A. Navalno memuaruose – kančia bei izoliacija Rusijos kalėjime ir neprarasta viltis

Praėjus aštuoniems mėnesiams po mirties kalėjime išleistuose memuaruose Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas rašė neprarandantis tikėjimo, kad dėl jo tikslo verta kentėti, ir pripažįstantis, kad norėjo parašyti visai kitokią knygą.

Šį mėnesį JAV žurnalas „The New Yorker“ ir Britanijos laikraštis „The Times“ paskelbė ištraukas iš knygos, tarp kurių yra ir A. Navalno mintys apie savo mirtį.

„Likusį gyvenimą praleisiu kalėjime ir čia mirsiu“, – rašė jis 2022 metų kovo 22-ąja datuotame įraše, įtrauktame į antradienį išleistą knygą „Patriotas“.

„Nebus su kuo atsisveikinti (...) Visi jubiliejai bus švenčiami be manęs. Niekada nepamatysiu savo anūkų“, – tęsė vyras.

„Tai gabalėlių mišrainė, tradicinis pasakojimas, kurį seka kalėjimo dienoraštis“, – rašė A. Navalnas.

„Labai nenoriu, kad mano knyga būtų dar vienas kalėjimo dienoraštis. Man asmeniškai juos skaityti įdomu, bet kaip žanro – tikrai jau gana“, – teigė autorius.

„Svarbu nekankinti savęs pykčiu“

Paskutiniai 200 A. Navalno 479 puslapių knygos puslapių tam tikrais bruožais primena kitus kalėjimo dienoraščius arba tokius rusų literatūros klasikus kaip Aleksandro Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Autorius aprašė nuobodulį, izoliaciją, išsekimą, kančią ir absurdą kalėjimo gyvenime, o greta aptaria temas, aprėpiančias ir XIX amžiaus prancūzų literatūrą, ir Billie Eilish (Bili Ailiš).

Tačiau „Patriotas“ taip pat yra liudijimas apie garsaus disidento kovą su neviltimi, Rusijos valdžiai pamažu intensyvinant susidorojimą su juo, o knygoje dalijamasi patarimais, kaip kovoti su blogiausiu ir vis vien neprarasti vilties.

„Svarbu nekankinti savęs pykčiu, neapykanta, fantazijomis apie kerštą, bet iš karto pradėti priimti. Tai gali būti sunku, – rašė jis. – Procesas, vykstantis jūsų galvoje, anaiptol nėra paprastas, bet jei atsidūrėte blogoje situacijoje, turėtumėte tai išbandyti. Tai veikia, jei tik viską rimtai apgalvojate.“

Pastaraisiais metais A. Navalnas buvo tapęs tarptautiniu pasipriešinimo simboliu. Pagal išsilavinimą teisininkas, jis pradėjo savo kelią kaip kovotojas su korupcija, bet netrukus tapo politiku, siekiančiu valstybinių pareigų, ir galiausiai tapo pagrindiniu ilgamečio Rusijos prezidento Vladimiro Putino varžovu.

Knygos leidybą prižiūrėjo A. Navalno našlė Julija Navalnaja. „Patrioto“ reklaminiame interviu transliuotojui BBC ji sakė, kad grįžusi į Rusiją kandidatuotų į prezidento postą, tačiau tai mažai tikėtina, kol V. Putinas yra valdžioje, pripažino J. Navalnaja. Rusijoje ji buvo suimta už akių dėl kaltinimų veikus ekstremistų grupuotėje.

V. Putinui „reikia pabūti Rusijos kalėjime, kad pajustų viską, ką ne tik mano vyras, bet ir visi Rusijos kaliniai“ jaučia, teigė J. Navalnaja interviu televizijos CBS laidoje „60 minučių“.

J. Navalnaja pažadėjo tęsti savo velionio vyro kovą. Ji reguliariai įrašinėjo vaizdo kreipimusis į savo šalininkus ir susitikinėjo su Vakarų lyderiais bei aukščiausio rango pareigūnais, pasisakydama už rusus, kurie priešinasi V. Putinui ir jo karui Ukrainoje.

Su vyru ji susilaukė dviejų vaikų, o savo knygoje jis pasakojo apie tai, kaip iš karto ją pamilo, ir apie jų ilgalaikį ryšį, vadindamas J. Navalnają sielos drauge, kuri „galėjo su manimi aptarinėti pačius sudėtingiausius reikalus be didelių dramų“.

Aktyvistų komanda ir apnuodijimas

Pirmoje knygos dalyje A. Navalnas pasakoja apie Sovietų Sąjungos žlugimą, nusivylimą XX amžiaus pabaigos Rusijos vadovu Borisu Jelcinu, pirmuosius kryžiaus žygius prieš korupciją, įsitraukimą į viešąjį gyvenimą ir atradimą, kad nereikia toli ieškoti politiko, „kuris imtųsi įvairių reikalingų, įdomių projektų ir tiesiogiai bendradarbiautų su Rusijos žmonėmis“.

„Troškau ir laukiau, kol vieną dieną supratau, kad pats galiu būti tuo žmogumi“, – rašė jis.

