Politika | 18 MIN.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė savo vadovaujamą Laisvės partiją tapatina su sėkmingo ir „vienaragiu“ pavirsti dar galinčio startuolio istorija. Anot jos, nepaisant oponentų kritikos bei ne itin palankių prognozių – Laisvės partija išliko ir yra užsibrėžusi po rinkimų formuoti dar vieną Vyriausybę.
„Ateisime ir į Europos Parlamentą, ir į prezidento rinkimus ir, galiausiai, pasižiūrėsime, ar 2024 metais nebūsime tie, kurie vėl galės formuoti Vyriausybę“, – išskirtiniame interviu Eltai sakė A. Armonaitė.
Politikė įsitikinusi, kad siekti ambicingų tikslų leis partijos ideologinis grynumas. To, akcentuoja ministrė, stokoja koalicijos partneriai – Liberalų sąjūdis ir konservatoriai. Tiek viena, tiek kita partija, pažymi A. Armonaitė, skirtingai nei prieš paskutinius Seimo rinkimus susikūrę „laisviečiai“, vis dar ieško savęs.
„Ten yra aiškios skirtys ar net kartais priešybės. Apie vieningus telefono numerius negali būti net kalbos“, – teigė ji.
A. Armonaitė leidžia suprasti, kad valdančiojoje daugumoje kilę ginčai dėl mokesčių reformos ar dėl sunkiai kelią Seime besiskinančios civilinės sąjungos yra nemaža dalimi susiję su partnerių vertybiniu grynumu. Ir nors šis valdančiųjų kolegų bruožas „laisviečiams“ nėra pakankamas argumentas teisinantis, kodėl koalicija nesurenka pakankamai balsų civilinės sąjungos projektui, kalbėti apie didesnį spaudimą partneriams A. Armonaitė nesiryžta.
„Jei klausimas yra apie tai, ar yra prekiaujama civilinės sąjungos projektu bei pozicija dėl mokesčių – atvirai galiu pasakyti, kad ne“, – teigė A. Armonaitė, subtiliai užsimindama, kad pastarojo projekto priėmimui „laisviečiai“ kantriai lauks tinkamiausio laiko dabartinėje Seimo sesijoje.
O ateityje, akcentavo politikė, Laisvės partija kovą dėl žmogaus teisių tęs ir keldama savo kandidatą į prezidentus. Ji neatmeta galimybės, kad šiuo klausimu prie „laisviečių“ prisijungs ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.
„Kalbant apie buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo lyderystę – ji teisme buvo labai ryški, akivaizdi. Jis liberaliąją demokratiją saugojo, saugojo Konstituciją net ir sunkiausiomis akimirkomis, kai ji buvo puolama. Matyt, Dainiaus Žalimo reikia Lietuvai viena ar kita forma“, – Eltai sakė Laisvės partijos pirmininkė.
– Ponia Armonaite, ar galima sakyti, kad Laisvės partija buvo per laisva šiam Seimui ir šiai valdančiajai daugumai?
– Aš manau, kad Laisvės partija yra pati progresyviausia politinė jėga Lietuvoje, kuri atstovauja rinkėjams, norintiems vakarietiškų vertybių. Tad ne visai korektiška dabar sakyti, kad kažkas yra per radikalus.
– Mano klausimo mintis labiau veda prie santykio. Ne apie tai, ar jūs per daug laisvi bei radikalūs, bet kaip atrodote šiame Seime ir būtent šioje valdančioje koalicijoje. Ar suradote vietą sau? Ar galite taip pasakyti kadencijai einant į pabaigą?
– Darbai yra konkrečiausias dalykas, apie ką mes galime kalbėti. Laisvės partija, būdama Vyriausybėje, ne tik siekė savo programos įgyvendinimo ir kai ką pasiekė bei atlaikė krizes. Įteisinome „W“ ir Putiną į Hagos tribunolą dėl teisingumo ministrės lyderystės tempėme. Tų darbų yra labai daug (...). O grįžtant prie klausimo apie koalicinį spektrą... Žinote, apie Laisvės partiją galiu pasakyti tik tiek, kad mes labai gerai žinome, kokios yra mūsų vertybės – mes esame progresyvi politinė jėga, kuri siekia vakarietiškos Lietuvos. Kitos partijos, matyt, taip pat turėtų atsakyti, kas jos tokios yra.
