A. Alesienė: „Sirgdama vėžiu, 11 kartų per metus gulėjau ligoninėje“

Didžiausias kiekvienos visuomeninės organizacijos turtas – aktyvūs žmonės. Tik jų dėka galima nuversti kalnus! Nemažai tokių aktyvistų yra ir asiociacijoje „Onkologinė savigalba Lazdijuose“, vienijančioje apie 60 narių. Anelė Alesienė – viena iš jų, puiki kulinarė ir konditerė, turinti išskirtinį humoro jausmą, jautrią ir gailestingą širdį. Nors šią vasarą Anelė švęs savo jubiliejinį 70-ąjį gimtadienį, ji nepasiduoda sveikatos negandoms, entuziastingai dalyvauja įvairiuose renginiuose, sveikatinimo procedūrose, pėsčiųjų bei baidarių žygiuose, visus popina savo kepamais burnoje tirpstančiais šimtalapiais.

Rišo rugių pėdus, kasė durpes

Paklausta, iš kur ji tokia humoristė, turinti tiek optimizmo, entuziazmo, sako, kad pati nežinanti. Anot jos, humoro jausmą turbūt paveldėjo iš savo šviesios atminties tėvo. „Tėtė buvo šposininkas, visus juokinęs savo sąmoju. Kartą nešėsi po pažastimi guminius kaliošus, kaimynai paklausę, kur pirkęs, o jis juokais atsakęs, kad ant kalno esančioje vaistinėje... Todėl kai kurie nebuvo linkę juo tikėti“, – teigė A. Alesienė. Visą gyvenimą sunkiai triūsusi moteris tvirtino ir dabar negali sėdėti sudėjusi rankų. Nuo jaunų dienų sunkiai dirbo ir namuose, ir kolūkyje per vasaros atostogas. Niekas nežiūrėjo tais laikais, ar tu vaikas, ar suaugęs, privalėjai dirbti. Jau 14–15 metų, eidama paskui pjaunamąją, kartu su kitais bendraamžiais rišo rugių pėdus, ant kūgių dėjo šieną, kasė durpes. Pasak moters, tik dabartiniams vaikams dažnai viskas sunku, niekur nepasiųsi, nes negali atsiplėšti nuo kompiuterių ir telefonų.

Net 27-erius metus A. Alesienė išdirbo prekių žinove tuometiniame rajono gamybiniame susivienijime. Ypač sunku buvo, kai panaikino sandėlininkų etatus, tada reikėjo dirbti už du, pačiai sutikrinti ir išsikrauti prekes. Žiemą prie geležinių detalių net rankos prilipdavo.

Taip pat teko suktis įvairių maisto gamybos įmonių, restoranų, degalinės virtuvėse. UAB „Martas“ ruošė gedulingus pietus. „Nestės“ degalinėje dirbo dieninėje ir naktinėje pamainoje: 6 dienos iš eilės būdavo naktinės, kitos 6 – dieninės. „Pamainos pabaigoje būdavau kaip lavonas. Reikėdavo per naktį kalnus lietinių prikepti, rankomis padaryti 10–20 padėklų koldūnų, dar bulvių 4 kibirus nulupti. Būdavo, darai, darai ir užmiegi, palinkusi ant to koldūno... Žmonių užsukdavo daug, o jei dar koks autobusas atvažiuoja ir visi keleiviai suguža valgyti, tai tik spėk suktis. Gerai, kad turėjau tokias slidžias šlepetes, tai tik čiūžt ir čiuožiu jomis per grindis kaip su slidėmis. Šaldytuvai buvo koridoriuje, todėl reikėjo sparčiai dirbti“, – pasakojo A. Alesienė, pridurdama, kad visą laiką dirbdama kaip jautis ir sveikatą praradusi. Kenčianti dėl stuburo problemų.

Kraujo niekas neperpils

Net ir būdama prastos sveikatos, ji savęs niekada negailėjo, stengėsi padėti aplinkiniams. Turbūt nesuskaičiuotų, kiek vestuvių, pobūvių, šermenų šeimininkavusi! Kiekvienoje troboje vien tik savame kaime po 4 kartus šeimininkavusi, o kiek visoje giminėje, kituose kaimuose, skaičiuodamas jau ir skaičių pamestum. „Anksčiau viską darydavome už ačiū, niekas pinigų neėmė. Vos kojas vakare namo partempdavome, o rytojaus dieną vėl eidavome šeimininkauti. Vestuves pradėdavome ruošti nuo antradienio iki sekmadienio, triūsdavome, kol paskutiniai svečiai išsiskirstydavo. Šermenyse anksčiau visą maistą irgi namuose gamindavome. Nebuvo dujinių viryklių, viską tekdavo ruošti ant krosnies, kūrenti ją malkomis“, – dalijosi prisiminimais A. Alesienė.

