A. Margelis: „Kas nutiko mūsų Sąjūdžiui, atsakymą nesunkiai galite rasti patys“

Lietuvoje minimas Persitvarkymo Sąjūdžio 30-metis: iškilmingais mitingais, nostalgiškomis ir vis dar bandančiomis apeliuoti į tautiečių širdis kalbomis.

Lietuvos Seimas 2018 metus paskelbė ir Persitvarkymo Sąjūdžio metais. Tačiau tos didžiosios ugnies, kaip buvo tikėtasi, nei organizatorių, nei renginių dalyvių pusėje nėra. Jaučiamas tautos nerimas, bruzdėjimas. Kaip prieš 30 metų. Buvusi iniciatyvinė Persitvarkymo Sąjūdžio grupė viena tyliai atšventė šio visuomeninio judėjimo metines, susirinkusi Lietuvos mokslų akademijoje. Atšventė be kai kurių politinių veikėjų, kurie Sąjūdį pavertė savo privačiu reikalu, savo asmenine partija ir net įrankiu.

Sąjūdžio 30-metis skubėtas paminėtas ir mūsų rajone, Veisiejuose, nors jis buvo įkurtas tik rugsėjo 25 dieną 1988 metais. Tačiau jis, kai kurių pastebėjimais, jau nebebuvo toks iškilmingas kaip prieš penkerius metus, minint Sąjūdžio 25-etį, nebuvo toks organizuotas ir vieningas. Jame nedalyvavo ne tik rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, bet ir kai kurie kiti iškilūs, tuo metu itin aktyvūs Sąjūdžio rajono grupės veikėjai. Nebuvo pakviesti? Jautėsi nereikalingi?.. Kas nutiko Sąjūdžiui? Ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų rajone? Mintimis ir įžvalgomis apie tai „Lazdijų žvaigždė“ paprašė pasidalinti vieną Sąjūdžio vadovų, rajono savivaldybės merą Artūrą Margelį.

– Pradėkime nuo pradžių: tai ar jūs buvote Sąjūdžio žmogumi 1988-aisiais? O vėliau? Ar laikote tokiu save dabar?

– Tikrai rajono žmonėms nepasakysiu nieko naujo, kad Sąjūdyje esu nuo pat jo susikūrimo, nuo 1988-ųjų. Tiesa, tuomet buvau dar studentas, gyvenau ir mokiausi Vilniuje, tačiau ir ten aktyviai dalyvavau studentų judėjime, o 1988-ųjų rudenį, neprisimenu, kieno pasiūlytas, net dalyvavau pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, kuris vyko Vilniuje, Sporto rūmuose.

Manęs daug kas klausia, ar nebijojau tuomet būti išmestas, suimtas, ir dėl šeimos – prieš kelis mėnesius mūsų šeimoje buvo gimusi dukra Rūta. Tačiau, kaip dabar prisimenu, apie tai negalvojau, jokių baimių ir abejonių nebuvo. Juo labiau – nuo pat kūdikystės augau tokioje, kaip dabar pavadinčiau, „sąjūdietiškoje“ aplinkoje: mano tėvas ir senelis (nes abi šeimos gyvenome kartu) kategoriškai pasipriešino kolektyvizacijai, iš vienkiemio Vartų kaime atsisakė keltis į centrinę gyvenvietę Krosnoje, o namuose su kaimynais naktimis klasydamiesi „Amerikos balso“, nuolat kalbėjo apie tai, kad Lietuva greitai bus laisva. Nors tas „greitai“ truko kelis dešimtmečius, tačiau tėvas Nepriklausomybės sulaukė. Ir mes, jo vaikai, esame labai dėkingi, kad mūsų širdyse tikėjimo laisve sėklą jis užtikrintai pasėjo. Juk žinote – kas yra draudžiama, tas labai trokštama...

Kai prasidėjo Sąjūdis, buvau dar labai jaunas, bet jau tarnavęs sovietinėje armijoje, patyręs ir ekstremalių situacijų. Todėl niekas nebuvo baisu, valdė vien euforija, vien tikėjimas, kad pagaliau pildosi tėvo žodžiai.