Kalbant apie koalicijos partnerius, aš matau, kad Tėvynės sąjunga savęs vis dar ieško. Viena vertus, gana kairiuoliška mokestinė politika ir naratyvai, kita vertus – stiprus ir stiprėjantis krikdemiškas sparnas... Kalbant apie Liberalų sąjūdį – viena vertus, labai aiški liberali frakcijos dalis, tačiau kartu ir labai konservatyvi ir net krikdemiška Liberalų sąjūdžio frakcijos dalis Seime. Ji daro įtaką sprendimams ir galbūt neleidžia įgyvendinti progresyvios darbotvarkės. Savo ruožtu apie Laisvės partiją galima kalbėti kaip apie nuosekliai savo politinę poziciją ir programą atstovaujančią politinę jėgą.
– Tai gal dėl to ir iškrenta jūsų partija iš konteksto? Dabar tarsi pareziumuojate mintį, kad „laisviečiai“ vieninteliai grynuoliai koalicijoje ideologine prasme.
– Taip, mūsų rinkėjai nepirko katės maiše, kai balsavo už Laisvės partiją. Mes visada atvirai komunikavome apie savo programą. Komunikuosime ją ir toliau. Visi žino, už ką mes, ir tai yra sąžininga.
– Pakalbėkime apie koaliciją. Perfrazuojant Kissingerio klausimą Europos Sąjungai: ar yra telefono numeris, kuriuo būtų galima šiandien prisiskambinti valdančiajai koalicijai? Ar yra aiškus subjektas, kuris pasakytų koalicijos nuomonę? Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad dėl esminių dalykų yra labai skirtingos nuomonės: ne tik dėl civilinės sąjungos, bet svarbiausia – dėl mokesčių reformos.
– Aš manau, kad negali būti taip, jog visi mąstys vienodai. Juo labiau, kai yra skirtys ir pačių koalicijos partijų viduje. Turiu omenyje Tėvynės sąjungą ir Liberalų sąjūdį. Ten yra aiškios skirtys ar net kartais priešybės. Apie vieningus telefono numerius negali būti net kalbos.
– O jums pačiai nėra keista? Kalbant konkrečiai apie mokesčių reformą, susidaro toks įspūdis: koalicija 2020 m. darbą pradėjo aiškiai apsisprendusi, kad mokesčių reformos reikia, tačiau antroje koalicijos gyvavimo pusėje paaiškėjo, jog susitarta tik dėl to, kad kažką reikia daryti – ne kažką konkrečiai. Tad dabar lieka scenarijai, kaip viskas čia pasibaigs. Opozicija pareziumuoja, kad visa intencija dėl geresnės mokesčių struktūros baigsis šnipštu.
– Aš galiu papasakoti apie tai, koks procesas vyko pačioje koalicijos formavimo pradžioje. Man atrodo, kad yra labai svarbu tai atskleisti. Iš tikrųjų, Laisvės partija, neperdėsiu, pateikė apie šimtą pasiūlymų. Jie buvo skirti Vyriausybės ir koalicinei programai, mes norėjome kuo detaliau susitarti. Tačiau mūsų koalicijos partneriai norėjo aptakesnės sutarties ir, jei jūs pasižiūrėtumėte, čia nėra sutarimo dėl mokesčių politikos. Yra parašyta, kad nagrinėsime reinvestuojamo pelno galimybę. Tačiau kalbant apie kai kuriuos pakeitimus, kuriuos dabar Finansų ministerija atnešė, tokio sutarimo ir diskusijos, deja, nebuvo. To pasekmes mes šiuo metu matome: trūksta ir trūko sutarimo. Džiaugiuosi, kad Laisvės partijos pastangomis diskusija dėl mokesčių kėlimo yra pristabdyta.
