A. Šalaševičiui – nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas

Gydytojas ginekologas Artūras Šalaševičius šiemet sulaukė vieno iš svarbiausių apdovanojimų – jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Beveik tris dešimtis metų sveikatos apsaugos sistemoje dirbantis A. Šalaševičius visą savo profesinę karjerą dirbo ir tebedirba Jonavos ligoninėje.

Šiuo metu jis ne tik Jonavos ligoninės, tačiau ir Panevėžio bei Kauno gydymo įstaigų gydytojas, taip pat Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Sveiktos apsaugos ministerijos narys. A. Šalaševičius yra ir Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tarybos narys.

– Minint Lietuvos medicinos darbuotojų dieną SAM tradiciškai pagerbia labiausiai nusipelniusius sveikatos apsaugos srityje dirbančius profesionalus, suteikiant jiems nusipelniusio Lietuvos gydytojo, nusipelniusio Lietuvos slaugytojo ir nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą. Šiemet vienas iš tokių esate jūs. Medikui svarbus toks įvertinimas?

– Labai svarbus. Tu visą gyvenimą stengeisi ne tik saugiai dirbti su pacientais, bet ir užsiimi visuomenine, profsąjungine veikla, todėl kai šie dalykai yra įvertinami – labai smagu. Kaip ir tai, kad Jonavoje iš visiškai apleistos akušerijos ir ginekologijos šią medicinos sritį pakėlėme į šiuolaikinį lygį. Džiaugiuosi. Didelis įvykis gyvenime.

– Kaip keitėsi Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyrius? Pernai čia pagimdė beveik 500 moterų ir tai rekordinis skaičius. Tačiau taip buvo ne visuomet?

– Jonavos ligoninėje pradėjau dirbti rezidentūros metais, 1997-aisiais. Skyriuje buvo įprasta, kad ginekologinių operacijų per metus atliekama apie dvidešimt, o pagrindą sudarė nėštumo nutraukimai ir gimdos kaklelio prideginimai. Skyriuje moterys be reikalo buvo gydomos antibiotikais – tam, kad ligoninė gautų mokėjimą už lovadienius. Šešis kartus per dieną! Į tokį skyrių aš ir atėjau dirbti.

Pokyčiai vyko iš lėto, tuo metu sveikatos apsauga žengė pirmyn, atsirado sąvoka „įrodymais pagrįsta medicina“, kas seniesiems kolegoms visiškai neegzistavo. Būtent remiantis įrodymais pagrįsta medicina aš ir ėmiau dirbti, o 2002 metais man pasiūlyta vadovauti Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriui.

Tiesa, prieš tai buvusi ligoninės direktorė mane atleido, o atgal į darbą priėmė naujasis direktorius Ivanas Dorošas. Tuo metu, kai Jonavos ligoninėje keitėsi valdžia, Lietuvos akušerių-ginekologų draugija jau buvo pasiruošusi Jonavos ligoninę paskelbti moters sveikatai pavojinga vieta. Tačiau to neprireikė, nes iš darbo išėjo ne tik ligoninės direktorė, bet ir tuometinė akušerijos ginekologijos skyriaus vadovė.

Taip Jonavos ligoninėje po truputį atsirado sąlygos keistis požiūriui, o skyriuje per pirmus dvejus mano vadovavimo metus pasiekėme 500 operacijų per metus skaičių.

– Drąsiau kreipdavosi ir pačios jonavietės?

– Taip, jos neieškodavo pagalbos kitur, mat prieš tai važiuodavo dažniausiai į Kauno ligonines. Ten gaudavo kvalifikuotą pagalbą, kurios Jonavoje trūko. Pasikeitus situacijai jos drąsiai galėjo kreiptis ir gauti pagalbą vietoje, Jonavoje. Pradėjome šiuolaikines laparoskopines operacijas, kurios buvo mažiau invazyvios. Po jų pacientės greičiau pasveikdavo, galėdavo greičiau grįžti į darbus.

– Ar užteko tik pakeisti požiūrį? Ar buvo pokyčių ir kalbant apie personalą?

– Tie, kuriems netiko požiūris, kad gimdyvė, pacientė nėra gyvulys, o yra žmogus – jie iš darbo išėjo. Tad dalis personalo keitėsi.

– Šiandien gyvename kitomis nuotaikomis ir problemomis: atsirado grėsmė, kad rajonų ligoninėse bus uždaromi akušerijos ginekologijos skyriai, jei nebus pasiektas 600 gimdymų per metus skaičius. Kokia jūsų nuomonė, juk dirbate ne vienoje gydymo įstaigoje, tad situaciją matote ne tik iš Jonavos perspektyvos, tačiau plačiau? Ar šį poreikį atliepia didieji gydymo centrai, ar vis tik geriau, kai skyrius yra ir vietos ligoninėje?

– Kiek seniau buvo atliktas minimalus ekonominis paskaičiavimas – kad skyrius nebūtų nuostolingas, per metus reikia 300 gimdymų. Toks yra ekonominis paskaičiavimas, o visa kita tėra politika.

Teko girdėti teiginį, kad rajonuose dirba nekvalifikuoti gydytojai, kad jiems neužtenka kvalifikacijos, jei per dieną tėra viena gimdyvė. Tačiau Jonavos ligoninėje dirba ir medikai, kurie atvažiuoja iš Kauno ligoninių. Ar tai reiškia, kad jie dirba ir Jonavoje, tai praranda kvalifikaciją? Labai iškreiptas požiūris.