1988-ųjų pabaigoje su šeima išvažiavome gyventi į Žeimelį Pakruojo rajone, pas žmonos tėvus. Ir vėl – patekau į labai patriotiškai nusiteikusią šeimą. Žmonos tėvas, jo brolis ir sesuo, gyvenanti Bardiškių kaime, buvo ne mažesni patriotai nei mano tėvai. Uošvio sesuo visą gyvenimą, visus tarybinius metus, netgi prižiūrėjo ir tvarkė šiame kaime esančio Vytauto Didžiojo paminklo aplinką. Juk suprantate, kad sovietiniais metais Vytautas Didysis buvo beveik vienintelis sovietų valdžios dar šiek tiek toleruojamas Lietuvos valstybingumo simbolis. Žinoma, jie jį matė tik kaip istorinę asmenybę, žymų karvedį. Tuo tarpu lietuviams jis reiškė visai ką kitą – laisvę, Lietuvos didybę iki Juodosios jūros, siekį bet kokiomis priemonėmis kovoti už valstybę. Taigi, Vytautas. Jis Žeimelyje buvo tarsi atskaitos taškas, buriantis aktyvius, patriotiškai nusiteikusius žmones. Todėl greitai su žmona Lina ir jos giminėmis pradėjome Pakruojo rajone kurti Sąjūdžio grupes, dalyvavome organizuojant pirmuosius rinkimus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą – siekėme, kad į ją patektų tik Lietuvos valstybės nepriklausomybei pribrendę, sąmoningi Lietuvos piliečiai: vaikščiojome pas žmones, agitavome, pasakojome, piešėme plakatus...

Manau, kad jau beveik ir atsakiau į paskutinę šio klausimo dalį – ar vadinu save sąjūdiečiu šiandien. Suprantama, kad taip. Nes Sąjūdis – tai ne kokia nors partija ar vieno žmogaus interesams tarnaujantis įrankis, kaip bandoma tą įteigti lietuviams šiandien. Sąjūdis yra žmogaus nusiteikimas savo širdyje – dirbti ir daryti gerus darbus Lietuvai, savo žmonėms, saugoti jos vienybę, ugdyti jaunų žmonių patriotiškumą, kultūrines savo tautos šaknis. Negi Jūs manote, kad tai, ką šiandien darome rajone – paminklų statymas, jaunųjų šaulių grupių kūrimas mokyklose, įvairios patriotinės akcijos yra tik dėl akių, tik fasadas? Toli gražu ne. Tai darome dėl to, jog daugumoje šeimų vaikai to patriotiškumo visai negauna, yra puoselėjamos tik materialinės vertybės, pinigai. Štai dėl ko mūsų jaunimas ir išvyksta jų ieškoti į užsienį. Bet čia jau atskira tema – apie tai ne kartą esu kalbėjęs ir „Lazdijų žvaigždėje“.

– Prisiminkite savo darbą Lazdijų Sąjūdyje. Kaip atsiradote jo priešakinėse pozicijose? Ir kodėl?

– Su šeima į gimtąjį rajoną grįžau labai greitai – 1990-aisiais, prieš pat nepriklausomybės paskelbimą. Apie tai taip pat ne kartą esu sakęs – labai traukė namai, noras dirbti savame krašte. Ir žinoma, tęsiau tą darbą, kurį buvau pradėjęs Žeimelyje: pradėjau bendrauti su Sąjūdžio žmonėmis Lazdijų rajone, kalbėti apie būtinas pertvarkas, organizuoti rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Buvau labai aktyvus, todėl bendraminčiai greitai išrinko į Sąjūdžio tarybą – atsakinguoju sekretoriumi. Tuo metu Sąjūdžio pirmininkė buvo Nijolė Lepeškienė. Dirbome kartu su tokiais aktyviais rajono sąjūdiečiais kai kunigas Jurgis Sventickas, Albinas Tamkevičius, gydytojas Jaunius Augustinas, mokytojas Antanas Rimša, Kęstas Sukackas, su kuriuo tuo metu artimiau susibendravome, bendravome, ne kartą, kai vėliau baigdavome darbą, jo tėvų namuose esu ir nakvojęs. Tai rodo ne tik kokie susitelkę, bet ir kokie artimi tuo metu buvo sąjūdiečiai – tarsi viena giminė. 1993 metais susikūrė Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partija. Tiesa, dauguma žmonių į ją atėjo iš Sąjūdžio – nes tuomet tai buvo opozicinė partija Lietuvos komunistų partijai, kuri, nors ir pakeitusi pavadinimą, vis dar nebuvo atitrūkusi nuo TSKP. Juo labiau – ir žmonių didžioji dauguma LKP buvo iš „ten“. 1995 metais (po Romo Leščinsko) buvau išrinktas šios partijos rajono skyriaus pirmininku. Ir nuo to laiko mūsų partija tik didėjo, stiprėjo, rajono taryboje daug metų laimėdavome balsų daugumą. O daugiausiai jų per 2015 metų rinkimus – net 13 vietų rajono savivaldybės taryboje. Be to, aš pats pirmuosiuose tiesioginiuose mero rinkimuose buvau išrinktas jau pirmajame jų ture. Mūsų partijoje, kol jai vadovavau ir ten dirbau, nebuvo jokių rimtų konfliktų, intrigų, rietenų. Na, vienas kitas narys gal ir papykdavo dėl per žemos vietos rinkimų į rajono tarybą sąrašuose. Bet tik tiek...