– Bet ką tai sako apie pačią koaliciją, nes visada atsiras argumentų už ir prieš dėl iniciatyvų. Esminis klausimas – kodėl diskusijos vyksta būtent dabar?
– Klausimą, ką tai sako apie koaliciją, reikia palikti politologams. Aš, kaip sprendimų priėmėja, džiaugiuosi, kad nebuvo nuskubėta su mokesčių kėlimu. Visai nesvarbu, ar ta diskusija yra šiandien, ar ta diskusija būtų buvusi vakar. Žinoma, reikėjo detalesnės diskusijos anksčiau. Laisvės partija jos siekė. Dabar tikiuosi turėti koalicines tarybas reguliariai.
– Ir tai – koalicinė taryba – dar vienas simptomas. Kodėl toks organas atsirado koalicijos gyvavimo pabaigoje?
– Geriau vėliau nei niekada. Tačiau sakyti, kad viskas gerai, kad visi sutaria – tai būtų neteisinga.
– Koalicinės tarybos išsiprašė mažieji partneriai...
– Žinoma, Laisvės partija įskaitant. Ir tų simptomų buvo ir daugiau: tiek pirmalaikiai rinkimai, mokesčių reformą ar biudžeto tvirtinimas praėjusiais metais, kai buvome nuteisti už akių. Tačiau visos šios rūmų intrigos žmonėms nėra tokios įdomios, jiems labiau įdomu, kokie mokesčiai bus 2025 m.
– Na, nesakykite taip griežtai. Galima į politiką žiūrėti ir, Murray Edelman žodžiais tariant, kaip į politinį spektaklį. Šis procesas gali ne mažiau žavėti nei jos turinys.
– Galbūt.
– Jei jau apie spektaklius prakalbome, šiame kontekste yra vienas dalykas. Labai iškalbėtas ir išanalizuotas – civilinės sąjungos klausimas. Ir nepaisant to, kad viskas čia išanalizuota, it į kokią upę neatsibosta žiūrėti, taip ir apie civilinę sąjungą galima kalbėti ir kalbėti. Kažkada žadėjote ją per 100 dienų priimti. Buvote vadinta vieno klausimo partija. Galiausiai, ar nebus taip, kad būsite partija, neišsprendusi vieno klausimo?
– Jei koalicijos partijos ir socialdemokratai palaikytų šį įstatymą – jis jau būtų priimtas. Reikia pasakyti, kad nuėjome labai toli. Liko tik vienas balsavimas. Mes sakome, kad ši sesija yra paskutinė. Kodėl? Todėl, kad tai yra paskutinės sesija prieš rinkimus. Žinoma, kad stengsimės ir darysime viską, kad rinkėjai už mus balsuotų 2024 m. Bet mes nežinome, kaip atrodys kitas Seimas. Ir šis Seimas, koks jis bebūtų, palyginus su ankstesniais Seimais, yra pats liberaliausias. Turint vieningą Liberalų sąjūdžio frakcijos palaikymą, vieningą socialdemokratų palaikymą, didesnį bei vieningą Tėvynės sąjungos frakcijos palaikymą, mes galime išspręsti klausimą, kuris yra aktualus ne tik LGBT poroms, bet ir nesusituokusioms poroms, kurių yra 600 tūkst. Išspręsti galime per vieną dieną, žmonės paimtų ir paspaustų mygtuką – tiek tereikia. Visas darbas jau yra padarytas. Jau kitą dieną ši tema pasibaigtų.
– Bet jūsų negirdi partneriai. Ar nėra taip, kad civilinės sąjungos klausimas, kaip kartais politikoje būna, yra indikatorius, leidžiantis parodyti šiek tiek daugiau – nei tik tai, kas yra susiję su konkrečiu klausimu. Šiuo atžvilgiu kalbu ne tik apie civilinę sąjungą kaip tokią, bet apie santykius pačioje koalicijoje. Grįžkime prie jūsų jau išsakytos minties. Sakote, kad civilinei sąjungai liko ne tik paskutinis balsavimas, bet ir paskutinė sesija, kada galima ją priimti. Tačiau Seimo pirmininkė sako, kad nebūtinai, kad galima ir vėliau. Premjerė kalba panašiai ir referuoja, kad resursų balsuojant reikia žvalgytis opozicijoje. Galbūt civilinės sąjungos klausimas yra puikus didesniųjų partnerių klausos indikatorius. Jie negirdi, ką sako Laisvės partija, negirdi, kad tai yra paskutinė sesija.
