90-metė Marija sako: „Viskas bus gerai!“

Marija Litvinionok pasitinka atėjusius dar koridoriuje ir kviečia į kambarį. Čia visur – šventės išdavikės: gėlių puokštės! O ir atėjusieji – Ignalinos rajono savivaldybės vicemerai Imantas Umbražiūnas ir Vaidotas Židanavičius, Tverečiaus seniūnas, laikinai atliekantis Didžiasalio seniūnijos seniūno funkcijas Aivaras Lozda ir Didžiasalio seniūnijos dokumentų tvarkytoja Stasė Ramelienė – ne be jų. Mat proga tikrai neeilinė – Marijai sekmadienį sukako devyniasdešimt. Daug per tą gyvenimą matyta, girdėta, patirta, išgyventa, nuveikta.

Už visa tai Marijai įteikta Ignalinos rajono mero Laimučio Ragaišio Padėka. Imantas Umbražiūnas, įteikdamas dovanas, nuoširdžiai žavėjosi Marijos sveikata, elegancija, trykštančiu optimizmu. Marija buvo apjuosta jubiliejine juosta, jai įteiktos gėlės, kuriomis ji neslepiamai džiaugėsi.sveikinimus išsakė ir Vaidotas Židanavičius bei Aivaras Lozda.

Apskritai, su šia į dešimtą dešimtį įkopusią moterimi smagu bendrauti. Jau vien dėl to, kad taip ir neišgirdom nė vieno padejavimo, nusiskundimo. O juk gimė netoli Postavų dar prieš antrąjį pasaulinį karą. Daug to karo savo akimis matė, buvo sužeista, bet kai ima tais prisiminimais su savo anūkais, proanūkiais dalytis, greit supranta, jog jiems tas pasakojimas – kaip pasaka. Kad ir nelinksma. Užtat jau ir pati nenori to prisiminti, tetrokšta vieno: kad tik karas nepasikartotų. Ir čia pat save ir visus atėjusius guodžia viltimi, jog karo nebus. Argumentas laiku ir senolių patirtimi paremtas: iš aštuonių Marijos proanūkių – tik vienas berniukas!

Gimusi ir augusi Baltarusijoje, ten ir šeimą sukūrusi Marija save jau laiko Lietuvos dalimi, mat Didžiasalyje ji nuo 1971 metų, taigi – didžiąją savo gyvenimo dalį. Su vyru Ivanu iš Baltarusijos atvažiavo dar tada, kai tik buvo klojami Didžiasalio gamyklos pamatai. Gavo tada šeima erdvų trijų kambarių butą, turėjo darbo, bet dukros, kad ir Didžiasalyje gyvendamos,  vidurinę mokyklą baigė Vidžiuose. Vėliau Galina mokėsi tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, grįžo į Ignalinos rajoną ir ilgą laiką darbavosi kultūriniame fronte Grybėnuose. Ten ir dabar gyvena. Olga vis dėlto sugrįžo į tėvų kraštą. Seniai ji su mama ir seserimi besimatė.

Nors Galina yra arčiausiai mamos, bet kol kas didelių rūpesčių dėl jos dukra neturi. Nuo 1995-ųjų, po Ivano mirties, Marija Didžiasalyje – viena. Turi draugių, su kuriomis pasikalba, nors tuščiai plepėti ji nelinkusi. O ir bendraamžių ratas – vis mažyn, dėl to Marija juokauja, kad labiau mėgsta bendrauti su jaunesniais.

Prie vaikų glaustis neketina – čia, savame bute, ji visa ko šeimininkė, savo laiko, savo darbelių viršininkė. Marija, nors gyvena daugiabučio trečiame aukšte, pati dar smagiai įveikia šį „kliūčių ruožą“, parsineša visus maisto produktus iš atvažiuojančios autoparduotuvės, susiruošia valgyti. Dar jaunystėje įgijusi virėjos-konditerės kvalifikaciją, ji ir dabar mielai sukasi virtuvėje: sriubos išsiverda, blynų prisikepa, o dukros laukdama ir ką nors ypatingesnio pagamina, pyragą, bandelių iškepa. Gyvenime virėja Marijai neteko dirbti, bet namuos dar ir kaip pravertė.

- O jau kokie mamos bulviniai patiekalai... – prisimena Galina taip, kad vien tai išgirdus seilę nuryji.

Jokių specialių mokslų nebaigusi, moteris ir siuvimu domėjosi. Dukros, ir ne tik jos, Marijos pasiūtomis suknelėmis puikavosi. Žinoma, kaip ir visos tų laikų moterys, mokėjo ir nerti, megzti.  Dabar šitie pomėgiai – tik prisiminimuose. O ir poreikio tam nėra.

Marija vis džiaugiasi, koks gražus tas gyvenimas, kaip jai visko jame užtenka.

- Pensiją gaunu, mokesčius susimoku, maistui pinigų užtenka, - ko daugiau benorėti, - vis kartoja Marija.

Galina išduoda, kad mama dar sugeba ir anūkus, proanūkius pinigėliais pamaloninti. Anūkų Marija turi penkis: Galinos – Anželika ir Ričardas, Olgos – Aleksandras, Ana ir Viktoras. O štai proanūkių pulkas išties gražus: Elena, Dominyka, Kotryna, Leonarda, Ieva, Emilija, Goda ir Matvejus. Ne visi Lietuvoje, tad ne visi net tokia proga savo močiutę, promočiutę apkabino.

Gerai, kad dabar gyvą bendravimą galima kaip nors telefonu kompensuoti. Baltarusijoje gyvenančių savo artimųjų aplankyti Marija nesitiki. Kaip tyčia, dar ir paso keitimo rūpesčiai užgriuvo. Be paso ji ne tik kad į Baltarusiją, o net ir pas savo dukrą į Grybėnus negali nuvažiuoti, mat pasienio zonoje nenori būti kely sulaikyta.

Savaitgaliui vis dėlto dukra tikisi atsivežti mamą į Grybėnus, kur susirinks jos šeima, suruoš dar vieną gimtadieninį suėjimą. Taigi Marijos gimtadienis tęsiasi! Gėlės žydi ir dar žydės! Ir šaunioji jubiliatė tuo džiaugiasi. Kaip ir visu savo gyvenimu, nors mainais už suvežtas dovanas, gėles ne vienam siūlė paimti iš jos bent kokią dešimtį metų.

- Jei mainais neimat, tai gal galit atsukti laiką atgalios? – gal klausė, gal prašė ji valdžios vyrų, o paskui ir save, ir visus padrąsino:- Viskas gerai. Ir bus gerai. Dar geriau bus.

Su dešimton dešimtin įžengusia, šilto ir šalto patyrusia, juodo ir balto mačiusia argi besiginčysi? Tuo labiau, kad jos ateities spėjimas – toks viltingas.