A. Kubilius: esminis klausimas – kokie iš tikrųjų yra strateginiai JAV administracijos tikslai (interviu)

Vertindamas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) laikyseną ir sprendimus dėl Ukrainos, už gynybos ir kosmoso politiką atsakingas eurokomisaras Andrius Kubilius kelia klausimą, kokie yra tikrieji naujosios Vašingtono administracijos strateginiai tikslai – taika Ukrainoje ar glaudesni ir „business as usual“ santykiai su agresore Rusija. Konservatorius tikina nežinąs šio atsakymo, tačiau pažymi – jeigu Baltųjų Rūmų lyderis Donaldas Trumpas išties siekia atstatyti gerus santykius su Maskva, tai gali tapti esminių geopolitinių lūžių faktoriumi.

„Esminis klausimas – kokie iš tikrųjų yra strateginiai administracijos tikslai? Ar strateginis tikslas yra siekti taikos Ukrainoje štai tokiais būdais spaudžiant Ukrainą ir giriant Rusiją, ar strateginis tikslas yra iš tikrųjų geri santykiai su Rusija? Atkurti santykius, daryti biznį, gal yra ir geopolitinių argumentų dėl Kinijos, kas manęs neįtikina, bet iš esmės, kad strateginis tikslas yra geri santykiai su Rusija. Tada karas Ukrainoje yra toks trukdis. Tiesiog, kad reikia jį nuo stalo greitai nustumti“, – interviu tinklalaidėje politika.lt sakė A. Kubilius.

„Tai jeigu iš tikrųjų strateginis tikslas yra atstatyti gerus santykius su Rusija dėl įvairių motyvų, tai tada mes iš tikrųjų galime laukti gana didelio tokio geopolitinio viso žemėlapio pasikeitimo“, – dėstė jis.

Europos Komisijos (EK) narys pastebi, jog, pasak kai kurių ekspertų, JAV politika primena ir tam tikro Vašingtono, Maskvos ir Pekino triumvirato užuomazgas.

„Ar tikrai į tai yra judama – šiandien yra per daug ankstyva pasakyti. Iš tikrųjų matome tokį gana ad hoc veikimą“, – samprotavo jis, pabrėždamas, jog, matant JAV politikos neapibrėžtumą, Europos Sąjunga (ES) turi rengtis ir imtis iniciatyvų.

Tuo metu kalbėdamas apie tai, kaip gali keistis Vakarų politika paliaubų ar taikos sąlygomis, A. Kubilius akcentavo – nėra jokių prielaidų, kad Rusija stabdys savo karinę pramonę. Todėl tik laiko klausimas, tęsė jis, kada Kremlius vėl imsis agresijos.

„Kas mums gali grėsti, kad staiga ateis atsipalaidavimo psichologinė būsena: jau taika. Tai ko čia mums investuoti į tą gynybą? O kada Rusija nutars grįžti atgal su savo agresija, tai čia tik laiko klausimas“, – dėstė A. Kubilius, pažymėdamas, jog Europa sau turi kelti aiškią sąlygą negrįžti prie šiltesnių santykių su Rusija tol, kol liks okupuotos Ukrainos teritorijos.

„Tą nebus paprasta padaryti, jeigu Amerika pradės draugauti ir pradės, taip sakant, važinėti į Kremlių ir biznis veršis į Rusijos teritorijas, tai europiečiai irgi, matyt, sunkiai atlaikys visas pagundas. Tačiau šitoje vietoje reikia labai aiškių formuluočių. Jau dabar galima būtų apie tai svarstyti, rašyti įvairius Lietuvos politikų, parlamento ar prezidento memorandumus ir pradėti konsultacijas kad ir toje pačioje Europoje įvairiuose formatuose“, – apibendrino eurokomisaras.

– Pone Kubiliau, jūs, žinoma, dalyvavote to plano rengime. Ar planas ambicingas? Koks jūsų vertinimas?