– Ne tik Laisvės partija tai sako. Tai klausimas, kuris yra aktualus keliems šimtams tūkstančių Lietuvos žmonių. Tiesą sakant, tai aktualu ir Lietuvos tarptautinei reputacijai. Kiek galima.
– Taip, jūs kalbėjote apie tarptautinį skandalą nepriėmus šio projekto, bet mano klausimas yra apie tai, ar vienos iš koaliciją sudarančios partijos pirmininkė neįsižeidžia bei nejaučia kažkokių neigiamų emocijų, matant koalicijos partnerių požiūrį į jums labai svarbų klausimą? Ar nesusidaro įspūdis, kad jūs tik kalbate ir tos kalbos niekaip netampa pozicija koalicijoje, jos tik šauksmas, kuris atsimušą į horizontą kažkur tyruose?
– Jei kalbant apie civilinę sąjungą, tai mes esame nuėję labai toli, mums liko vienas balsavimas. Aš esu labai dėkinga koalicijos partneriams ir visiems, kurie mus parėmė. Turiu pripažinti, kad tas palaikymas buvo. Tačiau visi kūrybiniai sprendimai, visi kompromisų rezervai jau yra išnaudoti, artėja rinkimų metas – treji rinkimai. Kiekvienas balsavimas taps objektu, kiekvienas Seimo narys pradės skaičiuoti... Todėl mes ir sakome, kad mes ieškome geriausio laiko šioje sesijoje. Tam, kad įstatymas būtų priimtas. Tikimės, kad sprendimas bus priimtas. Juk mus rinkėjai išrinko dirbti dabar, o ne laukti kitų sesijų, ne planuotis pirmalaikius rinkimus. Rinkėjai balsavo, kad šios partijos dirbtų.
– Jei pakalbėtume kaip du politologai: yra tokia sąvoka kaip „auksinė akcija“, kai politinis subjektas turi nepalyginamai didesnę įtaką nei jo gabaritai leistų. Be jūsų frakcijos valdančioji koalicija nėra įmanoma, neįmanomi ir nemaža dalis sprendimų. Ar galima tikėtis, kad ši politinė aritmetika bus išnaudota ryžtingiau? O gal su mokesčių reforma tą jau ir rodo? Gal yra indikuota partneriams, kad reikia susiimti dėl civilinės sąjungos?
– Iš tiesų, koalicija yra neįmanoma, jei nebūtų bet kurios iš šių trijų politinių partijų. Nesvarbu, koks bebūtų jos dydis. Bet jei klausimas yra apie tai, ar yra prekiaujama civilinės sąjungos projektu bei pozicija dėl mokesčių – atvirai galiu pasakyti, kad ne. Tai yra visai skirtingi klausimai. Nei žmogaus orumo darbotvarkė nėra prekė ant prekystalio, nei mokesčių reforma. Tai yra atsakingi sprendimai (...).
– Jūsų kolega Vytautas Mitalas sakė, kad tikėtina, jog kitas Seimas bus pasisukęs į centro kairę. Jis sako, kad, žiūrint į dabartinius kairiuosius, į ponios Vilijos Blinkevičiūtės samprotavimus, negali būti garantuotas, kad bus atsistota tinkamai žmogaus teisių klausimais.
– Man atrodo, jei Lietuvoje Vyriausybę sudarys centro kairiosios partijos, ar socialdemokratai, ar kiti, aš nemanau, kad Civilinės sąjungos įstatymas būtų atneštas. Šį klausimą reikia užbaigti su šia koalicija.
– Bet yra ir dar vienas faktorius – prezidentas. Nepanašu, kad jis labai palaikytų civilinę sąjungą.
