A. Bilotaitė: judėjimo kontrolė tarp savivaldybių galėtų būti atlaisvinama etapais

Vidaus reikalų ministrė konservatorė Agnė Bilotaitė sako, kad pusantro mėnesio šalyje dėl koronaviruso plitimo grėsmės įvesta judėjimo kontrolė tarp savivaldybių galėtų būti atlaisvinama etapais – ribojant keliavimą tik savaitgaliais ir švenčių dienomis, o atlaisvinimo planas turėtų būti svarstomas pirmadienį Vyriausybėje.

„Mūsų ministerija pateikė pasiūlymą etapais atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių – pirmiausia galbūt galėtume galvoti apie atlaisvinimus paprastomis dienomis, ribojant tik savaitgaliais ir švenčių dienomis“, – interviu BNS sakė A. Bilotaitė.

Jos teigimu, pirmadienį Vyriausybė svarstys galimų atlaisvinimų planą, tačiau konkrečių datų jame gali būti ir nenumatyta – planas šiuo metu dar derinamas. Vis dėlto Vyriausybė pasirengusi sprendimus priimti būtent tuo metu, kai tik leis situacija, kad ir renkantis į posėdžius keletą kartų per savaitę.

Svarbiausios interviu temos:

* Šiuo metu vyksta diskusijos dėl naujos krizių valdymo sistemos.

* A. Bilotaitė sako norinti proveržio regionų politikoje.

* Ieškoma sprendimų dėl baltarusių, kuriems netrukus baigs galioti nacionalinės vizos.

* Ministrės tikslas – efektyvinti užsieniečių atvykimo į Lietuvą procesus.

* Valstybės tarnybą ketinama pertvarkyti, tačiau neaišku, kiek tai kainuos.

* Ministerija svarsto dėl vidaus reikalų sistemos audito atlikimo galimybių.

* Vienas tikslų – centralizuoti vidaus reikalų sistemos viešuosius pirkimus.

– Ministre, pradėkime nuo pandemijos valdymo priemonių. Vyriausybė kartu su karantinu pratęsė ir judėjimo kontrolę tarp savivaldybių – žmonės negali nuvykti į Vilnių iš Kauno, bet grįžti gali emigrantai, taip pat lietuviai gali keliauti atostogų į užsienį. Jūsų akimis, tai logiška?

– Situacijų būna įvairių, suprantame, kad neįmanoma visko detaliai reglamentuoti. Noriu pabrėžti, kad judėjimo ribojimas tarp savivaldybių duoda rezultatų. Mes matėme baisius skaičius, kai Lietuva pirmavo pagal mirtis ir susirgimus, šiuo metu matome, kad skaičiai gerėja. Kaip sako ekspertai, tai susiję su visomis priemonėmis, taip pat ir draudimu judėti tarp savivaldybių. Tai yra efektyvi priemonė, todėl mes ir priėmėme sprendimą, kad dar nėra taip pagerėjusi situacija, matome iššūkius, kurie yra susiję su koronaviruso mutacijomis, kad yra didelė grėsmė.

Todėl priimtas sprendimas pratęsti dar mėnesiui patį karantiną, bet noriu pažymėti labai svarbų aspektą, kad pirmadienį svarstysime etapinį karantino atlaisvinimo planą. Jis dabar derinamas. Jame bus labai aiškiai sudėliota, galbūt ne su laikotarpiu siejant, bet esant kokiems rodikliams mes galėsime kalbėti apie kokius nors atlaisvinimus. Pirmadienį turėsime diskusiją Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos posėdyje ir apsvarstę, pritarę, keliausime su šituo planu į Vyriausybės posėdį.

– Žmonėms vis dėlto reikia šiek tiek aiškumo, kada jau realiai būtų atsisakyta to judėjimo ribojimo tarp savivaldybių?

 – Tame pirminiame plane, kurį pateikė Sveikatos apsaugos ministerija, buvo kalbama apie skaičių – 500 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų ir ne daugiau kaip 10 proc. teigiamų COVID-19 testų. Tai yra kriterijai, nuo kurių atsiremiant galima pradėti kalbėti apie tam tikrus atlaisvinimus. 

