87-osios Prezidento Algirdo Brazausko metinės

2019 m. spalio 3 dieną į Brazauskų namus–muziejų Kaišiadoryse rinkosi garbingi svečiai, muziejaus draugai ir visi tie, kurie geru žodžiu prisimena Algirdą Brazauską (1932–2010). Minėjome jau 87-ąjį prezidento, gimusio rugsėjo 22 d., gimtadienį. Sulaukėme nuolatinio mūsų svečio, prezidento brolio Gerardo Brazausko. Atvyko ir Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Juršėnas, kuris mielai sutiko pasidalinti mintimis apie savo buvusį kolegą, bendradarbį ir bendramintį. Ir visai netikėtai į svečius užsuko geras A. Brazausko draugas, praeityje garsus lenktynininkas Stasys Brundza. Svečius kalbino Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Kai susirenkame namuose, kur jauku ir šilta, norisi kalbėtis ir prisiminti. Kartais šypsena ar juokas nuvilnydavo susirinkusiųjų veiduose. Ne vienas prisiminimas kėlė jaudulį.

SVEČIAI DALINOSI PRISIMINIMAIS

Pirmasis prabilo brolis G. Brazauskas – apie sunkius karo ir pokario metus. 1941-aisiais, jau artėjant karui ir savaitei iki pirmojo masinio sovietinio trėmimo, Brazauskų šeima buvo prie Kėdainių, senelių ūkyje. „Tėvas pirmiausia Algirdą pakvietė – paaiškino, o po to mane pakvietė – aš gerai atsimenu, man buvo šešeri metai. Jisai sako: tu atsimink, kad tu Brazauskas, tėvo vardą, mamos vardą, kad tu turi brolį, seserį, kur tu gyveni, koks tavo adresas. Ir kad gali būti taip, kad mes išsiskirsim ilgam ir nesimatysim.

Ir paskui Algis Algirdas Brazauskas – aut. past.], nes jisai vyresnis, mane dar kartą paegzaminavo. Iš tikrųjų laikas buvo, kad mes laukėme: atvažiuos, išveš, neišveš. Pasirodo buvo sąrašai publikuoti vokiečių laikais ir iš tikrųjų buvo paminėta mūsų pavardė“ – prisiminė G. Brazauskas. Paminėjo svarbų įvykį, kuriam susiklosčius kitaip, tokio prezidento nebūtume turėję.

G. Brazauskas pasakojo, kad pokariu jie vaikai žaisdavo su kareivių palikta amunicija – „...kur kareivis gulėjo, ten šovinius ir metė...“. Jie vaikai prisirinko šovinių ir ėmė krapštyti. Vieną kartą šovinys sprogo ir apdraskė Algirdui ranką. Tuo žaidimai pasibaigė. Būsimasis prezidentas turėjo lyg kokią nuojautą, kuri padėjo vaikams išvengti didesnės nelaimės.

G. Brazauskas taip pat prisiminė studijų metus Kaune, kuomet su broliu Algirdu gyveno Zikarienės namuose, stovėjimą su anūku „Baltijos kelyje“ bei dalyvavimą 1989 m. gruodį Lietuvos komunistų partijos XXtajame suvažiavime, kai buvo priimtas principinis sprendimas – atsiskirti nuo Maskvos. O. Lukoševičius pokalbį su gerbiamu č. Juršėnu pradėjo nuo pavyzdžio – juk ir garsus lenktynininkas S. Brundza nevažiuoja be šturmano.

Ar galėtų pašnekovą pavadinti prezidento šturmanu? Č. Juršėnas nusišypsojo ir šios garbės neprisiėmė. Anot jo, tam buvo kitų žmonių, o jis tik atliko savo darbą. Pajuokavus, č. Juršėnas leidosi į prisiminimus. Pradėjo nuo to, kaip susipažino su Algirdu Brazausku.

Prisiminkime ir mes. Tuo metu, apie 1976–1977 metus, Algirdas Brazauskas dirbo Valstybinėje plano komisijoje pirmininko pavaduotoju. O gerbiamas pašnekovas č. Juršėnas – Ministrų Taryboje, Kultūros skyriuje. Jam prireikė derinti vienų kultūros namų statybos projektą. O be Brazausko palaiminimo, kaip pašnekovas įvardijo – „vizos“, nieko nebus. Č. Juršėnas nuvyko pas A. Brazauską ir kaip juokavo: „...vizitas pasisekė, vizą gavom...“.