– Švelniai tariant. Ne tik dėl šio įstatymo. Iš prezidento labai trūksta palaikymo žmogaus teisių darbotvarkei: ar tai būtų nesusituokusios poros, ar tai būtų nevaisingos poros, ar smurtas artimoje aplinkoje, ar tai būtų LGBT poros. Visada seka vingiuoti pasisakymai, kur kiekvienas turi kažką išgirsti sau. Tai nėra lyderystė. Aš, tiesa sakant, jau esu praradusi viltį, kad ji bus. Išeita į atvirą rinkiminį lauką, dėl to iš esmės kenčia Lietuvos žmonės.
– Ir toks požiūris buvo jūsų argumentas, kad Laisvės partija ieškos ne širdžių, bet laisvės prezidento. Ar turite konkrečių minčių, kas tai galėtų būti?
– Partijos viduje aktyviai diskutuojame, kas galėtų būti tas žmogus, kuris atstovaus toms vakarietiškoms, progresyvioms idėjoms. Ne tik apie žmogaus teises, bet ir užsienio politikoje – kas ir yra prezidento priedermė. Lygiai taip pat yra svarbi augimo darbotvarkė... Nepamirškime šių ambicijų, dėl to mes ir kelsime savo kandidatą į prezidentus. Kol kas pavardės negaliu atskleisti, nes vyksta vidiniai procesai partijoje. Aš girdžiu tokį humorą, kad Laisvės partijos politikams nėra 40 metų, todėl negali kelti kandidato. Tačiau Laisvės partija turi savo narių bei simpatikų, kurie gali būti prezidentu.
– Kalbama, kad jūsų kandidatas veikiausiai bus buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.
– Kol kas apie pavardes, kas galėtų būti Laisvės partijos kandidatai, negaliu detalizuoti, nes šis etapas dar nėra pasibaigęs. Kalbant apie buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo lyderystę – ji teisme buvo labai ryški, akivaizdi. Jis liberaliąją demokratiją saugojo, saugojo Konstituciją net ir sunkiausiomis akimirkomis, kai ji buvo puolama. Matyt, Dainiaus Žalimo reikia Lietuvai viena ar kita forma.
– Tai kada galima tikėtis Laisvės partijos sprendimų dėl jos kandidatų į kandidatus?
– Rudens pabaigoje, žiemos pradžioje jau bus tie sprendimai priimti.
– Čia stabtelkime. Žiūrint į galimų kandidatų į prezidentus reitingus, visgi, lyderiauja dabartinis prezidentas, kurį visuomenė gerai atpažįsta, atpažįsta jo pozicijas, bendravimo formas. Yra ir kitas lyderiaujantis asmuo – advokatas Ignas Vėgėlė, kuris, panašu, dar konservatyvesnis dėl civilinės sąjungos ar, pavyzdžiui, gyvenimo įgūdžių programos klausimu. Ar jums nekyla tokia mintis, kad su Laisvės partijos darbotvarke kandidatuoti į prezidentus, o tai reiškia apeliuoti į visą visuomenę, yra tik darbas dėl darbo, bet ne dėl rezultato.
– Būtent dėl to, kad dabar mes viešoje erdvėje turime vieną už kitą konservatyvesnį bei uždaresnį kandidatą. Būtent dėl to Laisvės partijos kandidato ir reikia. Reikia dalyvauti debatuose. O dėl reitingų... Aš negalėčiau pasakyti, kad jūsų paminėtas antras reitinguose esantis kandidatas tokį reitingą ir turi. Atkreipkite dėmesį, kad žvelgiant į paskutinius kelis rinkimus reitingai ilgą laiką rodė šiek tiek iškreiptą vaizdą. Lietuva nėra uždara ir kompleksuota valstybė, kaip kartais yra bandoma pristatyti ir kaip kartais bandoma pasakyti. Kiek čia yra kuriančių ir pasaulį mačiusių žmonių. Jie nori, kad Lietuva turėtų ambicijų. Lietuva nėra XIX a. pabaigoje Balanos gadynėje gyvenanti šalis. Tai yra ES šalis, tai NATO šalis, tai daugybėje sričių lyderiaujanti šalis.