– Ambicija didelė ir, sakyčiau, istorinė, nes pirmą kartą Europos Sąjunga (ES) su tokia didele ambicija skelbia planus gynybos reikaluose. Iki šiol parama Ukrainai buvo suteikiama, bet daugiausia per nacionalines valstybes. Pats planas, kurio apimtis yra įvardijama iki 800 milijardų eurų, yra skirtas gynybai. Be abejo, jis bus realizuojamas didele dalimi per šalis nares. Tačiau pati ambicija yra reikšminga ir teisinga, ypač šiuo metu. Man atrodo, kad jos paskelbimas gal net keičia Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vadovybės tam tikras nuostatas.

– Į akis krenta tai, kad nepaliestas RRF (angl. Recovery and Resilience Facility) fondas, kur tikrai didelės galimybės, jau nekalbu apie rusų pinigus Europos bankuose. Na, tai jau turbūt atskira istorija, ką turbūt būtų galima sieti su galimybe juos naudoti Ukrainos atstatymui ir t. t. Tačiau ES pati disponuoja vis dar milžiniškomis lėšomis, bet jų iš esmės nenaudoja. Kodėl?

– Reikia suprasti, kad čia yra pirmas svarbus žingsnis signalas ir globaliai nuomonei – tiek ir Vašingtonui, ir Kremliui, ir Kyjivui, ir patiems sau, kad ES rimtai imasi perginklavimo rūpinantis patiems savo gynybos sugebėjimais. NATO rengia konkrečius planus. Žinome, kad capability gaps (liet. gebėjimų trūkumai) yra tikrai dideli. Lygiai taip pat šie mechanizmai atveria galimybes ir pasirūpinti Ukraina. Tai yra tik pradžia ir ji yra specialiai daroma tokiu procedūriniu mechanizmu, kuris leidžia labai greitai priimti sprendimus, ir tiktai kvalifikuotos daugumos balsais.

– Nereikia maldauti Vengrijos, kad ji sutiktų.

– Tai yra 122 straipsnis. Parlamentas yra šiek tiek nusivylęs, nes jam nebus labai daug galimybių dalyvauti, bet kartu yra išvengiama tos problemos, kad kas nors blokuoja. Kaip aš sakau, čia yra pradžia. Gali būti kitų žingsnių ir jų reikės gana įvairių. Taip pat reikės spręsti ir dėl užšaldytų Rusijos pinigų. Vėlgi daug kas priklausys ir nuo to, ką mes sunkiai galime prognozuoti ir tam turėti įtakos – JAV pozicijos, kuri ar vardan taikos Ukrainoje, ar siekdama savarankiškų strateginių tikslų turi norą kažkokiu būdu atkurti gerus santykius su Rusija. Galime prognozuoti, kad prasidės sankcijų mažinimas, kai tuo metu Europoje kas pusę metų reikia gauti vieningą pritarimą visų sankcijų atnaujinimui. 

Tai gali tapti problema, o pinigų įšaldymas taip pat yra įgyvendinamas kaip viena iš sankcijų. Tuos sprendimus reikės daryti. Lygiai tas pats yra ir su RRF pinigais. Norint perkelti jų panaudojimą kitiems tikslams, reikia nemažų juridinių pakeitimų, kaip kad, pavyzdžiui, daliai jų reikia konsensuso ir panašių dalykų. Šiuo atveju yra pradėtas darbas atveriant nemažas galimybes, sudarant galimybę šalims narėms tuo pasinaudoti. Dabar suformuotos trys galimybės. Pirmoji yra 150 mlrd. lengvatinių paskolų, padaryta panašiai kaip ir per pandemiją. Tik šiuo atveju garantija yra iš europinio biudžeto. Ką rodo pandemijos patirtis, tai tokiomis galimybėmis pasinaudojo, regis, 20 valstybių iš 27.

– Stabtelkime prie šios priemonės. Pacituosiu U. von der Leyen, pagal ją valstybėms narėms bus suteikta 150 mlrd. eurų paskolų investicijoms į gynybą. Iš esmės tai susiję su geresniu lėšų naudojimu ir jų leidimu drauge. Kalbame apie visos Europos pajėgumų sritis, pavyzdžiui, oro ir priešraketinę gynybą, artilerijos kompleksus, raketas, šaudmenis, dronus, kovos su dronais sistemas ir t. t. Tai padės valstybėms narėms sutelkti paklausą ir vykdyti pirkimus drauge. 