Labiau civilizuotuose kraštuose yra kitaip. Jei gydytojas turi licenciją atlikti tam tikrą darbą – jis ir gali jį atlikti nepriklausomai nuo to, kurioje vietoje dirba. Tai specialisto licencija, liudijanti apie turimą jo kvalifikaciją. Toks gydytojas gali priimti gimdymus ar operuoti nepriklausomai nuo jo darbo vietos pavadinimo. Tuo tarpu pas mus viską bando daryti kitaip, vadovaujasi tam tikrais interesais.

Kai tik pradėjau dirbti, per metus Lietuvoje gimdavo apie 40 tūkst. naujagimių. Dabar – apie 20 tūkstančių. Akivaizdu, kad gimdymų Lietuvoje mažėja, o tai reiškia, kad didiesiems „rykliams“ ­– ligoninėms – reikia iš kažkur jų gauti, todėl rajonų centrai trukdo didiesiems, trukdo apskirtai savo buvimu.  

– Minėjote apie pokytį medicinoje. O kaip keitėsi pacientės?

– Žmonės yra skirtingi, todėl vienos keitėsi, kitos – ne. Kai pradėjau vadovauti Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriui, įsteigėme nėščiųjų mokyklėlę. Kartą per savaitę, penktadieniais, skaitydavome paskaitas apie nėštumo eigą, apie gimdymą, naujagimių priežiūrą.

Moterys, kurios lankydavo ją, iš tiesų keitėsi: kito jų požiūris, atsirasdavo bendradarbiavimas su gydytoju, pasitikėjimas juo. Tačiau būdavo moterų, kurios tuo nelabai domėjosi, o tada, atėjus gimdymo laikui, pasitaikydavo ir sumaišties dėl kartais nelogiškų pageidavimų.  

– Kokie įvykiai jums pačiam yra įsiminę?

– Per tiek metų visko buvo tikrai labai daug. Kaip ir visų gyvenime, jie būna įvairūs. Vieni džiugesni, kiti liūdnesni. Kiekvienas tikslas, kurį pasieki, džiugina, džiugina kad ir nedidelė pasiekta profesinė viršūnė. Tokie dalykai įkvepia, skatina tobulėti. Viso to rezultatas šiandien – nusipelniusio Lietuvos gydytojo apdovanojimas.

Liūdniausi, skaudžiausi įvykiai – kai netenki pacientų. Visa kita išgyvenama – pakilimai, nusileidimai.

– Kaip jūs pats pasirinkote šią medicinos kryptį?

– Tai yra pakankamai sunki specialybė, reikalaujanti daug energijos, greitos reakcijos. Nuo pat pradžių linkau prie chirurginės specialybės: chirurgijos būrelyje nepritapau, o traumatologija nelabai traukė. Ginekologija atsirado kaip alternatyva. Būdamas antrame kurse atlikau studentišką mokslinį darbą ir tada susidūriau su akušerija ir ginekologija. Pamačiau, kad ši sritis man visiškai tinka ir yra priimtina. Tad nuo antrojo kurso kryptingai link to ir ėjau.

– Kartais moterys sako: joks vyras nesupras, ką reiškia gimdyti. Jūs suprantate?

– Sąlyginai. Pats to nesu patyręs (juokiasi).

– Pacientės jus vertina kaip puikų specialistą. O kaip tapti geru gydytoju?

– Kiekvienas gydytojas, dirbdamas savo srityje, gali būti geras. Vienų įgūdžių reikalauja operacinis gydymas, akušerija, kur reikalinga greita reakcija, kada tenka priimti greitus sprendimus. Kiti yra geri specialistai dirbdami ambulatorinį darbą ir neatlikdami jokių operacijų. Kiekvienam – savo.

Tačiau pagrindas vis tik yra žinios. Be jų nebūsi geras specialistas. Labai daug laiko praleisdavau konferencijose, kursuose, papildomai mokydamasis ir stengdamasis įgyti kuo daugiau žinių. Tik žinodamas ir galėdamas remtis žiniomis gali tapti tuo geru specialistu.

Kita aplinkybė – kai teko imtis lyderystės, vadovauti skyriui ir žinojai, kad esi paskutinė grandis. Kada būdavo sudėtinga situacija – kolegos sprendimo laukdavo iš manęs. Turėjai būti pasiruošęs bet kokiai situacijai, o tai reiškia – nuolat tobulėti, mokytis, domėtis naujomis technologijomis, medicinos pasiekimais.

– Kas jums pačiam po darbo padeda persikrauti, „nusinulinti“?

– Nuo seno mėgstu posakį: mano šeima – mano tvirtovė. Geras jausmas grįžti į namus, į šeimą, kur gali būti visiškai paprastu žmogumi, pasikalbėti apie darbą, kas buvo, kas sekėsi, kas nelabai. Kartais pasidžiaugti, pasiguosti. Taip pat svarbūs ir draugai. Be abejo, pomėgiai. Mėgstu laiką leisti gamtoje, žvejoti, taip pat nuo 1988 metų žaidžiu bridžą. Tai – kortų žaidimas, kuriame reikalingas matematinis mąstymas, kai tavo smegenys persijungia į kitą kategoriją, į kitą lygmenį.

Tada visiškai negalvoji apie darbą, o susikoncentruoji į žaidimą. Pernai esu tapęs Lietuvos čempionu poriniame čempionate, anksčiau Lenkijoje – antroji vieta individualiame turnyre, pirmoji vieta Lietuvos komandiniame čempionate. Visi šie dalykai man ir padeda atsipalaiduoti.