– Bet jūs sutiksite, kad plačioji visuomenė lengviau atpažįsta tradicines sąvokas: tiek kalbant apie šeimą, vaikų ugdymą, kalbant apie visus dalykus, kurie vienaip ar kitaip siejasi su žmogaus ar visuomenės tapatumu. Ir gal čia Nausėda savaime lengviau atpažįstamas, gal visuomenei to ir reikia?
– Mes pažiūrėsime, ko reikia visuomenei. Visuomenė pasakys per rinkimus. Ne reitingų bendrovės, o rinkimai. Bet žmonės turi turėti iš ko rinktis.
– Kodėl nesvarstėte galimybės kelti koalicinį kandidatą?
– Tiesa sakant, nesvarstėme. Kiekviena partija turi turėti savo ambicijas ir matymą. Galbūt dėl ideologinių skirtumų, netgi minėtų skirtumų partijų viduje, turiu galvoje ir Tėvynės sąjungą, ir Liberalų sąjūdį... Ten politiniai spektrai ganėtinai skirtingi.
– Kalbant apie artėjančio ciklo pabaigą ir naujo ciklo pradžią – rinkimus... Tie, kurie kalba apie Laisvės partiją, kelia klausimą, ar ji išliks politiniame žemėlapyje po rinkimų. Jūs, žinoma, sakysite, kad išliks... Bet gal, visgi, pasvarstote įvairius scenarijus?
– Plačiau atsakysiu į šį klausimą. Nuo pat įkūrimo turime visą laiką kažką įrodinėti. Ar politikams konkurentams, ar politikos apžvalgininkams.
– Toks yra gyvenimas.
– Aš retrospektyviai pasakysiu. Kai steigėme partiją, konkurentai sakė – jie nesurinks steigėjų skaičiaus. Kai dalyvavome rinkimuose, konkurentai sakė, kad jie nepraeis. Kai formavome Vyriausybę, jie sakė, kad nerasime žmonių. Buvo prognozės, kad skilsime, buvome lyginami su įvairiais laikinais politiniais dariniais. Bet Laisvės partija jau veikia 4 metus. Laisvės partija valdė ir įveikė krizes, rado sprendimus
– Bet nerado savivaldoje vietos.
– Laisvės partija yra antra pagal dydi frakcija Vilniuje. Ji turi savo atstovus Elektrėnų, Telšių, Vilniaus rajono savivaldybėse. Man atrodo, kad jau reikėtų uždarinėti šią temą. Aš suprantu, kad kai kuriems politiniams konkurentams yra labai malonu kalbėti ne apie savo idėjas ar pasiūlymus. Tai yra labai paprasta. Laisvės partija yra politinis startuolis, kuris turi dabar augti, plėstis, kad galbūt kažkada taptų politiniu vienaragiu. Investuoti reikia, reikia labai daug laiko, resursų. Mes nebuvome ta partija, kuri perpirkinėjo skyrius regionuose. Mes nebuvome ta partija, kuri viliotų kitų partijų gabalus ir sakytų: ateikite, mes jums kažką prafinansuosime. Mes nuėjome sunkesniu keliu, nes mes radome visiškai naujus žmones. Mes nesudužome, mes išlikome ir mes eisime bei ateisime ir į Europos Parlamentą, ir į prezidento rinkimus ir, galiausiai, pasižiūrėsime, ar 2024 metais nebūsime tie, kurie vėl galės formuoti Vyriausybę. Pažiūrėsime.
– Bet grįžtant prie pavyzdžio apie startuolius. Jūs, kaip ministrė, geriau skaičius pavardinsite: kiek iš inicijuotų startuolių kažkas išsivysto? Ypač kiek iš jų tampa vienaragiais?
– Mūsų startuolis eina į kitą etapą ir tai nebėra kelių bendraminčių organizacija.
– Trumpam dar grįžkime prie aptartų santykių koalicijoje. Yra įtampos švietimo sektoriuje. Pedagogai, mokytojų profsąjungos kalba apie streikus ir šiame kontekste Laisvės partijos delegatai išsiskyrė sava pozicija. Tarsi ir palaiko streiką skelbiančią švietimo bendruomenę. Taigi ir problemas supranta būtent labiau kaip mokytojai, o ne kaip Vyriausybės vadovė.