Žinoma, valstybės narės taip pat galės gerokai padidinti savo paramą Ukrainai. Tai jei Lietuvos įsipareigojimas, bent jau trumpuoju laikotarpiu didinti gynybos išlaidas iki 5–6 proc., yra tikras, ji turėtų suskubti ir naudotis šia priemone? Priminsiu, kad, kalbant apie nacionalinės divizijos Lietuvoje sukūrimą, tam reikia papildomai 15 mlrd. eurų, ir sutarta tą pajėgumą įsigyti iki 2030 m., tai laiko – labai mažai, nes, įskaitant šiuos metus, reikia leisti po 2,5–3 proc. BVP daugiau, nei numatyta. Kaip jūs manote?

– Jūs teisus. Lietuva visada turėtų galimybę skolintis ir pati savarankiškai eiti į finansų rinkas ir skolintis. Tačiau šiuo atveju yra naudinga tai, kad tuos pinigus skolinsis rinkose pati ES su vadinamuoju AAA reitingu. Tai reiškia, kad ES galės pasiskolinti bent kažkiek pigiau negu Lietuva. Kitos šalys, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, kurių pačių reitingai yra geri, jos čia gali ir nematyti didelės naudos. Bet kitoms šalims yra nauda – tiesiog skolintis pigiau. 

Dabar aišku, kad ta galimybė yra suteikiama skolintis pigiau tam tikriems tikslams. Dar tuos dalykus toliau detalizuosime jau techninėse programose, kurios yra rengiamos. Kitas svarbus dalykas, kuris yra antras punktas bendrajame plane, tai, kad gynybos išlaidos nebus įskaitomos į deficito ir valstybės skolos apskaičiavimą, t. y. nebėra 3 proc. deficito baimės. Kitaip sakant, šalys gali didinti savo gynybos išlaidas nebijodamos deficito ribos.

– Tai labai svarbu, apie tai buvo diskutuojama daug. Tai dar nėra galutinis sprendimas, bet toks pasiūlymas bus. Šis pasiūlymas iš esmės sudaro beveik visą paketą. Vėl pacituosiu komisijos pirmininkę: „Jei valstybės narės savo gynybos išlaidas padidintų vidutiniškai 1,5 proc. BVP, per ketverius metus būtų sukurta beveik 650 mlrd. eurų fiskalinė erdvė.“ Na, tai ir yra esminis šio paketo punktas.

– Jūs visiškai teisus, tik šiuo atveju, ar tuos 650 mlrd. šalys iš savo biudžeto papildomai sukels – čia jau kitas reikalas. Jos pačios spręs. Tačiau tai iš tikrųjų atveria galimybę labai didelėms investicijoms. Šis momentas kaip tik to ir reikalauja. Mes savo ruožtu rengiame vadinamąją Baltąją knygą, kuri turi pasirodyti kovo 19 dieną. Joje kaip tik imamės tokių bazinių dalykų, t. y. skaičiuojame, ko reikia ES gynybai. 

Mes remiamės visais NATO gynybos planais ir NATO formuluojamais pajėgumų reikalavimais. Šis procesas bus baigtas per birželį vyksiantį NATO summitą. Labai apytiksliai įvertindami, kokių pinigų reikia tam, kad būtų įgyvendinti tie NATO pajėgumų reikalavimai visose ES šalyse, mūsų skaičiavimais, tam reikia apie 500 mlrd. eurų. Taip pat kyla klausimas ir dėl karinio mobilumo – kiek reikia investuoti į visą infrastruktūrą, kelius, kiek reikia investuoti į tokius stambius europinius projektus, kaip oro gynybos sistema, kosminė gynybos sistema ir t. t. Ten milijardai didinasi labai greitai.