Mūsų ministerija pateikė pasiūlymą etapais atlaisvinti judėjimą tarp savivaldybių, kad pirmiausia mes galbūt galėtume galvoti apie atlaisvinimus paprastomis dienomis, ribojant tik savaitgaliais ir švenčių dienomis. Taip pat pagalvoti galbūt apie kitą etapą – žiedinių ir miesto savivaldybių klausimą. Esame sudėlioję tokius siūlymus ir matome, kad tai reikėtų daryti taip pat nuosekliai. 

Kalbant apie visus ribojimus, kurie yra, siūlyčiau pažiūrėti į viską kaip į vieningą sistemą. Kažką atlaisvinant reikia pagalvoti, kokią įtaką tai padarys visai situacijai. Aš suprantu, kad žmonės šiuo metu yra pavargę – karantinas tęsiasi jau ilgai, bet klausimas, kas yra prioritetas.

Manau, kad pagerėjus situacijai, pirmiausia galėtume kalbėti apie tam tikrus verslo  atlaisvinimus, švietimo įstaigų darbą. Šie dalykai be galo svarbūs. Galbūt tas judėjimas nėra toks kritiškai svarbus dalykas. Į viską žiūrėti sistemiškai, nes išėmęs vieną detalę gali sugriauti visą namą.

– Bet, jūsų požiūriu, ar logiška, kad tarp savivaldybių keliauti negalima, bet galima išvykti atostogų į užsienį?

– Aš suprantu, kad šiuo metu yra žmonių, kurie prisiima atsakomybę ir išvyksta atostogauti ar kitais tikslais į užsienį. Jie taip daro žinodami, kad gali kilti grėsmė jų ar jų artimųjų sveikatai. Bet reikia pažymėti, kad šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija yra priėmusi sprendimą, pagal kurį į Lietuvą grįžtantys asmenys turi turėti galiojantį testo rezultatą, taip pat privaloma saviizoliacija. Šie dalykai veikia, policija tikrina, kaip  to laikomasi. Tos priemonės veikia, uždaryti sienų mes patys negalime, nes esame Europos Sąjungos dalis ir šiuo metu apeliuojame į žmonių sąmoningumą, nes vykimas į kitas šalis reiškia riziką susirgti COVID-19 mutacija ir ją parvežti į Lietuvą bei rizikuoti kitų žmonių gyvybėmis ir sveikata.

– Kaip Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkė, ar sutinkate, kad dabartiniai prekybos ribojimai yra diskriminaciniai ir iškraipo rinką didžiųjų maisto prekybos tinklų naudai?

– Mano kompetencija yra žiūrėti bendrai į visą situaciją ir čia galbūt kompetentingiau galėtų pakomentuoti ekonomikos ir inovacijų ministrė, nes ji dirba konkrečiai su šita žmonių grupe ir sprendžia klausimus. Mums tikrai tenka gauti daug pasiūlymų iš konkrečių verslo grupių, jos kreipiasi su prašymais atlaisvinti ar kažkaip paprasčiau pažiūrėti, bet mes matome labai dideles grėsmes ir didžiulę riziką, nes jeigu į visą sistemą nežiūrime kompleksiškai, kažkam padarome išimtį, tai gali tikrai sukelti problemų ir padidinti sergamumą bei mirtingumą.

Kai manęs klausė, ar suprantate, kad čia yra labai blogai, aš suprantu, kad situacija bloga, bet klausiu: kaip mes galime įvertinti tas gyvybes, tuos žmones, kurie kasdien miršta nuo COVID-19. Klausimas – ar mes galime įvertinti gyvybes, kiek jos kainuoja? Lietuva ne taip seniai buvo pirmaujanti pagal mirštamumo ir susirgimų skaičius. Nėra taip, kad mes turėjome mažą problemą – mes turėjome labai didelę problemą. Todėl matėme ir kitas šalis, pavyzdžiui, Airiją, kurioje pagerėjus situacijai, suprantu, ir visuomenė tikriausiai turėjo tam tikrų lūkesčių, buvo priimti sprendimai dėl atlaisvinimų ir atsitiko taip, kad vėl susirgimų ir mirčių kreivės šoko į viršų. Ar mes norime šito? Aš manau, kad to nenorime, nes tai reikštų dar griežtesnius ribojimus.