Ji padėdavo aplinkiniams ir kitais darbais, netgi vaistus leisdavo sergantiems kaimynų gyvuliams. Kai kaime niekas mašinos neturėjo, visus susirgusius nuveždavo nuosavu automobiliu pas gydytojus ir parveždavo atgal. Du garbaus amžiaus senoliai ne kartą sakė, kad jeigu ne ji, seniai būtų anapilin iškeliavę. Dabar močiutei 94, o seneliui – 96. Būdavo, ir duonos, kitų prekių jiems parveždavusi. Daug pagelbėjusi ir kaimynei senjorei, kuri vėliau gyvenusi pas dukrą, dabar jau mirusi. Dukros buvo Anelei už viską labai dėkingos, sakė, kad apie geradarę reikia knygą parašyti. „Kita kaimynė panorėdavo pasikalbėti su Babruose ar Teizuose gyvenančiomis draugėmis. Ir aš neatsisakydavau – ir nuveždavau į ten, ir parveždavau. Surasdavau tam laiko“, – teigė moteris, pridūrusi, kad yra ir tokių žmonių, kurie už gerumą atsilygino šiurkščiais žodžiais. Visko gyvenime pasitaikė, bet ji ant jų nepyksta.

Tačiau vis tiek, kiek galinti, tiek visiems padedanti, nes jai visi rūpi, išgyvena dėl kiekvieno. „Man kraujo niekas neperpils, kokia gimiau, tokia ir mirsiu, niekas nepakeis. Aš negaliu žmogui atsakyti pagalbos, nors kartais pervargusi neužmiegu naktį, skauda sutinusias kojas, bet vėl keliuosi ir einu. Kitaip negaliu, ir taškas“, – tvirtai nukerta Anelė.

Ji namiškius, gimines, draugus lepina ne tik dėmesiu, bet ir ypatingu skanėstu – šimtalapiu. Prieš šventes visi jo prašo, o daug iškepti tikras vargas, vakare, anot moters, jau reikia, kad kas nuneštų į lovą. Skanumyną kepa iš savo produktų ir pirktinių, jis esą brangiai atsieina. O ir kokybišką iškepti nėra lengva. Moteris kepa šimtalapius ir su varške, ir su aguonomis. Su varške šimtalapis esą šiek tiek susmunka, o aguonos tvirčiau laiko. Kai kepi pusinį, tai esą rizikuoji, kad kepinys gali būti kreivas. Šviežias su varške skanesnis, bet jeigu pastovi dvi dienas, tada skonis prastesnis, o su aguonomis gali ilgai stovėti. Šimtalapiai, pasak Anelės, puikiai išsilaiko šaldiklyje. Prieš valgant juos galima pašildyti kelias minutes orkaitėje, 100 laipsnių temperatūroje.

A. Alesienė džiaugėsi, kad saldumynus ir šimtalapius puikiai kepa jos marti Laimutė ir anūkė Simona. Anūkė moka kepti ir prancūziškus skanėstus – kaneles, kurios irgi labai skanios. Anelė garsėja ir savo farširuotomis vištomis bei lydekomis. Jas giria visi, kam tenka paragauti.

Nualino chemoterapija

Anelė Alesienė jau 11 metų serga onkologine liga. Pirmiausia teko ištverti apendicito, išvaržos operaciją, o vėliau paaiškėjo ir onkologinės ligos diagnozė. Šiuo sunkiu metu moteriai ypač padėjo lazdijietis gydytojas Juozas Žvaliauskas. Pats vežė į Kauną pas medikus, tarėsi dėl jos gydymo. Tie metai, pasak Anelės, buvo labai sunkūs, nes dėl ankstesnės operacijos komplikacijų viskas buvo sudėtingiau. Po onkologinės operacijos daugiau kaip mėnesį ją gydė antibiotikais, po to reikėjo leisti chemiją. „Kamavo labai aukšta temperatūra – per 39 laipsnius. Numušdavo ją ir suleisdavo chemiją, paskui vėl pakildavo ir vėl viskas iš pradžių... Galiausiai atliko kitas skausmingas procedūras, kurios nepadėjo, ir vėl teko iškęsti kitą chirurginę operaciją. Per metus net 11 kartų gulėjau ligoninėje“, – pasakojo nepalūžusi moteris. Anot jos, ką iškentėjusi, neįmanoma apsakyti žodžiais... Chemoterapija labai nualino. Gydytojai sakiusi, kad jau sutraukysianti visus vamzdelius, per kuriuos laša tas bjaurus skystis. Kai pamatydavusi palatoje atbarškančius ratukus su lašeline, net bloga darydavosi. Gydytoja Virginija Venckuvienė patarė jai išgerti raminančių vaistų prieš chemijos lašinimą. Šis patarimas išties padėjo, kartais per ilgai trunkančią procedūrą netgi užmigdavusi. Nugalėti visus sunkumus bei pagyti pagelbėjo ir kunigo Jono Alesiaus nuoširdžios maldos už jos sveikatą.