– Pone Kubiliau, jūs jau matote tą bendrą vaizdą, turėjote laiko susipažinti su gynybos pramonės galimybėmis. Įvertinkite, ką matote. Visi žino, kad nuo plyno lauko iki gamybos linijos pradėti rimtą pramoninę gamybą užtrunka nuo trejų iki penkerių metų. Kokios būklės dabar yra Europos gynybos pramonė? Kokios yra galimybės? Ar tikrai realu yra kalbėti apie tai, kad įsiliejus milijardus staiga išsispręstų problema, ar vis dėlto mes atsistosime į eilės galą visos šalys Amerikoje ir lauksime, kol amerikiečiai visiems kažką pagamins?

– Problemos yra žinomos. Ketveri, treji ar penkeri metai, dar priklauso ir nuo kiekvienos šalies, ką ir kaip jie sureguliavę. Lietuva gal čia irgi rodo neblogą poziciją, pavyzdžiui, su „Rheinmetall“, kai yra priimami specialūs įstatymai, kad procedūros būtų žymiai greitesnės. Tą sieksime daryti visos ES mastu. Dabar komisijoje viena iš pagrindinių temų yra bendrai ir visose srityse dereguliavimas arba angliškai vadinasi simplification. Mes esame pasiruošę pateikti vadinamąjį dereguliavimo paketą karinės pramonės srityje. Dabar kaip tik renkame informaciją iš industrijų ir vyriausybių, kur jie mato tas didžiausias problemas ir kurias bandysime spręsti. 

Taip, žinome, kad pajėgumų trūksta, o poreikis didelis. Vokiečių spauda skelbia apie tuos NATO gynybos tikslus, tai aš galiu pakartoti, kad, pavyzdžiui, yra įvardijama, kad pagal NATO gynybos planus Europa papildomai be to, kas jau dabar yra suplanuota, turi turėti 49 naujas brigadas, o tai reiškia papildomai 1200 tankų, 1000 artilerijos vienetų platformų, 2000 šarvuočių ir taip toliau. Tai, be abejo, kai pasižiūri į dabartinę šiandieninę gamybą ir matai ten, kad geriausiu atveju per metus kokį šimtą tankų pagamina, o čia reikia vos ne pusantro tūkstančio, iškyla klausimas, kaip bus su ta gamyba. 

Dėl to mes kalbamės su industrija ir čia galbūt yra ko industrija ir mes visi galėtume pasimokyti iš tos pačios Ukrainos. Aš noriu priminti, kad, 2022 metais Ukrainoje prasidėjus karui, visos karinės pramonės gamybos apimtys buvo 1 mlrd. eurų. Šiandien gamybos apimtys yra 35 mlrd. eurų. Kitaip sakant, gamyba išaugo 35 kartus. Mes nė negalvokime apie tokius skaičius. Kažin ar to mums reikia ir ar tiek pasiektume, bet galima tą gamybos pajėgumą gana greitai kelti ir didinti, jeigu tam yra valios, jeigu tą supranta ir pati industrija. O tam reikia daug dalykų. Industrija prašo aiškaus plano, kiek Europai vienokių ar kitokių ginklų. Tam reikia būtent tų bendrų pirkimų, kad šalys susitartų tarp savęs ir eitų kartu pirkti. Tada ir pramonei yra gerai, nes tai reiškia, kad tai yra didesnės apimties kontraktai, jie yra ilgalaikiai. Tai atpigina kainą šalims narėms. 

Yra daug dalykų, kuriuos reikia sutvarkyti, bet tą galima padaryti ir, kaip sakau, ukrainiečiai rodo pavyzdį. Galima galvoti ir apie pigesnės gamybos vietų ieškojimą, nes natūralu, kad Rytų Europoje kainos kaštai yra mažesni negu Vakarų Europoje. Yra kandidatės šalys, kurios taip pat turi pajėgumų. Grįžome iš Indijos. Jos pramonė irgi pasiruošusi prisidėti prie visų poreikių tenkinimo, taigi yra įvairių galimybių. Dabar atsiranda finansiniai pajėgumai. Svarbu, kad šalys narės tuos pajėgumus naudotų. 