– Ar jau svarstyta, kada Lietuva galėtų išeiti iš karantino?

– Yra sudėliotas planas, viskas, matyt, priklausys nuo skaičių. Kol kas kai matome skaičius, kurie yra virš tūkstančio, apie tūkstantį, tai tikriausiai nėra dar tas indikatorius, kuris sakytų, kad viskas yra gerai. Čia yra kompleksinės priemonės – testavimas, vakcinavimo tempai, susirgimų atsekamumas. Jeigu visus šituos dalykus turėsime veikiančius, manau, kad galėsime daug aiškiau ir paprasčiau pasakyti, kada galime atlaisvinti ir baigsis šita situacija.

Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo mūsų – kaip laikomės įsipareigojimų susikaupti, būti namuose, riboti kontaktus ir saugoti save bei kitus.

– Suprantu, kad aiškesnės datos kaip tikslo nesate nusimatę?

– Yra aiškiai sudėliotas planas, kuriame sudėlioti penki etapai. Yra aiškūs skaičiai, prie kuriuos pasiekus galima kalbėti apie palaipsnį išėjimą iš karantino režimo, bet noriu pabrėžti, kad čia negalima kalbėti apie konkrečias datas – kad vasario 15-ąją ar vasario 18-ąją kas nors pasikeis. Viskas priklausys nuo skaičių. Jeigu skaičiai bus geri, mes galėsime priimti sprendimus ir anksčiau.

Esame sutarę Vyriausybėje, kad rinksimės ir keletą kartų per savaitę – jeigu reikės, svarstysime karantino nutarimo projektą ir reikiamus atlaisvinimus, kai tik matysime, kad situacija gerėja.

– Daugelį pandemijos valdymo priemonių Vyriausybei rekomenduoja Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija, kuriai jūs vadovaujate. Ją nuo šiol sudaro ministrai, o ne viceministrai ir kancleriai, kaip buvo anksčiau. Taip išeina, kad ministrai išklauso ekspertų rekomendacijų, jas siūlo Vyriausybei ir tada patys jas svarsto. Ar nematote čia dubliavimosi, galbūt visa tai būtų galima padaryti paprasčiau, išnaudoti ekstremalių situacijų operacijų centrą?

– Buvo priimtas sprendimas pakelti Vyriausybės ekstremalių situacijų komisiją į aukštesnį lygmenį, nes ką reiškia, kai yra žemesnio lygmens atstovavimas – vadinasi, kad sprendimai negali būti priimami, galima tiesiog išsakyti poziciją, išklausyti. Kai nėra aukščiausio lygmens, sprendimai trunka gerokai ilgiau. Šiuo atveju turime galimybę aukščiausiu politiniu lygiu diskutuoti, apsvarstyti ir priimti sprendimus. Tai leidžia, ypač ekstremalios situacijos kontekste, būti greitesniais ir operatyvesniais.

Mes renkamės pagal poreikį, kai yra situacija, nepaisant to, ar tai savaitgalis, nepaisant koks dienos laikas. Manau, kad šiuo atveju valdymo procesas kaip tik tapo efektyvesnis ir racionalesnis. Bet kalbant apie pandemijos valdymą, noriu pabrėžti, jog mes tikrai labai stipriai remiamės ekspertų vertinimais, rekomendacijomis. Nėra taip, kad politikai patys sugalvoja ir nusprendžia. Pirmiausia yra mokslo žmonių ir ekspertų sudėlioti aiškūs skaičiai, alternatyvos, pasiūlymai ir mes į juos įsiklausome.

– Prezidentūra iškėlė poreikį įkurti Nacionalinį krizių valdymo centrą. Kuris variantas jums atrodo priimtinesnis – atskira institucija ar kompetencijų centras Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente?