Jo vizija apie „gražią ateities Rusiją“, kurioje lyderiai būtų laisvai ir sąžiningai renkami, valdininkų korupcija pažabota, o demokratinės institucijos veiktų, taip pat stipri charizma ir kandus humoras pelnė jam platų palaikymą visose 11 šalies laiko juostų. Šalia jo stovėjo jauni, energingi aktyvistai – komanda, kuri, kaip rašoma jo memuaruose, labiau priminė „įmantrų startuolį“ nei slaptą revoliucinę operaciją.

„Iš šono atrodėme kaip būrelis Maskvos hipsterių“, – rašė jis. Kartu jie kūrė spalvingus, profesionalius vaizdo įrašus, demaskuojančius pareigūnų korupciją. Šie vaizdo įrašai surinko milijonus peržiūrų platformos „YouTube“ kanale ir paskatino masinius mitingus, net kai valdžia vis griežčiau slopino pasipriešinimą.

Valdžia, reaguodama į augantį A. Navalno populiarumą, pateikė daugybę kaltinimų jam, jo sąjungininkams ir net šeimos nariams. Institucijos dažnai jį įkalindavo ir panaikino visą jo politinę infrastruktūrą – 2011-aisiais įkurtą Kovos su korupcija fondą ir kelių dešimčių regioninių biurų tinklą.

2020 metais A. Navalnas išgyveno apnuodijimą nervus paralyžiuojančia medžiaga, dėl kurio jis kaltino Kremlių. Šis neigė, kad yra su tuo susijęs. Pačioje knygos pradžioje jis prisimena, ką tuo metu jautė: „To per daug, ir aš netrukus mirsiu.“

Jo šeima ir sąjungininkai kovojo už tai, kad jis būtų išgabentas gydytis į Vokietiją. Po penkių mėnesių jis grįžo į Rusiją, kur buvo suimtas ir išsiųstas į kalėjimą. Ten praleido paskutinius trejus savo gyvenimo metus.

Memuaruose A. Navalnas prisimena, kad dar būdamas ligoninėje Berlyne žmonai sakė, jog, žinoma, grįš į Rusiją.

Po invazijos į Ukrainą

Spaudimas jam buvo daromas ir už grotų, o po to, kai 2022-ųjų vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą ir ėmėsi precedento neturinčio griežto susidorojimo su kitaminčiais, jis dar labiau sustiprėjo.

Pranešimuose, kuriuos jam pavyko perduoti iš kalėjimo, A. Navalnas aprašė sukrečiančias sąlygas vienutėje, kur jis buvo laikomas ištisus mėnesius už įvairius smulkius nusižengimus, dėl kurių jį negailestingai kaltino kalėjimo pareigūnai, miego trūkumą, skurdžią mitybą ir medicininės pagalbos trūkumą. 2023 metų spalį buvo sulaikyti trys jo advokatai, o dar du buvo įtraukti į ieškomų asmenų sąrašą.

2023-iųjų gruodį valdžia perkėlė A. Navalną į Rusijos įkalinimo įstaigų sistemos aukščiausio saugumo lygio koloniją atokiame miestelyje už poliarinio rato.

2024-ųjų vasarį 47 metų A. Navalnas ten staiga mirė. Jo mirties aplinkybės ir priežastis iki šiol lieka paslaptis. J. Navalnaja ir vyro sąjungininkai teigia, kad jį nužudė Kremlius, o valdžia tvirtina, kad A. Navalnas mirė dėl „natūralių priežasčių“, tačiau neatskleidžia jokių detalių apie jo mirtį.

„Svajoju, kad šią knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių, nes man atrodo, kad kiekvienas sužinos ką nors naujo apie Aleksejų. (Kiekvienas) šiek tiek pasijuoks ir paverks. Jis buvo toks šaunus: stiprus ir drąsus, geras ir linksmas. Geriausias. Ir pats brangiausias“, – sakė J. Navalnaja socialiniame tinkle „X“.

A. Navalno komanda teigė, kad knyga bus prieinama rusų kalba, kuria jis pats ją parašė, tačiau į jo tėvynę ir kaimyninę Baltarusiją ji nebus siunčiama, „nes negalime garantuoti, kad knyga bus pristatyta ir nekils problemų muitinėje“.

Kremlius ir Rusijos valstybinė žiniasklaida ignoravo knygos išleidimą, kaip ir daugelį kitų įvykių, susijusių su A. Navalnu. Jo vardo V. Putinas ir kiti aukščiausi pareigūnai beveik niekada viešai neminėjo.

„Patriotas“ atskleidžia ne tiek daug apie Navalno politiką, kiek apie jo fundamentalų padorumą, puikų humoro jausmą ir (dažniausiai) džiugų stoiškumą tokiomis sąlygomis, kurios mažesnį žmogų sugniuždytų“, – rašė „The New York Times“.

„Svarbu leisti tokias knygas“, – sakė Caroline Babulle (Karolin Babiul) iš A. Navalno knygą išleidusios leidyklos Prancūzijoje „Robert Laffont“, kuri išspausdino pirmąjį 60 tūkst. egzempliorių tiražą.

„Patriotas“, kurio pasaulinis tiražas siekia kelis šimtus tūkstančių egzempliorių, antradienį atsidūrė platformos „Amazon“ perkamiausių knygų sąrašo viršuje.