigu bus protestas, susirinks žmonės, kurie nuo Seimo rūmų ateis į Daukanto aikštę užduoti klausimų, nes iki šiol iš Daukanto aikštės nei vieno protesto prieš prezidentą nėra buvę nuo Rolando Pakso laikų. Ar žaidimas vertas žvakių?

– Ar verta deginti savo politinį statusą, autoritetą ir reitingus vardan G. Palucko?

– Bet šitą klausimą visi politikai, kurie kažkaip susiję su G. Palucku, dabar prakaituodami sprendžia: kiek sunkus yra G. Paluckas kaip inkaras, kiek jis mane gali nutempti į dugną? Dabar duotos dvi savaitės, kurios, mano galva, yra kažkokia sprendimo parodija. Tebūnie. Bet kas bus po tų dviejų savaičių?

– Nieko nebus, jeigu FNTT vadas Rolandas Kiškis ir jo tarnyba nemato pagrindo reikšti įtarimų bent kažkam. Sekant logiką, kad turi būti įtarimai ir tada tik sprendimai, tai įtarimų dar gali tekti palaukti. Turbūt nėra taip, kad kažkas nepasvertai skubėtų reikšti įtarimus valstybėje.

– Taip, tyrimai užtrunka. Dabar faktų vis daugėja, ar ne? Reikia neteisėtą praturtėjimą tirti, reikia „Garnio“ paskolas žiūrėti, reikia „Dankorą“ žiūrėti, nes kaip čia taip nutiko, kad ir europinė parama atsirado, ir staiga brolienės įmonė, ir „Garnis“ atsirado. Dar yra investicijų projektai, tada yra Darijus Vilčinskas. Manau, čia yra ilgas procesas.

– Nidoje sutikau keletą pažįstamų žmonių. Visi klausia to paties. Sakau: „Spalio 1 dieną,  galima tikėtis,  tas informacinis triukšmas bus padaręs tokią žalą, kad kelio atgal premjerui tikrai nebus.“ Ir iš neoficialių socialdemokratų kalbų suprantu, kad vidinėse diskusijose jie kalba visai kitaip. Nes niekas nesitikėjo, kad yra žmonių grupė, kurie ima viską, kas nepririšta. Ką su tokiais daryti? 

– Aš sakyčiau, kad politiniai sprendimai gali prasidėti anksčiau, rudens sesijos pradžioje. Tai yra rugsėjo 10 diena, šią datą derinamas ir protestas. Nes dabar jų viltys, kad šita istorija per vasarą užges, jau yra sudužusios. Taigi, praeina dvi savaitės, mes gal gauname kažkokius atsakymus, tada išleidžiame naują porciją, kad po dviejų savaičių, grįžęs iš atostogų, premjeras galėtų atsakyti. 

Vadinasi, rugpjūty mes turime dar vieną užėjimą. Galbūt tada gali pasirodyti ir pirmieji institucijų judesiai. Jei pavyks, opozicija šauks neeilinę Seimo sesiją ir taip mes vyniosime šitą kamuolį iki rugsėjo. Greičiausiai bus dar dveji reitingai pasirodę ir į Seimo sesiją visi ateis susierzinę ir galvodami: „O kas čia? Kiek tai dar tęsis?“

– Net ir neturint Seimo nutarimo galima opozicijos balsais kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar G. Paluckas galėjo būti išrinktas neatlikęs bausmės. Po poros metų  jis netektų mandato vien dėl KT sprendimo. Aš esu šimtu procentų įsitikinęs, kad, neatlikęs bausmės, žmogus negalėjo prisiekti Seime. Buvę KT pirmininkai  Egidijus Kūris, Dainius Žalimas apie tai kalbėjo viešai.  Po kelerių metų G. Paluckas netektų mandato bet kuriuo atveju. 

– Nebūtinai po kelerių metų. KT kartais įžvelgia, kad tai yra prioritetas visuomenės interesui ginti.