– Akivaizdu, kad visa dabartinė krizių valdymo sistema turi rimtų spragų ir tą atskleidžia pati pandemija, galimos grėsmės, siejamos su Astravo AE. Akivaizdu, kad dabartinė sistema yra griozdiška, sudėtinga priimti greitus sprendimus. Žinoma, tam tikrais etapais, kai yra standartinės situacijos, ji suveikia, bet jeigu yra netipinė situacija, panašu, kad šita mašina yra griozdiška. 

Aš pritariu Prezidentūros pozicijai ir žinau, kad artimiausiu metu bus ministrės pirmininkės potvarkis sudaryti darbo grupę, kuri paruoš visiškai naują krizių valdymo koncepciją. Tai bus startas konkretiems veiksmams įgyvendinant naują krizių valdymo modelį.

– Kalbate apie atskirą instituciją?

– Koks būtų modelis konkrečiai, šiandien negaliu spėlioti, nes dabar tas etapas, kai dėliojama koncepcija. Bet aišku, kad turi būti skiriamas nuolatinis dėmesys situacijai stebėti, pagal tai analizuojama informacija, ir tas analizavimas turėtų būti nuolat veikiantis aspektas, taip pat didelis dėmesys turi būti skiriamas pratyboms.

Ką matau šiandien iš civilinės saugos, kad daug dalykų sudėliota dokumentuose, kompiuteriuose, bet kaip tai realiai veiktų, šiandien negalime pasakyti. Mano sprendimas dabar toks, kad esame paprašę Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento paruošti visą galimų pratybų planą. Žinoma, dabar pandemija – ji neleidžia daugelio dalykų daryti, bet kai tik galimybės leis, mes tas pratybas organizuosime.

Matome problemą, kad kartais kažkas nenori dalyvauti pratybose, atsakomybės mėtymas vienas ant kito egzistuoja, ir neaišku, ar galima pareikalauti atsakomybės. Problema savivaldybių ir valstybės lygmuo. Iššūkių yra, bet tikrai matytume tą momentą, kaip dabar kalbama, tai atskira institucija ir aukščiausio lygmens vadovavimas visam krizių valdymui.

– Vidaus reikalų ministerija kuruoja ir regioninę politiką, ji iš esmės daugiausia apima investicijas regionuose. Kaip manot, ar neturėtų šios srities kuruoti kita ministerija, pavyzdžiui, Ekonomikos ir inovacijų?

– Turiu pasakyti, kad atėjusi į ministeriją matau, jog tai ne viena ministerija, o trys. Viena – viešasis saugumas, kuris be galo platus, kita sritis – regionų politika, savivalda ir trečia sritis – viešasis valdymas ir valstybės tarnyba. Apimtys yra be galo didelės ir, ką aš dabar matau – turime šitas sritis ministerijoje ir matome prioritetą, kad regionų politika yra be galo svarbi. Čia labai svarbus bendradarbiavimas ir koordinavimas su kitomis ministerijomis. Pirmiausia – su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, su Susisiekimo ministerija, kitomis ministerijomis, nes kai nėra viena sritis, reikia glaudaus komandinio darbo, bendras tikslas turi būti, kad mes norime proveržio regionų politikoje.

Galime diskutuoti apie variantus, kam turėtų priklausyti ta sritis, bet aš manau, kad reikia imti ir daryti. Man asmeniškai regioninė politika yra be galo svarbi ir aš tikrai noriu, kad žmonės galėtų turėti kokybišką gyvenimo standartą bet kurioje Lietuvos vietoje – ar Vilniuje, ar Skuode, ar Pagėgiuose. Turėti tokias pat kokybiškas paslaugas, galimybę dirbti ir užsidirbti, taip pat kad švietimo sistema būtų kokybiška, galimybę susisiekti su didžiaisiais miestais, nuvažiuoti ir gauti greitai bei operatyviai reikiamas paslaugas – tai turi būti užtikrinta. 