Taip susipažino du svarbūs politikos veikėjai, kurių ne tik pažintis, bet ir bendradarbiavimas tęsėsi ne vienerius metus. Kaip sakė pašnekovas – sutardavom. A. Brazauskas nebuvo iš tų žmonių, kuris pykdavo dėl kitokios nuomonės. Jis stengdavosi pašnekovą įtikinti savo nuomonės teisingumu. Po tarybinio laikotarpio sekė atsakingas Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikmetis.

Č. Juršėnas turėjo ką prisiminti: „... grįžtu į mūsų apsisprendimo metus ir visos Lietuvos apsisprendimo metus...“. Tai laikas kai tvėrėsi savarankiška kompartija ir ji atsiskyrė nuo Maskvos, t. y. Lietuvos komunistų partija (LKP) atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.

Kartais vartydamas senus laikraščius, pašnekovas pajunta kaip viskas nelengva buvo, kokia neramia dvasia visi alsavo, ypač tų lemtingųjų 1989-ųjų gruodį. „Brazauskas buvo drąsus žmogus, bet veikė su pamatuota drąsa – jis nepuolė užmerktom akim į prarają. Jei reikėdavo šokt per griovį, visada pamatuodavo ar peršoks. Tokia pamatuota drąsa davė rezultatų. Nors tai sulaukdavo ir neigiamų reakcijų. Pavyzdžiui, jis buvo puolamas, kad nėjo taip drąsiai į nepriklausomybę kaip Antanas Terleckas.

Iš LKP buvo reikalaujama, kad eitų dar drąsiau. A. Brazauskas vadovavosi apdairia drąsa. Juk buvo daug kliūčių, o Maskva dar kėlė didelę grėsmę. O kur dar prisiminus kruvinus įvykius Tbilisyje, Baku ir kitur. Buvo ir įkalbinėjimų, ir įtikinėjimų, ir grasinimų“ – prisiminė č. Juršėnas. Su Sąjūdžio banga atėjo nauji iššūkiai. Gerbiamas pašnekovas prisiminė bandymą sprogdinti 1991 metų gegužės pabaigoje Šiaulių arenoje. Ir vėl, kaip ir vaikystėje, suveikė nuojauta. Toji arena – tai žemės volas, ant jo suolai ir pašiūrė, vadinama estrada. Joje č. Juršėnas, A. Brazauskas, G. Kirkilas turėjo kalbėti.

Bet jiems pasirodė kažkaip nepatogu, norisi arčiau žmonių. Jie čiupo mikrofonus ir nuėjo arčiau žmonių. Vos prasidėjus renginiui, po dešimties minučių, įvyko sprogimas. Buvo įvairių nuomonių, kai kurie net sakė, kad tai nieko rimto. Tačiau gerbiamam č. Juršėnui taip nepasirodė. Buvo ir ne tokių drastiškų įvykių, išreiškiančių nepritarimą.

Vieną kartą atvažiavus į susitikimą Rokiškyje delegacija negalėjo įeiti į savivaldybę. Tiesiog įėjimas buvo apvyniotas spygliuota viela. Buvo ir bandymų plakti dilgėlėmis, ir rožių spygliais padraskyti. Tačiau orus ir ramus A. Brazausko elgesys užtikrino populiarumą. Tą parodė ir 1992 metų Seimo rinkimai, kuomet Seimo pirmininku išrinktas Algirdas Brazauskas, ir 1993 metų pirmi visuotiniai prezidento rinkimai, kai Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Algirdas Brazauskas. Nebuvo pamirštos ir šių laikų aktualijos.

Č. Juršėnas turi aiškią savo nuomonė apie Seime ir Vyriausybėje vykstančius įvykius, nors savo nuomonę viešai retai išreiškia. Kaip sakė pats prelegentas, jis sąmoningai nesirodo televizijoje – užleidžia vietą jaunesniems kolegoms. Kaip pavyzdį pateikė tai, kad atsisakė kalbėti laidoje, kur dalyvaus visi buvę Seimo pirmininkai. č. Juršėnas pajuokavo, kad kaip pensininkas jis gali sau leisti šią prabangą. Ir dar pridūrė „...vat pas jus patinka ir atvažiavau...“. Dėkojame gerbiamam svečiui už gražų žodį.
Netikėtai į svečius užsukęs Stasys Brundza taip pat turėjo ką prisiminti. Ir pradėjo nuo to, kaip susipažino su A. Brazausku. Tuo metu, apie 1983 metus, pašnekovas dirbo Vilniaus automobilių remonto gamykloje. „Kaip tik vyko vadinamos kokybės dienos, – prisiminė S. Brundza, – valė, tvarkė, išblizgino, pasiruošė, sustatė mašinas, iš Panevėžio „Volgas“ atvežė – po kapitalinio remonto. Atvažiuoja komisija su Brazausku priešakyje. O šis ir sako: viską aš čia žinau, viską matęs, veskit mane į Brundzos barą – gamybinį padalinį. Na, ir nuėjom, apžiūrėjom“.