Mums iškyla klausimas, kaip paskatinti šalis tomis galimybėmis naudotis, galbūt suteikti kažkokius bonusus toms šalims, kurios drąsiai ima paskolas, investuoja į gynybą, kad jos už tą bendrą solidarumą rūpintis gynyba gautų kažkokį bonusą. Ką su tuo bonusu gali po to daryti, čia jau kitas klausimas, fantazijos klausimas. Galima sugalvoti, kad tikrai visi jaustų, jog iš tikrųjų šitoje vietoje yra naudos, kad šitomis galimybėmis yra pasinaudojama, o ne abejingai sėdima ir nieko nedaroma.

– Ar įvyks greitas esminis pokytis? Ar, pavyzdžiui, 150 mlrd. paskolų, jūsų nuomone, bus išgraibstyta per keletą mėnesių, ar vis dėlto baigsis tuo, kad nors visi supranta grėsmę, bet visi pradės veikti inertiškai, po truputį?

– Mes sudarome galimybę šalims narėms pasirūpinti savo gynybiniais pajėgumais. Ar jos norės pasirūpinti – klausimas išlieka atviras.

– 150 mlrd. guli, ponai. Jeigu nežinote, iš kur paimti pinigų, štai ateikite į EK ir pasiimkite paskolą už AAA savikainą ir finansuokite savo gynybą. Tai sako EK?

– Tai sako EK ir sako, kad jūs galite perlipti deficito barjerus, nebėra tų ribų. Kai kurios šalys, ypač pietinės – Ispanija, Italija – aiškindavo, kad joms sudėtinga, nes jų deficitai dideli ir jos negali per tai perlipti, dėl to negali skirti daugiau pinigų gynybai. Tai dabar tos durys atveriamos. Simboliška, kad vakar netikėtai sulaukiau skambučio iš Ispanijos ministrės, kuri pasakė, kad gynybos ministras remia viską, visus komisijos veiksmus pilna apimtimi.

– Manau, kad reikia įvertinti tai, kas vyksta su JAV. Keithas Kelloggas jau prieš turbūt daugiau nei metus yra išdėstęs savo koncepciją, kuo čia viskas turėtų baigtis. Jis rašo, kad Ukraina, bent jau trumpuoju laikotarpiu, turės susitaikyti su 20 proc. teritorijos praradimu, kad turės būti paliaubos, kurios pereis į derybas ir t. t. Bet iš esmės viskas eina link to, kad JAV niekaip nebenori tęsti paramos Ukrainai ir visa tai šiuo metu materializuojasi. Donaldas Trumpas siekia paliaubų kiek įmanoma greičiau, negalvodamas apie ilgalaikes pasekmes Ukrainoje. Ką tai reiškia? Kaip jūs apskritai vertinate visą šią situaciją? Kokios jūsų įžvalgos?

– Generolui K. Kellogui lankantis Europoje prieš Miuncheno konferenciją turėjau galimybę su juo pasikalbėti savo kabinete. Išgirdau tą pačią nuotaiką, kad maždaug abi pusės yra vienodos. Aš griežtai pasakiau, kad tikrai nevienodos. Viena yra agresorius, kita – auka. Bet man iki šiol lieka neaišku. Matome, kaip taikos yra siekiama – vienpusiais veiksmais darant Ukrainai ir materialinį, ir psichologinį spaudimą. Negirdime apie spaudimą Rusijai, bet galima galvoti, kad čia yra tik detalės. 

Esminis klausimas – kokie iš tikrųjų yra strateginiai administracijos tikslai? Ar strateginis tikslas yra siekti taikos Ukrainoje, štai tokiais būdais spaudžiant ją ir giriant Rusiją? Ar strateginis tikslas yra iš tikrųjų geri santykiai su Rusija? Atkurti santykius, daryti biznį, gal yra ir geopolitinių argumentų dėl Kinijos, kas manęs neįtikina, bet iš esmės, strateginis tikslas yra geri santykiai su Rusija. Tada karas Ukrainoje yra toks trukdis. Tiesiog reikia jį nuo stalo greitai nustumti.

– Greičiau patraukite šitą karą ir grįšime prie Business as usual.