– Lietuvoje mokytojai visada mokėjo kovoti už savo teises. Tai yra gerai. Dėmesio švietimui niekada nebus per daug. Viskas, ką mes čia Lietuvoje kuriame, yra grįsta žiniomis bei protu. Kaip vaikai jausis mokykloje, kas juos mokys ir ko mokys. Tai mūsų šalies ateities pamatas. Mokytojai nusipelnė daugiau dėmesio ir partijos susitarė ambicingai kelti darbo užmokestį. Jis turi siekti 130 proc. VDU kitais metais. Mes rasime tuos sprendimus.
– Tai ar jūs pritariate Ingridos Šimonytės pozicijai, kad yra labai aiškios lubos mokytojų reikalavimams? Kurioje jūs pusėje esate?
– Aš esu švietimo susitarimo, kurį didele dalimi rašė ir tie patys Laisvės partijos atstovai, pusėje. Mes susitarėme.
– Bet apie tai ir vyksta diskusija – neaišku, dėl ko ir kaip susitarėte.
– Kiek susitarėme, tiek privalome pakelti. Aš girdžiu ir iš ministro, ir iš premjerės, kad tai bus padaryta.
– O kas yra neteisūs, nes, akivaizdu, kad susitarimai skirtingai skaitomi. Ar susitarta taip, kaip sako Andrius Navickas, ar susitarta dėl to, ką sako ministras ir premjerė?
– Yra ten detalės...
– Detalėse ir yra visa esmė.
– Aš tiesiog galiu pasakyti, kad biudžetas yra toks, koks jis yra. Mes, partijų pirmininkai, įsipareigojome rasti biudžetą. O konkrečius reikalavimus aiškinasi Švietimo ir mokslo ministerija dialoge su mokytojais. Atsitraukti nuo raudonųjų linijų reikia kiekvienam.
– Gal Ewelinai Dobrowolskai nereikėjo išeiti iš laikinos ministrės pozicijos, gal geriau reikalus būtų sutvarkius.
– Mes niekada neslėpėme, kad kai formavome šią Vyriausybę, Laisvės partija pageidavo vadovauti švietimo ir mokslo ministerijai, tačiau buvo susitarta kitaip.
– Apie gyvenimo įgūdžius. Prezidentas Gitanas Nausėda, suabejojęs tinkamu pasiruošimu, pasvarstė, ar nereikėtų atsitraukti nuo diskusijas keliančios gyvenimo įgūdžių iniciatyvos. Kaip vertinate pačią diskusiją. Komentavo tai ir, veikiausiai, kandidatas į prezidentus I. Vėgėlė. Jus visa tai stebina, neramina – kokie jausmai?
– Aš noriu pasakyti, kad gyvenimo įgūdžių pamokos Lietuvoje yra. Pagaliau atvykome į XXI amžių. Visos politikų kalbos, kurios lydi šias gyvenimo įgūdžių pamokas, yra populistinės ir jos yra rinkiminės. Ką reiškia prezidento Nausėdos pasakymas, kad reikia viską stabdyti? Tai yra pamokų sabotavimas, kur vaikai yra mokomi pažinti pasaulį. Nereikia pamokų marginalizuoti iki mitų. Tai yra melas ir mitai. Ar neturėtų prezidentas sakyti: taip, šių pamokų reikia, reikia padėti mokytojams jas geriau vesti, bet ne stabdyti. Tai yra pataikavimas tamsai.
– Jis svarsto, gal reikia atidėti.
– O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad viskas. Vaikai eina į mokyklas, jiems yra pasakojama gyvenimo įgūdžių pamokose apie mobiliųjų telefonų žalą. Jiems bus pasakojama apie narkotikų daromą žalą – tai aktualu. Ir dabar prezidentas pataikaudamas mitologijos skleidėjams sako, kad reikia atidėti. Jis tai siūlo ir tai nėra teisinga. Tai, ką jis kalba, yra labai apie rinkimus.
etaplius TV
0