Tai buvo pirmas kartas kai S. Brundza susipažino su A. Brazausku. Paskui 1984–ųjų žiemą Maskvoje – antra pažintis. Vėliau taip pat netrūko susitikimų, pažintis išaugo į draugystę.
PRISTATYTA BRAZAUSKŲ BIBLIOTEKA

Pasidalinus prisiminimais visuomenei buvo pristatyta Brazauskų namuose–muziejuje saugoma Brazauskų biblioteka, kuri nuo šiol yra atvira ir muziejaus lankytojams. Biblioteką sudaro dviejų žmonių – tėvo Kazimiero Brazausko (1906–1997) ir sūnaus prezidento A. Brazausko knygos. Tėvo K. Brazausko biblioteka čia saugoma jau nuo muziejaus veiklos pradžios.

O A. Brazausko asmeninė biblioteka muziejui perduota 2017 metais, antrajai prezidento žmonai p. Kristinai Brazauskienei kraustantis iš rezidencijos Turniškėse. Muziejininkams knygas pervežti, mielai patarpininkaudamas, padėjo ir brolis G. Brazauskas.

Viso gautos knygos muziejaus darbuotojų buvo kruopščiai peržiūrėtos, surūšiuotos, surašytos, specialiais muziejiniais inventoriniais numeriais suantspauduotos ir suskirstytos temomis. Biblioteką sudaro vertinga istorijos, politikos, kultūros, meno, sporto, gamtos, inžinerijos ir kitų sričių leidinių kolekcija. Yra ir paties A. Brazausko parašytų knygų apie savo gyvenimą, politinę karjerą.

Dalis bibliotekos knygų yra autografuotos – su dedikacijomis asmeniškai Algirdui Brazauskui. „Tarp jų yra prezidento Valdo Adamkaus, profesoriaus Vytauto Landsbergio bei užsienio šalių vadovų – Latvijos prezidento Gunčio Ulmanio, Ukrainos prezidento Leonido Kučmos, Suomijos prezidento Mauno Koivisto, Rusijos prezidento Boriso Jelcino ir kitų politikos veikėjų autografuotos knygos“ – sakė biblioteką pristatęs Kaišiadorių muziejaus muziejininkas Vytautas Budvytis.

„Taip pat išskirti galima ir visų garsių dvasininkų, su kuriais Algirdas Brazauskas bendravo, knygas: tai kardinolo Vincento Sladkevičiaus, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, kunigo Ričardo Mikutavičiaus. Ir, žinoma, kunigo, vienuolio Algirdo Mykolo Dobrovolskio-Tėvo Stanislovo, kuris savo knygą prezidentui autografavo su prasmingu palinkėjimu – „Algirdai, lik mūsų Algirdu“ – dedikaciją pacitavo V. Budvytis.

Taigi nuo šiol kiekvienas Brazauskų namų-muziejaus lankytojas gali susipažinti ir su Brazauskų biblioteka: ją apžiūrėti, paimti iš lentynos sudominusią knygą, prisėsti, pasiskaityti. Po visų kalbų ir prisiminimų Brazauskų namų muziejaus svečiai tradiciškai buvo vaišinami pyragu ir arbata. Prie apvalaus namų stalo dar ilgai liejosi kalbos ir prisiminimai, kurių visų neišeitų surašyti.

Visi ragavo ir gyrė muziejininkų keptą naminį pyragą, be kurio neapsieina nė viena muziejaus šventė. Jau gerokai sutemus skirstėsi svečiai. Kas atėjo – klausėsi įdomių istorijų, bendravo. Dėkojame visiems muziejaus svečiams. Lauksime kitų susitikimų.

Eglė Staninaitė-Popova

Kaišiadorių muziejaus muziejininkė