– Tai buvo girdima net ir po derybų Rijade, kai Marco Rubio savo pareiškime Valstybės departamente paskelbė, kad buvo aptarta, kaip atkurti gerus santykius su Rusija ir kad tiems geriems santykiams trukdo kai kurie dirgikliai, kurių vienas – karas Ukrainoje. Tai jeigu iš tikrųjų strateginis tikslas yra atkurti gerus santykius su Rusija dėl įvairių motyvų, tada iš tikrųjų galime laukti didelio geopolitinio viso žemėlapio pasikeitimo. Aš nežinau, kas šiandien galėtų turėti atsakymą, kokie yra tikrieji tikslai. 

Skaitant ekspertų įžvalgas, galima rasti ir tokių išvadų, kad apskritai planuojamas triumvirato sukūrimas pasaulį pasidalinti tarp Vašingtono, Pekino ir Maskvos. Tie dalykai, be abejo, kelia nerimą. Ar tikrai į tai yra judama – šiandien per anksti tą pasakyti. Iš tikrųjų matome tokį gana ad hoc veikimą. Vieną dieną bara Volodymyrą Zelenskį, o kitą dieną viešai kalba, kad, va, gerai čia padarė. Turime būti viskam pasiruošę. Kiek aš matau, tai yra ES iniciatyvos ir stambios iniciatyvos. Na, kad ir sekmadienį paskelbta Londone iniciatyva, kad štai bus kuriamas Europos taikos planas. Kadangi toks vienašališkas JAV bandymas įgyvendinti taiką kaip ir užstrigo Ovaliajame kabinete, tai Europa atsako, kad mes dabar siūlysime tokį bendrą planą ir dirbsime kartu su amerikiečiais, su ukrainiečiais, turėsime bendrą planą. Antra iniciatyva – 800 mlrd. persiginklavimui. Viduje jaučiu, nors neturiu jokių įrodymų, kad šios iniciatyvos turėjo įtakos, tad iš karto girdėjome D. Trumpo pranešimą Kongrese, kuris buvo žymiai ramesnis šitoje vietoje. Na, tokį – lyg ir jau gerai, tarkimės, svarbu susitarti dėl mineralų ir pan. Tai visko čia, matyt, yra. Viskas yra susimaišę. 

Faktas, kad tai, ką mes prognozavome pakankamai senai ir aš pats nuo pat pirmų dienų komisaro pozicijoje per visus klausymus parlamente jau tada sakiau, kad mes turime du iššūkius. Vienas yra labai trumpalaikis, tai yra Rusija, Ukraina ir prognozės, kad Rusija gali būti pasirengusi mus atakuoti iki 2030 metų, o kitas yra ilgalaikis, kad, augant Kinijos galiai, JAV vis daugiau savo pajėgumų skirs balansuoti Kinijos augančią galią. Mes turime ruoštis tam, kad Amerikos dalyvavimas, kalbant apie mūsų saugumo garantijas, gali mažėti. Maniau, kad tai ateis per dešimtmetį. Na, atrodo, kad tai ateina žymiai greičiau.

– Pone Kubiliau, man atrodo, kad gal net per keletą mėnesių kažkokios paliaubos tikrai įvyks, kitaip tariant, ginklai nustos šaudę. Greičiausiai turėsime tokią situaciją, kai Ukrainos valstybingumas išliks, kad Ukraina susitaikys arba kažkaip tai laikinai nuris dalies teritorijų užėmimą. Bet ką tai reikš? Kad Vakarų pasaulis iš esmės sutiks su tuo, kad XXI amžiuje autoritarinė valstybė gali užpulti demokratiją, atimti iš jos penktadalį teritorijos, tuo pat metu išsaugoti savo režimą ir netgi sugrįžti prie business as usual. Čia turbūt bus didžioji šito karo pamoka?

– Daug tų pamokų ir šiandien sunku prognozuoti. Be abejo, visi norime, kad karas būtų sustabdytas ir kad ukrainiečiai nebūtų bombarduojami. Bet visą laiką mes laikėmės tos nuostatos, kad taika per galią yra kelias į teisingą taiką. Ir tą galią mes turime suteikti Ukrainai. K. Kelloggui sakiau, kad pradžioje turi būti taika, o paskui galvojame apie kažkokias galias, nes tai tik stiprins Vladimirą Putiną. Gali būti, kad taip ir einama. 