– Pakalbėkime apie migracijos politiką. Lietuva rugpjūtį nuo režimo bėgantiems baltarusiams pradėjo išduoti nacionalines vizas humanitariniais pagrindais, suteikta keli šimtai tokių leidimų. Nacionalinės vizos, jeigu gerai pamenu, galioja pusę metų. Ar jau aišku, kad bus daroma praėjus pusmečiui?

– Šiuo metu dirbame ties šituo klausimu, tik noriu pasakyti, kad pagalba baltarusiams tikrai bus, darysime viską, kad tie žmonės gautų Lietuvoje saugų prieglobstį. 

Šiuo metu ieškome sprendimų ir artimiausiu metu tikiuosi, kad turėsime galimus variantus bei galimas alternatyvas, kokiu keliu einame. Bet politinė valia yra tokia, kad bet kokiu atveju mes pasirūpinsime ir rasime sprendimus, nes mūsų prioritetas yra žmonės, patyrę represijas, jų apsauga ir galimybė Lietuvoje rasti prieglobstį.

– Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas siūlo nustatyti aiškius kriterijus, kuriais remiantis tam tikri asmenys galėtų būti neįleidžiami į Lietuvą. Kokie tie kriterijai galėtų būti?

– Pirmiausia turėtume žvelgti į Lietuvos nacionalinį saugumą ir tuos aspektus, kurie kelia grėsmę visuomenės rimčiai, saugumui. Manau, kad tie kriterijai pirmiausia turi būti siejami su šitais aspektais. Bet juos reikia sudėlioti su teisininkų pagalba, kad jie būtų labai aiškūs, nedviprasmiški ir gintų Lietuvos nacionalinį interesą.

– Bet konkrečių kriterijų dar nesvarstėte?

– Ne, dar šiuo metu nebuvo tokio formato. Manau, kad artimiausiu metu sėsime prie šito klausimo kartu su Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijomis ir tame instituciniame lygmenyje rasime sprendimus.

– Praėjusią vasarą Vyriausybėje įstrigo klausimas dėl sirų šeimos su vaikais perkėlimo iš Jordanijos į Lietuvą. Panašu, kad pandemija pristabdė ir visą procesą, pagal kurį esame įsipareigoję iki šių metų birželio perkelti 1077 migrantus iš Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių. Kokia situacija yra dabar? 

– Lietuva, solidarizuodamasi su valstybėmis, patiriančiomis migracijos srautų spaudimą, padeda perkeldama iš jų trečiųjų šalių piliečius, kuriems reikalingas prieglobstis. Šiame procese Lietuva dalyvauja kartu su kitomis ES valstybėmis, o perkėlimų įgyvendinimai finansuojami iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo.

Mūsų šalies pagrindiniai prioritetas – saugumas, tad į Lietuvą perkeliami tik tie asmenys, kuriems iš tikrųjų reikia tarptautinės apsaugos ir kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Lietuva migracijos ES krizės laikotarpiu 2015–2019 metais perkėlė 493 asmenis. Praėjusiais metais į Lietuvą iš kitų šalių, patiriančių spaudimą, perkeltas vienas nelydimas nepilnametis iš Graikijos, penkių sirų šeima iš Jordanijos.

Nors Lietuva dar nuo 2015 metų migracijos krizės ES yra užsibrėžusi perkelti iki 1077 prieglobsčio prašytojų ir šios procedūros vyksta nuolat, tačiau šiuo metu visiškai  įgyvendinti ir perkelti Vyriausybės nutarime nustatytą skaičių dėl objektyvių priežasčių ir susiklosčiusių aplinkybių, tokių kaip COVID-19 pandemija, tapo sudėtingiau.

– Nemažai čia perkeltų migrantų pasirinkdavo Vakarų Europos šalis, kur aukštesnis pragyvenimo lygis. Ką konkrečiai ketinate keisti migracijos politikoje, kad atvykusieji liktų Lietuvoje?

– Mūsų prioritetas yra pritraukti protus į Lietuvą ir siekiame užtikrinti, kad tie procesai, procedūros, kurios kartais sukelia tam tikrų problemų, būtų eliminuotos. Šiuo metu  planuojame įsivertinti visą mūsų teisinį reglamentavimą ir pažiūrėti, kaip jis veikia, kokios yra spragos. Tikslas yra tas, kad nebūtume sukūrę ir neturėtume tų biurokratinių mechanizmų, kurie apsunkina šitą procesą. Tai yra vienas aspektas.