Ačiū Dievui, onkologinė liga pasitraukė, bet ir pasiekus remisiją neramu, kad gali vėl atsinaujinti. A. Alesienė išgyvena ne tik dėl savo sveikatos, bet ir kitų asociacijos „Onkologinė savigalba Lazdijuose“ narių, pagelbsti kuo tik gali, domisi, kaip jiems sekasi kovoti su sunkia liga.

Asociacijos vadovė Dalė Pupininkaitė sakė branginanti visus narius, tačiau labai vertina Anelę, kuri yra aktyvi, pozityvi, viskuo domisi. Nors gyvena kaime, nepraleidžia nė vieno asociacijos organizuojamo renginio. Pėsčiųjų žygiuose dalyvauja ne tik ji pati, bet ir vaikai, anūkai – kelios kartos. Prie asociacijos veiklos prisideda ir sesuo Aldona.

A. Alesienė irgi patenkinta, kad įsiliejo į asociacijos gretas. Kaip žmogus jaučiasi organizacijoje, pasak moters, priklauso nuo jo charakterio. Kuris yra užsidaręs, atsiskyręs, toks ir lieka, jo nepakeisi. O kurie linkę bendrauti, tie savo jausmus reiškia atviriau. „Nepaisant to, visi esame tarsi viena šeima, nes mus jungia bendras likimas, vienodas nueitas kelias. Nei šeimos nariai, nei giminės mūsų nesupras taip, kaip mes suprantame vieni kitus“, – tvirtino A. Alesienė. Jai patinka ne tik likimo draugų bendrystė, bet ir visos asociacijos vykdomos projektinės veiklos – ypač pėsčiųjų žygiai, maudynės Druskininkų vandens parke, plaukimas baidarėmis.

Iki šiol širdį šildo pernykščiai prisiminimai iš baidarių žygio Ūlos upe. Po jo visi susirinko Anelės žento senelių sodyboje Paūlių kaime, kur visus sutiko svetinga šeimininkė Onutė Blažauskienė. Ji žygio dalyvius vaišino voveraičių sriuba su aviena. Žygeiviai išbandė dūminės pirties malonumus. Prie jų prisijungė pabendrauti, padainuoti liaudies dainas ir kiti kaimo gyventojai. Visi puikiai praleido laiką nuostabioje miškų apsuptoje sodyboje.

Didelį įspūdį paliko apsilankymas tautodailininko Antano Česnulio sodyboje Naujasodės kaime. Visko ir neišvardinsi.

Šeimoje – 17 narių

Anelė su vyru Juozu užaugino tris vaikus – Laimutę, Arūną ir Daivą.

Daiva – medikė, šiuo metu dirba Vilniuje, ima tyrimus dėl koronaviruso, taip pat dirba ir pas šeimos gydytoją. „Tiesą sakant, verkiau sužinojusi, koks tai pavojingas darbas, bet dukra tvirtino, kad priėmusi Hipokrato priesaiką, todėl privalo padėti žmonėms“, – teigė moteris.

Dukra Laimutė – mokytoja, su šeima įsikūrusi Lazdijuose.

Tame pačiame kaime, Nemajūnuose, kartu gyvena sūnus Arūnas su marčia Laimute ir keturiais vaikais.

Iš pradžių visi glaudėsi viename name, o vėliau Anelė su vyru įsikūrė atskirai. Arūnas ir vonią, ir tualetą, ir centrinį šildymą įrengė tėvų patalpose. „Vyras sako, kad dabar gyvename kaip tikrame rojaus kampelyje, nors nieko stebuklingo čia pas mus ir nėra, tik būtiniausi daiktai“, – sakė Anelė, mėgstanti bendrus šeimos susiėjimus. Kai į šventę susirenka visi jos nariai: vaikai, anūkai, marčios ir žentai, prie stalo susėda net 17 brangiausių žmonių. Tik šiemetinės Velykos dėl koronaviruso bus liūdnesnės, turbūt teks švęsti su namiškiais, todėl trūks kitų šeimos narių, bendrų pokalbių.

„Labai džiaugiuosi, kad turiu gerus vaikus ir anūkus. Jie man labai padėjo pasveikti, palaikė sunkiu momentu ir dabar yra mano didžiausia gyvenimo atrama. Dėkui Dievui ir už supratingą, rūpestingą vyrą, su kuriuo dabar gyvename savo malonumui, nes visus darbus kaime nudirba vaikai ir anūkai. Visiems už viską esu laba dėkinga ir visus juos labai myliu!“ – sakė A. Alesienė.