A. Šaltenis: svarbiausia – ne apdovanojimai, o turiningai nugyventas gyvenimas

Uteniškis tapytojas Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas profesorius Arvydas Šaltenis, pernai minėjęs savo 80 metų jubiliejų, pelnė aukščiausią kultūros apdovanojimą – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją – už ryškų įnašą į Lietuvos tapybą, už kultūrinį Lietuvos valstybės kūrimą. Tačiau šio garbingo apdovanojimo menininkas nesureikšmina – jis teigė negalintis džiūgauti šiuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas, kai žūsta nekalti žmonės, kovojantys už savo laisvę. Kraštiečiui atrodo, kad ne apdovanojimai ar įvairūs titulai yra svarbiausi, svarbiausia – tai, kaip žmogus nugyveno savo gyvenimą.

Apima liūdesys

Vilniuje gyvenantis ir dirbantis kraštietis į gimtinę užsuka dažnai – aplanko savo tėvelių namus, kuriuose dabar gyvena jo sesuo ir brolis su šeima. Turi ir puoselėja savo sodybą Vyžuonų seniūnijoje, kur jam gera ne tik pailsėti nuo didmiesčio, bet ir visą save atiduoti kūrybai.

Užsiminus apie jo jubiliejų, pašnekovas sakė: „Gimtadienių aš nešvenčiu. Mada nešvęsti jų atėjo iš vaikystės – tėvelius sveikindavome, o mūsų gimtadienių nebūdavo. Net jubiliejus man – tarsi eilinė diena. Tik šią dieną susimąstai apie praėjusius metus, gyvenimą, nuveiktus darbus... Amžių jau išduoda skaudantys kauleliai, taip pat dažnai apninkančios mintys apie praeitį. O kartais jos ima suktis ir apie ateitį – dar norisi kažką nuveikti“, – su optimizmu kalbėjo jis ir iškart išsidavė, kad dažnai apima liūdesys dėl nenuveiktų darbų tiek sodyboje, tiek namie, kur graudžiai žvelgia lentynos, pilnos knygų – neperskaitytų ir laukiančių savo eilės. „Anksčiau vis pasvajodavau, kad išėjęs į pensiją skaitysiu. Tačiau iki šiolei nebuvo laiko“, – teisinosi menininkas.

A. Šaltenis prisistatė kaip nuolat lakstantis ir vietoje nenustygstantis žmogus. Jo nuomone, tam įtakos galbūt turi ir genai, o gal tokią asmenybę suformavo laikmetis, kuriame gyveno ir kūrė anksčiau. Jis nepratęs, kad kažkas bėgiotų iš paskos, pagalbą teiktų šiandien populiarūs asistentai – viską kūrėjas pasidaro pats: ir mintis sugeneruoja, ir suplanuotus darbus nudirba. „Aš visą savo gyvenimą buvau lakstantis žmogus – iš manęs daug kas juokdavosi, kad dideliais žingsniais lakstau kaip arklys. Gal todėl aš, kaip menininkas, įpratęs individualiai dirbti, neturiu jokių padėjėjų. Žinai, kad reikia daryti, ir darai. Kam aiškinti kitam, ką daryti taip ar anaip, kai gali imti ir pasidaryti pats savo rankomis. Anksčiau ir automobilius taisydavau, būdavo, vielom kažką sujungi, susuki. O dabar jau mašinos mandresnės...“ – juokėsi pašnekovas.

Mintimis – į Uteną

A. Šaltenis prisipažino, kad kuo žmogus darosi vyresnis, tuo dažniau aplanko mintys apie praeitį. „Atmintyje iškyla vaizdiniai iš vaikystės: mano kiemas, mokykla, keliai, kuriais kartu su broliu važinėdavome dviračiais. Pamenu, pasukdavome link Sudeikiuose esančio Alaušo, ten plaukdavome iki salelės ir spėliodavome, ar pakaks jėgų sugrįžti atgal, ar ne. Į Rubikius meškerioti eidavome pėsčiomis geležinkelio siauruku. Kartą sužvejojome 25 kilogramus žuvies, kurią tada reikėjo parsinešti namo, – prisiminimais dalijosi kraštietis. – Mano mintys visuomet skrenda į Uteną, į gimtinę. Ten, namie, ant aukšto gimdavo pirmieji mano kūriniai. Aplankau Utenoje gyvenančią sesę, brolį su šeima, pavaikščiojęs po kiemą, pasėdėjęs tėvo (Rapolas Šaltenis buvo nusipelnęs Lietuvos mokytojas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, Utenos miesto garbės pilietis – aut. past.) kambaryje susigraudinu. Čia išlikusi tėvelio biblioteka, rankraščiai, o jo rašomąjį stalą ir kitus daiktus esu pasiėmęs į savo sodybą kaip relikviją. Dažnai važiuoju į šią atokiai esančią sodybą (Sprakšiai, Vyžuonų sen. – aut. past.) – čia gera pabūti gamtoje, nusimaudyti ežere ar važinėtis dviračiu. Smagu stebėti dangų naktį. O užvis geriausia šioje vietoje pasinerti į kūrybą. Ant dviračio esu prisitaisęs tokį rėmą – išvažiuoju ir maliavoju gamtoje.“