Kalbant apskritai apie migracijos politiką, matome, kad tampame šalimi, į kurią jau dabar žmonės važiuoja ir važiuoja norėdami čia užsidirbti. Buvo laikas, kai iš Lietuvos važiavo, dabar daugiau atvažiuoja į Lietuvą. Bet, be jokios abejonės, kalbėdami apie tuos skaičius ir žmones, kurie atvyksta, turėtume įsivertinti rizikas, nes yra ir mūsų žmonės, ir klausimas, kaip tai koreguoja pačią rinką, turime rasti balansą visame tame. Girdime ir darbdavius, kurie kelia klausimą, kad yra darbo jėgos trūkumas, bet turime girdėti ir Lietuvoje gyvenančių žmonių interesus bei rasti balansinį kompromisinį sprendimą.

– Kaip konkrečiai keisis valstybės tarnyba jūsų vadovavimo ministerijai metais?

– Šiandien matome, kad valstybės tarnyboje žmonės dirba neturėdami labai daug motyvacijos, matyti, kad ir kompetencijų trūksta, atrodo, kad valstybės tarnyba yra gerokai nugyventa per pastarąjį laikotarpį. Tiek valstybės tarnyboje dirbantys žmonės, tiek gaunantieji paslaugas iš valstybės tarnybos nėra patenkinti šita situacijai.

Pirmiausia turėtume orientuotis į motyvacijos kėlimą. Jeigu palygintume, kokia situacija yra Estijoje, šalyje, į kurią mes lygiuojamės, tai ten vidutinis darbo užmokestis valstybės tarnyboje yra apie 1,8 tūkst., o Lietuvoje būtų apie 900 eurų. Akivaizdu, kad dėl to labai sunku pritraukti žmonių ir juos išlaikyti. Mes tikrai privalome investuoti į žmones, dirbančius čia, į jų kompetencijas, motyvaciją. Matome didžiulį prioritetą viešojo valdymo pertvarkoje ir tikrai planuojame tam skirti didžiulį dėmesį.

Čia kalbame apie vadovų grandies stiprinimą, skiriant labai didelį dėmesį jiems pritraukti, išlaikyti, planuoti jų karjerą. Taip pat turime kalbėti, kad jiems reikia suteikti daugiau laisvės valdyti personalą, jog būtų premijų sistema.

Taip pat reikėtų kalbėti apie viešojo sektoriaus skaitmenizavimą. Šiuo metu skaitmenizuota vos 40 proc. viešųjų paslaugų. Tai reiškia, kad dauguma mūsų viešojo sektoriaus darbuotojų šiuo metu atlieka operatoriaus darbą – jeigu mes daugiau tų paslaugų iškeltume, tai nukrautume tą pačią sistemą. Turime išsikėlę tikslą ir tikiu, kad tai padarysime – jog 2024 metais bus skaitmenizuota 80 proc. paslaugų.

– Kiek lėšų tai turėtų atsieiti ir kur jų ieškosite?

– Dabar ieškome ir galvojame – yra įvairiausių galimybių pasinaudoti ES struktūriniais fondais. Manau, kad rasime, nes tai yra be galo svarbus prioritetas.

– Apie kokią sumą eina kalba maždaug?

– Dabar tikrai negalėčiau pristatyti šitų dalykų, bet tai yra procesas.

– Gruodį teigėte, kad vienas pirmųjų jūsų darbų bus finansinis ir veiklos vidaus reikalų sistemos auditai. Ar jie jau pradėti? 

– Šiuo metu pradėjome tą procesą, šio mėnesio pabaigoje susirenkame informaciją apie galimybes naudojant vidinius resursus tą auditą atlikti ir kitą savaitę jau turėsime tokį darbinį sprendimą, kaip tą auditą atliksime. Esame įsivertinę ir rizikas, kad atliekant auditą remiantis tik vidiniais resursais, gali būtų ne visada atspindėtas objektyvus vaizdas. Kadangi yra daug pavaldžių įstaigų, yra ir tam jų vidinės audito tarnybos, tai bandome ieškoti sprendimų, kaip tą padaryti maksimaliai geriausiai.