– Jeigu yra pagrįstų įtarimų, kad Vyriausybei vadovauja neteisėtai išrinktas asmuo.

– Neatlikęs bausmės.

– Kuris realesnis kandidatas į premjerus? Virginijus Sinkevičius ar J. Olekas?

– J. Olekas labai nori. V. Sinkevičius buvo ruošiamas šitam dalykui.

– Bet jis pavogė televizorių.

– Nepavogė jis televizoriaus. Jis tiesiog nusipirko. Ne vieną televizorių.

– Jis nusipirko televizorių sau ne savo pinigais. 

– M. Sinkevičius irgi yra labai verslus žmogus. Jis tam tikra prasme žaidžia toje pačioje lygoje. Jis yra buvęs meras, dirbo „Jonavos vandenyse“. Jis turi ryšių su visais medžiotojų būreliais ir panašiai. Tai aš manau, kad dabar yra šiokio tokio nerimo tarp gerbiamų socdemų: ar nebus taip, kad pakeitus G. Palucką V. Sinkevičiumi, tie du suskiai, A. Tapinas ir Š. Černiauskas, užsuks antrą ratą? Arba kita žiniasklaida. 

– Ir jis kuo puikiausiai žino, kur ką nors galbūt galima rasti.

– Todėl aš manau, kad M. Sinkevičius yra protingesnis žmogus už G. Palucką. Jo galai turbūt yra labiau suslėpti, bet vis tiek to nerimėlio gali būti. J. Olekas? Na taip, auksiniai šaukštai... Bet dėl ramybės reikėtų skirti J. Oleką ir gyventi toliau. 

Man įdomesnis dalykas būtų ne tai, kas bus premjeras. Man įdomiau, kaip keistųsi koalicijos sutartis ir pati koalicija. Ar socdemams Remigijus Žemaitaitis yra tiek nusibodęs su savo visom nesąmonėm? Ir ne tik socdemams? Pažiūrėkime, kas dabar buvo. Jis užsipuolė ir korumpuotu išvadino  europarlamentarą Virginijų Sinkevičių. Turbūt jis jau nebesupranta, kas yra kurioje partijoje, nes puola savo koalicijos partnerius.

– Arba jis kažką žino, ko mes nežinom.

– Nemanau. Aš nežinau šitų jo logikos šuolių, bet kad koalicijos partneris kitą partnerį kaltintų korupcija – ir ne šiaip kokį eilinį partietį, o faktiškai dešiniąją pirmininko ranką, vieną ryškiausių veidų. Aš neatsimenu, kad taip būtų buvę.

– J. Olekas mus grąžintų į politikų kartą, kuri kilo iš Sąjūdžio. Jis socialdemokratas nuo pradžių, nuo akademiko Kazimiero Antanavičiaus, Aloyzo Sakalo laikų.

– Nekonfliktiškas, sugebantis geriau ieškoti kompromiso negu dabartinis. Ar jis darytų labai didžiules permainas tarp savo pačių ministrų? Abejotina, nes tikrai turi daug gerai dirbančių ministrų. Pradėkime nuo Užsienio reikalų ministerijos bei Krašto apsaugos ministerijos. Galų gale Eugenijus Sabutis. Turbūt nėra jokių  priekaištų, kaip jis dirba Susisiekimo ministerijoje. Manau, kad socdemai nedarytų didžiulių pertvarkų, nebent jam  šautų į galvą sustatyti savo kartos technokratus į ministrus, kuo abejočiau. 

– Bet ar jis, būdamas premjeru, norėtų dirbti, sėdėti koalicijos posėdžiuose ir klausytis R. Žemaitaičio, kai laisvai galėtų pakeisti juos į „valstiečius“, kurie jau nebeturi Ramūno Karbauskio. Galima nesutikti su Aurelijaus Verygos pozicija dėl alkoholio, dėl prekybos, dėl kažkokių reguliavimų. Čia politinė pozicija, bet šiaip J. Olekas – nei oligarchas, nei milijonierius, nei koks sukčius, nei jis prorusiškas. Čia nelabai yra ką lyginti. 

– Aš manau, kad socialdemokratai prakaituoja ir vos ne visi turbūt sako: „Klausyk, tai kaip galvoji? Gal šitas variantas? O gal šitas?“  Kuris pasakys, kad tikrai, vyrai, reikia? Matai, nėra geležinio kumščio.

– Ar iš esmės G. Paluckas mūsų pasąmonėje jau yra būtasis laikas, ar ne? 

– Nenorėčiau sakyti, kad tai jau būtasis laikas. Bet žiūriu į jį ir neįsivaizduoju, kaip jis gali dirbti. Aš neįsivaizduoju, kaip gali kalbėti apie mokesčius, apie reformas, kaip jis gali važinėti į užsienį kai, aš neabejoju, opozicija pateiks visą dosjė prieš kiekvieną susitikimą su Lenkijos, Vokietijos, Švedijos ir kitais mūsų partneriais, kad atvažiuoja teistas, prisidirbęs, europinę paramą grobstęs premjeras.

– Ir nežinia, ar jis stabilus? Ar su juo galima kalbėti? Nes bet kurią akimirką jis gali virsti ir jau nebūti premjeru, su juo negalima planuoti ilgalaikių dalykų.

– Kas yra labai naudinga Gitanui Nausėdai, nes baigėsi bet kokia diskusija, kas turi atstovauti Lietuvai rimtuose renginiuose.

– O tą diskusiją, beje, socdemai ir inicijavo – Vytenis Andriukaitis.

– Tai dabar jau tos diskusijos net nebūtų. Gitanas sakytų: „Žiūrėkit, jūs jau ramiai. Jau prisiatstovavote. Aš susitvarkysiu pats, gerai?“ 

– 35 metai nepriklausomybės. Tarsi turėjome priartėti prie  ilgai svajoto skandinaviško standarto, kad tu, eidamas į politiką, tiesiog parduok viską, parduok visas akcijas, eik laisvomis rankomis ir tarnauk valstybei,  visuomenei. Tai rimtas apsisprendimas, o ne šiaip sau. 

– Jeigu esi, kaip vienoje tinklalaidėje pats esi sakęs, „žulikavotas“, tai ar parduosi tas akcijas, ar neparduosi, tu vis tiek būsi „žulikavotas“ ir surasi būdų. Jeigu tu esi sąžiningas, tai tas akcijas gali pasilikti. Nes kiekvieną dieną galėsi viešinti tai, ką darai, ir kiekvieną net mirktelėjimą, net regimybę galėsi pašalinti vis primindamas, kad nusišalinu, nes ten ir ten turiu akcijų. Tai nežinau, ar tai yra sprendimas. Didesnis nusivylimas labiau dėl to, kad didžiajai daliai visuomenės tai yra OK. 

– Ar tikrai?

– Aš manau, kad taip. Čekiukai didžiajai daliai buvo OK, nes jie išsirinko tuos žmones. Arūno Dudėno atvejis – niekas nenukentėjo.

– Su čekiukais buvo susiję beveik visi. Vadinasi, niekas.

– Bet aš kalbu apie žmonių mąstyseną. Kai visa savivaldybė faktiškai vogė pinigus iš žmonių, niekas neišėjo protestuoti ir sakyti: „Eikit lauk!“ Niekas neišėjo. Aš galvojau, ar bus reakcija per Seimo rinkimus? Ir jos nebuvo. Sakyčiau, kad  mes gyvename turbūt tais laikais, kai didžiajai daliai visuomenės rūpi savo pasaulėlis. 

Moralinė kartelė, kuri prie Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės buvo iškelta pakankamai aukštai, pradėjo kristi, kristi, kristi... Ir dabar jau turime tokią, kurią ir šuniukas trumpomis kojomis peršoktų. 

– Daugelis negali patikėti, kad, kaip pats sakei pokalbyje su Š. Černiausku, „kur trauksi, ten lenda, ką bedarytum, visur kažkas yra“.