Apdovanojimas nepadaro geresniu

Kalbai pasisukus apie didelį įvertinimą – jam suteiktą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją – pašnekovas teigė, kad šis apdovanojimas jam nėra pats svarbiausias gyvenime ir jis to

nesureikšmina. „Žinoma, menininkams yra svarbu gauti aukščiausią įvertinimą. Tačiau aš nejaučiu jokio džiaugsmo, pasididžiavimo. Dėl to nepasidarai geresnis. Mane šiam apdovanojimui gauti pasiūlė Dailės akademija, nors aš tam priešinausi. Televizijoje žvaigždės džiūgauja apdovanojimais. Visa tai tuštybė. Gyvename tokiu įtemptu laiku. Negali ramiai žiūrėti, kaip vyksta karas Ukrainoje, kaip žūsta nekalti žmonės“, – apgailestavo menininkas, kuris šių dienų kontekste negali ir nenori garsiai džiūgauti.

Anksčiau A. Šaltenis yra dirbęs mokykloje, vėliau Vilniaus dailės akademijoje nuo 1994 iki 2004 metų rektoriavo, o dabar joje dirba dėstytoju. Jam patinka darbas su jaunimu, kuris į gyvenimą žiūri kūrybiškai. „Mano ilgamečio darbo įvertinimas neleis man sustoti. Aš dar kažką nuveiksiu. Galbūt mano tėčio genai lėmė, kad man gyvenime labai svarbi pedagogika, edukacija, nors niekada nesvajojau nei mokytojauti, nei dirbti dėstytoju, – kalbėjo pašnekovas. – Man patinka darbas, nors gal jau laikas trauktis, gal jau laikas užsiimti kita veikla. Daug kas sako, kad išdaliju save kitiems. Tačiau aš kitaip negaliu. Esu toks žmogus, nenoriu nieko neveikti. Yra mūsų kraštiečių klubas „Indraja“ – esu jo prezidentas. Kai dirbau rektoriumi Dailės akademijoje, visada būdavo patalpos – vieta kraštiečiams susirinkti. Ši veikla dabar šiek tiek prigeso, mat daugelis uteniškių paseno, tad ėmė blėsti entuziazmas, kiti iškeliavo į amžinybę. Mūsų, bendraminčių, ratas pamažu mažėja.“

Pašnekovas pabrėžė, kad yra dar daug pradėtų ir nepabaigtų darbų. „Ateityje dar rengsiu kokią nors parodą. Jaučiuosi skolingas žmonėms. Tačiau aš nuolat kartoju ir savo studentams: neužtenka vien kažką pateplioti ir jau pristatyti savo darbus. Nesinori paviršutiniškumo – norisi kažko gilesnio. Galbūt tai būdinga mūsų amžiaus žmonėms, kurių mąstymas kiek kitoks nei jaunesniųjų kartos“, – tęsė kraštietis, kuris yra surengęs 25 personalines parodas bei daugiau kaip 130 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

„Mane glosto geri dalykai“

Paklaustas, kaip vertina jo tėčio vardu pavadintos tuometės Rapolo Šaltenio progimnazijos transformaciją (ši įstaiga neseniai tapo šiuolaikinio meno ir kūrybos erdve „Rapolas“), A. Šaltenis teigė, kad jis visąlaik džiaugėsi, jog kadaise gerą vardą turėjusi ugdymo įstaiga buvo pavadinta jo tėvelio vardu: „Išties, mano tėtis davė nemažą duoklę mokyklai, mokiniams. Dabar joje įsikūrusi meno ir kūrybos erdvė, pavadinta „Rapolu“. Rapolas buvo šventasis, globojęs menus, dvasinius dalykus. Labai norisi tikėti, kad pastatas išliks ir burs menininkus. Buvau atvykęs tuomet, kai atidarė šią erdvę. Dailės akademijos studentas šį pastatą apipaišė, o paskui gailėjosi, kad niekas nepasakė, jog buvusi mokykla yra savitos architektūros. Gal būtų pasirinkęs kitokį piešinį...“

Save gimto krašto patriotu laikantis A. Šaltenis visuomet apsidžiaugia, kai išgirsta Utenos vardą. „Kiekvienas iš mūsų savotiškai esame krašto patriotai. Mane glosto geri dalykai. Štai Utena vadinama laimingųjų miestu. Na, skamba gana juokingai, tačiau labai smagu ir džiugu tai girdėti. Vis kažkas nauja“, – šyptelėjo jis.