A. Sakalausko mirties metinių minėjime dalyvaujanti I. Šimonytė: imperijos grobuonys atgimė

Minint kario savanorio Artūro Sakalausko žūties 33-iąsias metines, premjerė Ingrida Šimonytė teigė, jog nors 1991 metais Rusijoje rengtas pučas, nusinešęs ir A. Sakalausko gyvybę, žlugo, tuomet gyvavę imperijos grobuonys vėl atgimė ir kėsinasi į išsaugotas Lietuvos vertybes.

„Šiandien kažkaip kitaip skamba labai labai dažnai mūsų kartota frazė, jog čia mes pagerbiame ir paminim paskutinę sovietų okupacijos auką, kad kartu pažymime žlugusį pučą. Taip, tas pučas gal ir žlugo, visgi, kaip dabar jau visi puikiai matome, imperija, imperijos grobuonys atgimė, ir tas pučas gavo progą revanšui“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Anot jos, priešiškos jėgos vėl bando kėsintis į žmonių laisvę, orumą bei valstybių teritorinį vientisumą, kurį gina tarptautinė teisė.

Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, kalbėdamas apie A. Sakalausko auką teigė, jog kario žūties laikas ir aplinkybės simbolizuoja nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos įsitvirtinimo procesą bei priimtus teisingus sprendimus.

„Labai gerai pamenam, kai kai kas siūlė neskubėt, palaukt (...), bet mes nelaukėm, nes buvom apsisprendę ir turėjom stiprius lyderius. Ir tada kažkas investavo į Gorbačiovą, galvojo, kad jis gali transformuot, reformuot Sovietų sąjungą, o lietuviai viską gali sugadint savo radikaliais sprendimais, bet, pasirodo, buvom tiesos pusėj, padarėm išmintingus ir labai labai drąsius sprendimus, kurie jau po to buvo vainikuoti tarptautinio pripažinimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo. O Artūro auka yra viso to simbolis“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras.

Ministro teigimu, raginimai palaukti bei baimė sugriauti imperiją, imantis reikšmingų priemonių, pastebimi ir šiandien. Anot L. Kasčiūno, vykstant karui Ukrainoje ypač svarbu telkti jėgą ir nevengti sudėtingų sprendimų priėmimo, nes tik jėga gali užtikrinti taiką.

„Ta jėga gerbia tiktai jėgą. Jeigu mes būsim stiprūs, tada turėsim taiką“, – sakė L. Kasčiūnas.

Anot jo, A. Sakalausko auka tapo tautiečių stiprybės ir valios priešintis simboliu bei įvėpimu.

Lietuvos kariuomenės vadas R. Vaikšnoras, pagerbdamas žuvusiojo atminimą, teigė, jog A. Sakalausko auka nenuėjo perniek, o valstybė, už kurią jis kovojo, tik stiprėja.

„Šiandien mūsų kariuomenė stiprėja, esame NATO, pačio galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalis, turime sąjungininkus Lietuvoje, kurie pasiruošę patys į petį su mumis stotį į kovą, jeigu to reikėtų“, – teigė R. Vaikšnoras.

Į žuvusiojo pagerbimo ceremoniją atvykęs profesorius Vytautas Landsbergis pabrėžė, kad A. Sakalausko žūtis, kovojant už Lietuvą, pasirinkimas gelbėti šalį, kuriai grėsė pavojus, atspindi ir pačios Lietuvos pasirinkimą bei norą būti laisva.

„Tai yra pašaukimas, ir tam nėra jokių didelių aiškinimų. Tai ateina iš širdies, iš proto, iš supratimo, kur esame, kuo esame, ir kuo būsime gyvi arba ir žuvę. Ir mirę liksime tokiais, kokiais buvome iki paskutinės akimirkos – ištikimais“, – apie pučo metu žuvusį Lietuvos savanorį kalbėjo V. Landsbergis.

1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į parlamento gynėjų saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje.

A. Sakalauskas kilusio pasipriešinimo metu buvo nušautas. Jis tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos Nepriklausomybę.

A. Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje. Po 1991 m. sausio 13-ąją Sovietų Sąjungos įvykdytos agresijos prieš Lietuvos Respubliką jis stojo savanoriu į Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kuriamą Alytaus rinktinę (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos 1-oji rinktinė).

1991 m. rugpjūčio 19 d., A. Sakalauskas kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvyko budėti į Vilnių, ginti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų.