A. Paulauskas apie moterį nušovusio pareigūno bylą: jo vietoje taip pat būčiau panaudojęs ginklą

Policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas teigia, kad psichinių sutrikimų turėjusią moterį nušovusio policininko Dariaus Šerpyčio vietoje būtų pasielgęs identiškai – taip pat panaudotų šaunamąjį ginklą. Policijos vadovas pabrėžė, jog minėtą pareigūną, kurio atžvilgiu teisminiai procesai dar nesibaigė, palaikys ir toliau, nepaisant to, jog šioje byloje jo ir generalinės prokurorės Nidos Grunskienės nuomonės dėl ginklo panaudojimo išsiskyrė.

„Aš turiu savo nuomonę apie šią bylą gal net labiau ne kaip policijos vadovas, o kaip policijos pareigūnas. Nenoriu pasakyti, kad ten viskas buvo idealu, jai kalbėtume apie pareigūnų veiksmus. Bet, kai turi 800 tūkstančių iškvietimų per metus, ar į visus juos tobulai reaguoji? Bet, jei aš būčiau D. Šerpyčio vietoje, pagal tai, kaip buvau treniruotas, mokytas, kaip suprantu, kaip veikia įstatymai, kurie man suteikia teisę panaudoti ginklą, ginant save arba kitą asmenį nuo tiesiogiai gresiančio užpuolimo, tai lygiai taip pat būčiau panaudojęs ginklą“, – dėstė policijos vadovas.

Pirmos instancijos teismas agresyvią moterį tarnybos metu nušovusio D. Šerpyčio atžvilgiu iškeltą bylą nutraukė, tačiau šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė tiek prokuratūra, tiek ir nušautos moters artimieji. 

A. Paulauskas, kalbėdamas apie situaciją besitraukiančioje pareigūnų bendruomenėje, atviravo, jog dalis policininkų išeina į pensiją, susiranda nekvalifikuotą darbą, nes tokiu atveju gauna daugiau pajamų nei dirbdami tarnyboje.

„Kad atlyginimai nėra problema – nepasakyčiau. Patyręs tyrėjas, dirbantis policijoje 25-27 metus, dirbantis su 30-40 bylų (…), šiandien į rankas gauna apie 1500-1600 eurų per mėnesį. Žmogui, turinčiam tokį stažą, tokią kvalifikaciją ir darbo patirtį, toks atlyginimas yra nepakankamas“, – apie pareigūnų kalbėjo A. Paulauskas.

– Neseniai pranešėte apie sėkmingą policijos ir kitų institucijų operaciją, kurios metu pernai Šiauliuose užkardytas galimas teroro aktas, kai bandyta padegti Ukrainai planuotą siųsti karinę techniką. Ar su tokio pobūdžio atvejais policijai pastaruoju metu yra tekę susidurti dažniau? Galbūt būta daugiau galimų teroro aktų ar hibridinių atakų, kurias policija padėjo užkardyti?

– Turime įvertinti dabartinę geopolitinę situaciją, kadangi, kaip skelbiama žiniasklaidoje, esame pafrontės valstybė. Faktas, kad Rusijos specialiosios tarnybos veikia aktyviai tiek mūsų, tiek ir kaimyninėse valstybėse. Tarnybos siekia skleisti dezinformaciją, įbauginti žmones, pavyzdžiui, aiškinant, kad „atsijungėme nuo BRELL, tai, žiūrėkite, sąskaitos už elektras dukart padidėjo“, nors taip nėra. Tai yra minkštosios priemonės, bet yra ir kietesnės priemonės, kuriomis galbūt nėra padaroma didelė žala, bet jomis galima sukelti paniką visuomenėje, ką galima priskirti ir prie terorizmo tikslų. (...) Mūsų žvalgybos tarnybos indikuoja, jog Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjmas Lietuva yra didžiulis, tarnybos domisi mūsų renkama parama Ukrainai. Kol kas tų tarnybų tiesioginės veiklos atvejų beveik nematome, išskyrus kai kurias istorijas, pavyzdžiui, padegamas siuntas, kabelių Baltijos jūroje nutraukimo atvejus, nors dėl to keliamos įvairios versijos. Tokios istorijos uždega mums raudonas lemputes ir mes į tai privalome reaguoti. (...)

Institucijos skiria daugiau dėmesio kontržvalgybinei veiklai, deda pastangas, siekiant identifikuoti tuos asmenis, kurie galbūt gali ateityje veikti prieš valstybę. Šiam procese be kitų institucijų policija taip pat yra svarbus žaidėjas – nemaža dalis mūsų veiklos nukreipta į antihibridiką. (...)

– Kaip šiame įtemptos geopolitinės situacijos kontekste vertinti tokius atvejus, kai Lietuvoje valstybinių švenčių išvakarėse ar per jas išniekinamos Lietuvos trispalvės, vandalai išniekina laisvės kovotojų paminklus? Ar tai yra užsienio valstybių specialiųjų tarnybų galimai užsakyti išpuoliai, ar labiau pavieniai chuliganizmo atvejai?

– Yra ir to, ir to. Kalbant apie paminklų išniekinimą, tai žinau, kad vykdomi sėkmingi tyrimai, nustatyti ir sulaikyti asmenys, kurie tai padarė. Čia vėl matome sąsajas su mūsų oponentais. 

Kalbant apie pavienę vėliavą, kuri kabojo ant sienos ir buvo surasta numesta, tai tokiais atvejais negalime atmesti pavienių žmonių, prijaučiančių tam režimui, gyvenančių su sovietmečio nostalgija, veikimą. Skaudu, kai tavo valstybės vėliava yra išniekinama, tačiau čia kažkokių didelių grėsmių nematome. 

– Kitaip tariant, vėliavų išniekinimai atvejai yra labiau traktuojami kaip pavienių žmonių veikimas?

– Taip. (...) Aišku, tuoj sulauksime gegužės 9 d. ir vėl matysime turbūt šimtus žmonių, kurie ateina į kapines. Reikia suprasti, kad šalis nėra tokia vienalytė. Čia kartu gyvena kitaip mąstantys žmonės, palaikantys tą režimą. Laimei, šiandien bent jau specialiosios tarnybos nuo tokių žmonių yra apsivaliusios. Dar visai neseniai prijaučiančių tam režimui buvo ir policijoje, ir kitose specialiosiose tarnybose. Pamenu, kai policijos pareigūnas automobilyje buvo pasikabinęs Georgijaus juostelę. Jo senelis ar prosenelis kovojo Antrajame pasauliniame kare, pareigūnui tai buvo svarbu. Bet tai vėlgi rodo, jog žmones veikia propaganda.

– Koks šio pareigūno likimas? Kokie sprendimai tokiose situacijose priimami?

– Yra keletas kelių. Su kai kuriais pareigūnais yra atsisveikinta. Manau, kad kai kurie pareigūnai labai prisitaikė prie dabartinės situacijos, nes žino, kad juos stebi tiek policija, tiek ir Valstybės saugumo departamentas. Tad, tie pareigūnai tiesiog „atsigulė ant dugno“, galbūt net savo socialinių tinklų profiliuose išsikelė Ukrainos vėliavą ir sako, kad „palaikau Ukrainą“. Bet aš manau, kad vis dėlto tarp pareigūnų dar yra tokių, kurie idėjiškai, giliai širdyje palaiko „didžiąją Rusiją“. Deja, mes čia įlįsti žmogui į sielą ir išsiaiškinti jo įsitikinimų negalime. Galimybių asmenį dėl to tikrinti poligrafu irgi neturime. Vadinasi, tokios rizikos yra ir turime su jomis išmokti gyventi. 

– Bet ar buvo tokių atvejų policijoje, kai suabejojus pareigūno lojalumu valstybei, jis buvo atleistas?

– Buvo. Vienas iš tokių mechanizmų yra leidimo dirbti su įslaptinta informacija suteikimas arba nesuteikimas. Pareigūnai, ypač, jei dirba kriminalinėje policijoje, turi praeiti filtrą. Yra buvę atvejų, kad pareigūnams tiesiog nesuteikiama teisė dirbti su įslaptinta informacija, o tai reiškia, kad jie neatitinka reikalavimų, keliamų jų pareigoms, tad mes turėjome su jais atsisveikinti, juos teko atleisti iš darbo.

– Pristatydamas praėjusių metų policijos veiklos ataskaitą, akcentavote pareigūnų trūkumo problemą ir pateikėte pavyzdį, kad pernai iš Lietuvos išnyko du vidutinio dydžio komisariatai. Kaip jūs žadate spręsti šią problemą?

– Šiandien aiškiai įvardijome problemą, kad su dabartiniu policijos veiklos krūviu esamo pareigūnų skaičiaus neužtenka. Tikrai situacija nėra vienoda visoje Lietuvoje – dalyje komisariatų žmonių užtenka ir jie komfortiškai dirba. Tačiau, kalbant apie Vilnių, Kauną, Klaipėdą, matomas ženklus pareigūnų trūkumas, ten ir darbo krūvis gerokai didesnis. (...) Didelis darbo krūvis sukelia pareigūnų nepasitenkinimą, pareigūnai, sulaukę pensinio amžiaus, išeina iš darbo. Dėl to pareigūnų skaičius dar labiau sumažėja, o darbų juk lieka tiek pat, taigi, likusiems sistemoje pareigūnams darbų krūvis dar labiau išauga. Matome tokią grandininę reakciją, kurią sunku suvaldyti. 

Siekiant spręsti šias problemas, ieškome įvairių būdų. Jei matome, kad vienas komisariatas „dega“, tai bandome nukreipti ten daugiau pareigūnų, galbūt neseniai baigusių Policijos mokyklą, taip pat dalį bylų nukreipti į tuos komisariatus, kur yra mažesni darbo krūviai. Bet tai yra „gaisrų gesinimas“, o ne tvarūs sprendimai, žiūrint į ateitį. 

– Ar teisingai suprantu, kad bėda – apie ką neoficialiai kalba ir pareigūnai – yra susijusi ne su mokamais atlyginimais, kurie yra padidinti, pridedami ir papildomi priedai, o su itin smarkiai išaugusiu darbų krūviu?

– Tai yra kompleksinis klausimas. Kad atlyginimai nėra problema, nepasakyčiau. Patyręs tyrėjas, dirbantis policijoje 25-27 metus, dirbantis su 30-40 bylų (…), šiandien į rankas gauna apie 1500-1600 eurų per mėnesį. Žmogui, turinčiam tokį stažą, tokią kvalifikaciją ir darbo patirtį, toks atlyginimas yra nepakankamas. Pareigūnai pragamtiškai skaičiuoja: išeinu į pensiją, gaunu kokius 550 eurų pensijos, susirandu nekvalifikuotą darbą su 1000-1100 eurų alga ir susumavus viską, gaunasi, kad uždirbu daugiau nei policijoje. Dirbant nekvalifikuotą darbą, krūvis mažesnis, psichologinis krūvis irgi lengvesnis, o finansinė nauda didesnė, tad pareigūnai dažnai tokį kelią ir renkasi.

Liūdna dėl tokios situacijos. Reikia pripažinti, kad Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, kitose panašaus išsivystymo valstybėse policijos pareigūnai uždirba daugiau nei Lietuvos policininkai, mes atsiliekame.

Mano kalba policijos veiklos pristatyme buvo šauktukas politikams, kurie sprendžia dėl mūsų biudžeto. Jeigu situacija iš esmės nesikeis, tai mes nuolat trauksimės. Tada turėtume nuspręsti, kokių darbų nedarysime, nes suvokiame, kad su esamu pareigūnų skaičiumi visų priskirtų funkcijų atlikti negalime.

Yra galimi keli keliai. Vienas jų – valstybė gali pasakyti, kad finansavimas policija yra nedidinamas, tai policija, jei nori pasikelti algas, susimažina žmonių skaičių, likusius pinigus padaliname likusiems darbuotojams, bet tada atsisakome dalies funkcijų. Ar tai yra geras ir tvarus modelis? Didelis klaustukas. Kitas kelias – esamais resursais bandykime kelti atlyginimus pareigūnams, kad juos išlaikytume darbe, bandydami sustabdyti darbuotojų nutekėjimą. Mes nespėjame paruošti tiek naujų pareigūnų, kad užpildytume jų trūkumą. Dar viena svarbi užduotis – policijos darbo, procedūrų supaprastinimas. (...)

Šiandien policijai bent minimaliai reiktų papildomai 500 pareigūnų. Tai leistų subalansuoti krūvius...

– Nors turbūt bendras trūkumas pareigūnų sistemoje yra gerokai didesnis.

– Deklaruojamas pareigūnų trūkumas yra apie 1500. Bet būkime realistais – surasti tokį skaičių pareigūnų be tvaraus veiklos modelio, be 7-9 metų laikotarpio gali būti labai sudėtinga. (...)

Dar atkreipčiau dėmesį, kad šiuo metu policininkas turi turėti labai aukštas kompetencijas. Anksčiau to nebuvo, anksčiau tam pačiam patruliui nereikėjo tokių įgūdžių, kokių reikia šiandien, tai yra gebėjimų dirbti su informacinėsmis technologijomis, dirbti su dronu ir panašiai. Šiandien pareigūnui su profesiniu išsilavinimu dirbti yra sudėtinga. (...) Taip, toks pareigūnas, baigęs, tarkime, 9 mėnesių mokymą, gali dirbti, bet tada kyla ne viena problema. Štai suomių patirtis rodo, kad be 3 metų studijų policijos pareigūnas į gatvę dirbti neišeina. Jei norime kokybiškos pareigūnų veiklos, reikalingas bent koleginis išsilavinimas. 

Generalinė prokuratūra kritikuoja ikiteisminių tyrimų kokybę. Taip, panašu, kad tyrimų kokybė važiuoja žemyn ir tam yra aiškios priežastys – daugelį metų nebeturime policijos akademijos, ne visiems pavyksta baigti universitetines studijas. Tai reiškia, kad nuleidomo kartelę, investuodami į žmones. (...) 

– Kalbame apie naujos policijos ugdymo įstaigos įkūrimą. Ar vyksta pokalbiai šia tema su Vyriausybe? Gal jau yra konkrečių planų, kada ši įstaiga galėtų būti įkurta?

– Naujosios Vyriausybės programoje yra punktas apie siekį įsteigti Viešojo saugumo kolegiją. Aišku, programoje nepasakyta, kokia ji turėtų būti. 

Mes, kaip policijos bendruomenė, matome, kad šiandien būtų tinkamiausias, greičiausias ir turbūt geriausias būdas kolegiją įsteigti Lietuvos policijos mokyklos pagrindu. Ten turime bazę, logistiką ir, svarbiausia, potencialą – instruktorius, dėstytojus, kurie dirba su pareigūnais. Kiti svarstomi modeliai labiau vestų į toerinę pareigūnų parengimo kryptį, o, mūsų vertinimu, rengiant kolegines studijas, 70 procentų studijų turėtų būti susijusios su praktika, tai yra su tuo, ką reikės daryti kiekvieną dieną, ir 30 procentų studijų turi būti teorinės žinios. (...) Savo šią viziją pristatėme Vidaus reikalų ministerijai, tad politinė vadovybė mūsų potencialą ir požiūrį žino. Kaip minėjau, gali būti ir kitos opcijos, pavyzdžiui, Mykolo Romerio universiteto pagrindu įsteigta kolegija, atskirai Vidaus reikalų ministerijoje sukurta kolegija.

– Jūs ne kartą akcentavote policijos pareigūnams priskirtų funkcijų gausą. Kokias policijai privalomas vykdyti funkcijas vadintumėte perteklinėmis, kurių galbūt galima būtų atsisakyti ar perduoti kitoms institucijoms?

– Yra funkcija, kurios, manau, galėtų imtis draudimo bendrovių ekspertai – tai yra techninių eismo įvykių tyrimas. Turiu omeny įvykius, kur nenukentėjo žmonės, kur nereikia pradėti ikiteisminio tyrimo, tačiau turtas yra sugadintas. (...) Tokių atvejų per metus turime tūkstančiais, kai policija turi dalyvauti, įforminant techninius eismo įvykius. (...) Inicijavome diskusiją apie tai, kad tokius įvykius tirtų draudimo bendrovės.

Vis dar pasitaiko, kai policijai reikia padėti Veterinarijos tarnybai, aplinkosaugininkams, nors jau matome besikeičiantį institucijų supratimą, kad policiją reikia paleisti, galbūt pasitelkti pareigūnus tik retais atvejais, kai, pavyzdžiui, kokie dideli reidai planuojami. 

Dar paminėčiau triukšmo, garsiai leidžiamos muzikos atvejus. Jeigu pažiūrėtume kiekvieno penktadienio, šeštadienio įvykius miestuose, pamatytume tūkstančius policijos iškvietimų dėl to, kad už sienos kaimynai garsiai klausosi muzikos. Triukšmo valdymo įstatymas didžiąja dalimi priskirstas savivaldybėms. Tai nėra atvejai, kai kažkas žudomas, mušamas, tai yra tiesiog atvejai, kai pažeidžiamas tylos ir triukšmo režimas. Ar negalėtų tos pačios savivaldybės turėti savo mobilius ekipažus, kurie reaguotų į pranešimus apie trukšmą, su įranga pamatuotų už durų triukšmą ir tada skirtų kažkokią baudą buto savininkui? 

Dar yra parkavimo taisyklių pažeidimai. Juos didžiąją dalimi kontroliuoja savivaldybė, bet dar tikrai policija gauna daug pranešimų dėl netvarkingai pastatytų automobilių. Tai irgi nekelia grėsmės eismo saugumui, tiesiog tai sukelia nepatogumą gyventojams. Ar tikrai policijai reikia važiuoti ir reaguoti į tokius pranešimus?

– Teismui nutraukus moterį tarnybos metu nušovusio pareigūno Dariaus Šerpyčio bylą, Jūs pareiškėte, kad šioje byloje buvo teisiama visa policijos bendruomenė. Generalinė prokurorė Nida Grunskienė savo ruožtu paragino nepriešinti policijos ir prokuratūros. Kaip Jūs pats apibūdintumėte policijos ir prokuratūros santykį tiek šioje byloje, tiek ir galbūt apskritai?

– Apskritai aš manau, kad santykis yra geras. Su generaline prokurore kalbėjausi apie šią bylą iki nuosprendžio ir po jo. Tai yra situacija, kada turime skirtingas nuomones. Manau, kad tiek generalinė prokuratūra, tiek ir generalinė prokurorė turi teisę turėti savo nuomonę, galų gale jie palaiko valstybės kaltinimą.

Aš turiu savo nuomonę apie šią bylą gal net labiau ne kaip policijos vadovas, o kaip policijos pareigūnas. Nenoriu pasakyti, kad ten viskas buvo idealu, jai kalbėtume apie pareigūnų veiksmus. Bet, kai turi 800 tūkstančių iškvietimų per metus, ar į visus juos tobulai reaguoji? Bet, jei aš būčiau D. Šerpyčio vietoje, pagal tai, kaip buvau treniruotas, mokytas, kaip suprantu, kaip veikia įstatymai, kurie man suteikia teisę panaudoti ginklą, ginant save arba kitą asmenį nuo tiesiogiai gresiančio užpuolimo, tai lygiai taip pat būčiau panaudojęs ginklą. Šiandien galime tik spėlioti, kokias pasekmes būtų sukėlęs sprendimas nepanaudoti šaunamojo ginklo.

Tai yra be galo liūdna istorija, nes įvykio metu žuvo psichinę negalią turinti moteris. Čia, aišku galime ir kitus klausimus iškelti, pavyzdžiui, kodėl ji buvo viena, ar buvo įsitikinta, kad ji vartojo vaistus. Tai yra tragedija bet kokiu atveju. Pareigūnui atimti gyvybę kitam žmogui yra didžiulis stresas ir su tokiu jausmu jam gali tekti gyventi visą likusį gyvenimą, bet pareigūnas taip pat turi pareigą grįžti namo pas šeimą gyvas. Pirmos instancijos teismas taip ir pasisakė – pareigūnas turi ne teisę, o pareigą panaudoti ginklą, apginti save ir kitus nuo tiesiogiai gresiančio užpuolimo. (...) Taip, toje situacijoje buvo keturi treniruoti pareigūnai. Mačiau jų veiksmus, mes visą laiką taip buvome treniruojami: jeigu yra žmogus su peiliu rankose, tu neini iš jo atiminėti to peilio, tu visais būdais mėginti įtikinti žmogų tą peilį išmesti. Toje situacijoje buvo panaudotas ir „Taser“, ir kitos priemonės, bet peilis vis tiek buvo tos moters rankose. Jeigu kažkas, prisižiūrėjęs filmų, sako, kad „reikėjo prieiti, išmušti peilį iš rankų“, tai priminčiau, kad savo praktikoje turime nuo smūgių peiliu žuvusių pareigūnų, pavyzdžiui, pareigūnas pasilenkė sulaikyti gulintį žmogų ir staiga tas gulintis žmogus brūkštelėjo peiliu pareigūnui, perpjovė miego arteriją ir pareigūnas žuvo.

Tiesiog šią situaciją matome skirtingai, to neslepiu. Kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tai visai natūralu, nes buvo nukauta moteris. Bet manau, kad byla neturėjo pasiekti teismo.

– Bet ar nėra taip, kad dviejų teisėsaugos institucijų – prokuratūros ir policijos – požiūris į ginklo panaudojimo tvarką skiriasi iš esmės?

– Mes asmeniškai su generaline prokurore susitarėme, kad šitas įvykis neturi gadinti mūsų santykių. Mes esame profesionalai, kertiniai partneriai daugelyje sąlyčio taškų. Viskas tvarkoje, galime likti prie savo nuomonių. Nepereiname į vienas kito žeminimą, įžeidinėjimą.

Generalinė prokurorė gina tą prokurorą, kuris atstovauja byloje. Aš ją suprantu. Jeigu pats būčiau iš bylos įrašų pamatęs, kad tikrai pareigūnai įvykio metu galėjo kitaip elgtis, galbūt laikyčiausi kitokios pozicijos, bet šiuo atveju palaikau pareigūną ir palaikysiu toliau.

– Neseniai Seime vėl prabilta apie 0 promilių visiems vairuotojams reikalavimą. Kaip Jūs vertinate tokią iniciatyvą?

– Kaip vienas tų, kuris esu atsakingas už eismo saugumą, negaliu nepalaikyti šitos iniciatyvos. Aišku, ta 0,4 promilės tolerancija yra sugadinusi gyvenimą labai daugeliui žmonių, kurie išgėrė bokalą ar du alaus ir buvo įsitikinę, kad nepripūs 0,4 promilės, bet staiga pripūtė 0,6 promilės, liko be vairuotojo pažymėjimo, neteko darbo. Yra ne vienas policijos pareigūnas, atleistas iš darbo vien dėl to, kad pripūtė 0,45 ar 0,46 promilės. 

– Tai siūlymą dėl 0 promilių palaikote, bet turite abejonių dėl praktinio įgyvendinimo?

– Būna įvairių versijų. Tarkime, gal žmogus suvalgė saldainį su alkoholiu ir pripūtė dėl to? Primenu, kad pūtimas daromas du kartus, antras – po 15 minučių. Reikėtų suvalgyti kilogramą saldainių su alkoholiu, kad po 15 minučių tos promilės niekur nedingtų.

Iš esmės palaikau idėją dėl 0 promilių. Tai yra taikoma motociklų, sunkvežimių vairuotojams. Ar toks reikalavimas galėtų būti taikomas visiems vairuojantiems? Manau, kad eismo saugumas dėl to tik pagerėtų, nes iš kelių dingtų tie, kurie mano, kad gali daugiau išgerti, nors, pasirodo, kad negali.

Galime diskutuoti dėl atsakomybės. Jeigu įpučiu 0,3 promilės, galbūt tada galima taikyti nesunkią nuobaudą, nesusijusią su vairuotojo pažymėjimo atėmimu, pavyzdžiui, už 0,2-0,3 promilės galima taikyti kelių šimtų eurų baudą.  

– Kalbant apie sugriežtinimus, verta prisiminti, jog parlamente kilusi idėja peržiūrėti baudas už KET pažeidimus ir jas padidinti 50 proc. Ką apie tai manote?

– Ne kartą esame matę, kad baudų padidinimai neveikia. Šiuo atveju manyčiau, kad baudų neišvengiamumas veikia ženkliai geriau nei baudų dydžiai, ypač, kai kalbame apie greičio viršijimą. Nyderlandų patirtis: vos ne visi keliai apstatyti kameromis su vidutinio greičio matavimo prietaisais ir baudos už leistino greičio viršijimą skiriamas, kai greitį viršiji 2-3 kilometrais per valandą, jau gauni baudą nuo 40 iki 60 eurų.

– Jūs labiau palaikytumėte tokią strategiją?

– Manau, kad taip. Jeigu sutarėme, kad žiemą magistraliniame kelyje galima važiuoti didžiausiu 110 kilometrų per valandą greičiu, tai tokios taisyklės ir laikykimės. Tebūnie galėtų būti taikoma 5 kilometrų per valandą tolerancija. Bet čia turėčiau dar vieną idėją: važiuojant pro greičio matavimo prietaisus ir viršijus greitį 5 kilometrais per valandą, jums galėtų ateiti SMS žinutė su perspėjimu, kad yra viršytas greitis. Nebūtina iš karto kirsti per piniginę.

Šiaip mūsų vairavimo kultūra nėra bloga, ji pasikeitusi į gerąją pusę, bet, kalbant apie greičio režimą, galiu pasakyti, kad pas mus atvykę užsieniečiai stebisi, kaip mes lakstome, jiems keista, kad, jei pas mus leistinas greitis yra 110 kilometrų per valandą, visi lekia 120-125 kilometrais per valandą. Mums kultūrine prasme tai yra labai normalu. 

Teko girdėti Susisiekimo ministeriją kalbant, kad galbūt yra per daug greičio matuoklių, kad jie išdėstyti neapgalvotai. Sudėtinga komentuoti, bet manau, kad dėl greičio matuoklių sumažėjo eismo įvykių. Nejaugi mums dabar reikia dalį matuoklių išmontuoti, susilaukti keletos žūčių tuose kelių ruožuose ir tada tuos matuoklius atstatyti atgal? Manau, kad reikia formuoti kultūrą, jog reikia laikytis leistino maksimalaus greičio. Galime apsvarstyti „smart“ kelio ženklų įrengimą: jeigu geros oro sąlygos, sausos asfaltas, tai galima ir magistraliniame kelyje žiemą leisti važiuoti 120 kilometrų per valandą greičiu, o, jei pradeda snigti, ateina tamsus paros metas, ženklai „mažina“ leistiną maksimalų greitį. Galbūt tokie elektroniniai kelio ženklai būtų nemaža investicija, bet jie padėtų efektyviau sureguliuoti eismą, leisti vairuotojams važiuoti greičiau, kai tą daryti yra saugu.

Šiandien už nežymų greičio viršijimą bauda siekia maždaug 12 eurų. Jei ji sieks 24 eurus, ar tai kažką pakeis? Labai abejoju. (…) Ar dvigubai didesnė bauda sutramdys pažeidėjus? Abejoju. Jei būtų padaryta taip, kad būtų sunku pažeisti taisykles nepastebėtam, tokiu atveju drausmės būtų daugiau.