– Tai vis tiek veikia kaip katalizatorius skirtingiems žmonėms. Vieniems suveikė europinės paramos, kitiems suveikė skolos negrąžinimas. Pastebėjau, kaip žmonės  socialiniuose tinkluose kartojo: „Aš nesumoku „Telia“ ir jau ateina išieškotojas.“  O čia žmogus 11 metų buvo „pamiršęs“.

– Tiksliai žinojo sumą, nes tiksliai pasakė laidoje ir tikrai žinojo, kad nesumokėjo. Kažkoks fantastiškas mentalas.

– Kol nėra jo atsakymų, nesuprantu logikos. Tarkime, sunki finansinė padėtis. Nė velnio nesunki. Tu perki butus, darai makles, verslus ir visa kita. Gerai, pasidarai grafiką. Grafiko nesilaikai. Tvarkoje, tada pas tave iš kažkur atsiranda grynųjų pinigų. Gerai, atneši grynuosius. Kodėl tiek? Ar tu tik tiek grynųjų turėjai? 40 tūkst.? Įmoki grynuosius. Ir tada ką? Tu negalėjai pamiršti. Tai yra neįmanoma. 

– Vieną kartą gyvenime esi nuteistas baudžiamojoje byloje. Tikrai atsiminsi, kiek dar esi skolingas. 

– Tada, po 3 metų, jis sėdi pas tave laidoje ir tiksliai pasako skaičių. Su 185 litų paklaida, nes yra 57 tūkst. ir 185 litai. Ir jam tada nesuskamba varpelis: „Oi, palauk, taigi aš nesumokėjau!“ Nesuskamba. Bet kodėl jis nusprendė nesumokėti? Gerai, tai kodėl tu 40 tūkst. pervedei, o ne 30? Tai gal reikėjo pataupyti, gal 20 užtektų, jeigu jau matai, kad niekam čia neįdomu. Čia nepaaiškinami dalykai.

– Ir baigiant pokalbį. Nupiešk vaizdinį, kokį susidarei apie G. Palucką.  Kodėl jis politikoje? Ką jis nori padaryti? Kaip jis mąsto? 

– Aš nusipiešiau nuskriausto žmogaus portretą, kuris galvoja, kad buvo labai smarkiai nuskriaustas. Kartu jis yra labai ambicingas. Ir susidaro sprogstama kombinacija, kai tu esi nuskriaustas ir ambicingas. Šiaip turbūt visi didieji, baisieji diktatoriai yra šito „kombinacija“,  pradedant nuo Adolfo Hitlerio, kuris buvo skriaudžiamas, nuskriaustas ir turėjo labai didelių ambicijų. Aišku, nelyginkime mūsų vaikinuko su rimtais dėdėmis. 

Bet tu esi ambicingas, esi pakankamai apsukrus ir supranti, kad tiesiausias kelias yra trumpas. Trumpiname ir greičiau prieiname prie pinigų. Ir tuo pačiu metu ambicijos gauna smūgį po smūgio: tu tampi partijos pirmininku, tave išmeta. Ir tada tau nukrenta premjero postas. Sveikas protas tau turėtų sakyti: „Neimk, neimk, drauge, nes turi per daug skeletų. Tu gi žinai kiekvieną savo skeletą, nereikia čia aiškintis.“ Bet turi norą išeiti išpūtęs krūtinę ir sakyti: „Aš esu premjer-ministras!“ Ir tada tu sakai: „Einu.“ 

Manau, kad dabar jis suprato, jog padarė klaidą. Tada galėjo išeiti tyliai, ramiai, bet jis negali išeiti tyliai ramiai, nes jo visos ambicijos, kas jam lieka? Cukrašvendrės Brazilijoje? Jis ne to nori, ne toks jo buvo gyvenimo tikslas. Aš manau, kad jis šito gyvenimo tikslo laikysis tol, kol jį kažkas atplėš. Toks mano portretas. Ir jis nėra labai gudrus žmogus.