Antras dalykas, ką mes turime turėti omenyje, kad bet kokiomis aplinkybėmis tiek, kiek bus tų boots on the ground europiečių kareivių – ar 150 tūkst., ar dar mažiau – čia kai kas šneka, kad reikia stiprinti visą oro gynybą, bet tų karinių techninių dalykų aš tikrai nespręsiu. Bet ką turime turėti omenyje, kad aš nematau jokių prielaidų, kad Rusija sustabdytų savo karinę pramonę. Ji gamina dabar tiek, kad kaip Markas Rutte sako: „Per tris mėnesius pagamina daugiau nei visas NATO su visa Amerika, su visa Europa pasigamina per metus“. Tai jie tą gamybą tęs. Kas mums gali grėsti? Kad staiga ateis atsipalaidavimo psichologinė būsena: jau – taika. Tai ko čia mums investuoti į tą gynybą? O kada Rusija nutars grįžti atgal su savo agresija, tai čia tik laiko klausimas. 

Dabar trečias dalykas, be abejo, yra klausimas, kuris, vėlgi, toks labai techninis, ne techninis – politinis, bet akivaizdu, kad, aš bent jau prognozuočiau, kad amerikiečiai, kurie stūmė tokį taikos planą ir dabar visą laiką kalba apie tai, kad reikia atkurti santykius su Rusija, tai vos tik nutraukus ugnį, iš karto siūlys atsisakyti sankcijų. Didžiosios dalies. Akivaizdu. Tą mechanizmą, kad mes kas pusę metų turime surinkti visus balsus ir su vengrais, ir su slovakais tam, kad pratęstume sankcijas. 

Visa sankcijų politika, visa piramidė gali liepos 1 dieną sugriūti. Tada iškyla labai aštrus klausimas, kurį reikia spręsti labai greitai, tą užšaldyti. Rusijos pinigai yra užšaldyti per sankcijas. Kitaip sakant, jeigu tik sankcijos sustoja, tai ir pinigai atšyla. Vadinasi, mes turime laiko iki liepos 1 dienos padaryti kokį nors veiksmą, kuris neleistų tų pinigų susigrąžinti. Tai štai tas paveikslas bus toks. Dabar dėl teritorijų, mano manymu, Europos pusėje turi būti labai aiškiai suformuluota, kad jokia okupacija yra nepripažįstama. Aš sakyčiau, kad net ir europietiškų tokių sunkiasvorių sankcijų, kurias galbūt būtų galima pakeisti, kad nereikėtų kas pusę metų persvarstyti. 

Na ir ketvirtas dalykas, turėtų būti labai aiškiai keliama sąlyga, kad bent jau ES apie bet kokių santykių pagerėjimą su Rusija nesvarstys tol, kol liks okupuotos šios teritorijos. Tą nebus paprasta padaryti, jeigu Amerika pradės draugauti ir pradės, taip sakant, važinėti į Kremlių ir biznis veršis į Rusijos teritorijas, tai europiečiai irgi, matyt, sunkiai atlaikys visas pagundas. Tačiau šitoje vietoje reikia labai aiškių formuluočių. Jau dabar galima būtų apie tai svarstyti, rašyti įvairius Lietuvos politikų, parlamento ar prezidento memorandumus ir pradėti konsultacijas kad ir toje pačioje Europoje įvairiuose formatuose. Jeigu toks scenarijus, kokia tuomet bus ES politika, kokia ilgalaikė nuostata? Kad Rusija ir jos žmonės žinotų, jog gero gyvenimo ir gerų santykių su ta pačia Europa ir galimybių atostogauti Nicoje ar kažkur priklauso nuo to, ar tikrai jiems ta teritorijų okupacija yra pati geriausia išeitis. Mano manymu, V. Putinas pastūmė Rusiją į tragišką trajektoriją ir tai yra šito karo pasekmė.