– Kodėl palikote savo kūdikį TS-LKD, ne kartą jau sakėte. Tačiau kodėl nedalyvavote Sąjūdžio, kurį, kaip sakote, nešiojate iki šiol savo širdyje, renginyje užpraėjusį savaitgalį Veisiejuose? Juk iki šiol per Sąjūdžio jubiliejus ten jus matydavome...

– Tikrai taip – ne tik dalyvaudavau, bet ir organizuodavau tuos renginius. Tačiau šiemet, kai buvo organizuojama išvyka į Seime rengiamą Persitvarkymo Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimą, viena renginio organizatorių man pasakė, kad manęs rajono sąjūdiečių sąrašuose... „nerado“. Kaip nerado Kęsto Sukacko ir daugelio kitų. Nors dar švenčiant Sąjūdžio 25-metį, kartu su Nijole Lepeškiene, Janina Ražukiene bei kitais tuometinio Sąjūdžio žmonėmis Veisiejuose sodinome Sąjūdžio 25-mečiui skirtą ąžuolyną – 25 ąžuolus, kurie lietuviams visuomet buvo tvirtybės ir vienybės simbolis. O kiek tvirti esame iš tikrųjų, pasirodė jau po penkerių metų, t.y. šiemet, švenčiant Sąjūdžio 30-metį. Ne tik Lazdijuose, bet ir Vilniuje sąjūdiečiai pajuto, jog atsirado kitas Sąjūdis, kuris yra tapatinamas su partija, dar daugiau – su jo vadovu. Griežtas diktatas, filtracijos, jam nepalankių žmonių, ypač – didesnį autoritetą turinčių, atribojimas nuo partijos, siekiant sumenkinti jų autoritetą, apjuodinti. Ar jums tai ko nors neprimena? Diktatūra ir represijos – juk lietuvių tauta tai jau yra patyrusi...

Kas dalyvavo užpraėjusią savaitę vykusiame Sąjūdžio renginyje? Tik dalis buvusių sąjūdiečių. Tačiau dauguma tų, kurie anuomet buvo kitoje barikadų pusėje, kurie atkakliai kenkė Sąjūdžiui ir visomis savo turimomis galiomis stengėsi žmones nuo jo atbaidyti – buvę sovietinės valdžios nomenklatūrininkai, Komunistų partijos sekretoriai ar jų vaikai, buvę KGB darbuotojai, kryžių pjaustytojai, kolūkių pirmininkai, postų netekę muitininkai. Štai tokius žmones šalia sąjūdiečių matėme užpraėjusį sekmadienį minioje. Bet ten nebuvo manęs, nebuvo gydytojo Jauniaus Augustino, nebuvo ir kitų. Nebuvau pakviestas. Kaip jau sakiau – „nerastas“ kažkieno iš naujo sudarytuose sąrašuose. Labai gaila, kad patyrusios renginio organizatorės pasidavė spaudimui „pamiršti“ vienus, kuriais rajono žmonės pasitiki ir nuo pat Sąjūdžio laikų renka į valdžią, dėl to, kad galėtų dirbtinai iškelti kitus. Tačiau dėl to, kad manęs kažkas kažkur nepakvietė, aš nepasikeičiau. Vis tiek džiaugiuosi žinodamas, kad Sąjūdžio vaisiai davė rezultatus, kad sujudinome žmones, pažadinome jų atmintį, pasiekėme valstybės nepriklausomybę. Sveikinu visus sąjūdiečius šios mūsų jau beveik asmenine tapusios šventės proga. Tegul niekas iš jų, kad ir pamirštas, atstumtas, nesijaučia nereikalingas. Nes Sąjūdis, kaip minint 25-etį Veisiejuose sakė viena jo kūrėjų, Seimo parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, yra ne partija, ne grupė, o kiekvienas mūsų, prie Sąjūdžio kada nors prisidėjęs savo veikla.