– Kiek tai galėtų kainuoti?

– Šiuo metu vertiname vidinių resursų galimybes ir jeigu įsivertinsime tikrai, kad to patys padaryti negalime, tada skelbsime konkursą. Šiuo metu negaliu pasakyti. Klausimas, kokių paslaugų mums reikės papildomai.

– Pakalbėkime dar apie policiją, kuri turbūt yra bene labiausiai visuomenės pastebima vidaus reikalų sistemos dalis. Kokių pokyčių policijos gyvenime ketinate įgyvendinti per artimiausius metus?

– Pirmiausia noriu padėkoti Policijos departamentui už jų puikų darbą, ypač šios pandemijos metu. Buvo tikrai daug skeptiškai mąstančių ir manančių, kad policija neatlaikys tokį ilgą laiką užtikrinant ribojimus. Policija parodė, kad tikrai gali. 

Kalbant apie permainas policijoje, matome aiškų ir svarbų dalyką, kad tikrai reikėtų skirti didesnį dėmesį prevencijai. Šiuo metu gal daugiausia dėmesio skiriama reagavimui. Kalbėti apie kokias nors reformas, jų poreikį, galėtume tik tada, kai  matysime aiškiai padarytas analizes, kodėl mums jų reikia, kiek tai kainuos, kokią naudą duos. Svarbiausias dalykas yra visuomenės saugumo užtikrinimas. Kitas dalykas – pačių pareigūnų savijauta ir motyvavimas, jų noras dirbti šitą darbą.

– Jums taip pat pavaldūs ir ugniagesiai. Kaip keisis ši struktūra?

– Kalbant apie ugniagesių situaciją, jų buvo mažiausi atlyginimai iš visų statutinių pareigūnų. Formuodami jau šių metų biudžetą stengėmės tą netolygumą koreguoti ir išlyginti.

Taip pat matome didelius iššūkius, susijusius su viešaisiais pirkimais, kuriuos organizuoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas. Jie stringa, neįvyksta ir tada kyla klausimai dėl pareigūnų aprūpinimo, kodėl nėra tam tikrų priemonių.

Mūsų tikslas yra pereiti prie to, kad viešieji pirkimai sistemoje būtų atliekami centralizuotai. Galvosime apie centralizavimo būdą ir tikimės, kad tai padės viešuosius pirkimus įgyvendinti sklandžiau, leis planuotis. Be to, tai gali būti būdas spręsti tam tikrų resursų problemas. Labai tikiuosi, kad mums racionaliau organizuojant visas viešųjų pirkimų procedūras pavyks rasti resursų ir tai galėtų būti išdalinta mūsų pareigūnams.

– Jūs turite omeny, kad visų jums pavaldžių įstaigų, departamentų viešieji pirkimai būtų vykdomi centralizuotai? 

– Taip, vizija yra tokia.

– Kada ji galėtų būti įgyvendinta?

– Kalbant apie centralizaciją, ji jau turėjo būti pradėta daryti ir iki 2024 metų įvykdyta.  Bet atėję pamatėme, kad tie procesai nevyksta, klausimas kodėl. Matyt, nėra didelio intereso pereiti prie centralizavimo.

– Ir pabaigai – kaip manote, kokią vidaus reikalų ministrę po ketverių metų, jeigu jums pavyks išsaugoti postą, prisimins rinkėjai?

– Aš pirmiausia norėčiau, kad pavyktų, ir tikiu, kad pavyks įgyvendinti visus tuos pokyčius, kuriuos atėjome padaryti. Labai tikiuosi, kad ateiname su kitokia kultūra, su kitokiu požiūriu, su pokyčiais, kurie orientuoti į žmones, į didesnį proveržį. Ir kad būtent dėl to mus ir prisimins. 

– Ačiū už interviu.

BNS