85-ąjį gimtadienį minintis Č. Norvaiša: mes esame tarp sporto ir meno

Gegužės 7 dieną, ketvirtadienį, garbingą 85-ąjį gimtadienį švenčia nusipelnęs Lietuvos sportinių šokių treneris, Lietuvos sportinių šokių federacijos garbės prezidentas Česlovas Norvaiša. Gydytojas, daugkartinis tuometinės Sovietų Sąjungos čempionas ir ne vieną pasaulio čempionatų prizininką su žmona Jūrate išugdęs Č. Norvaiša iki šiol dirba Kauno „Sūkurio“ klube.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos kartu – jau 65-erius metus, o santuoka trunka daugiau nei šešis dešimtmečius. Būtent žmogiškąsias vertybes Česlovas ir Jūratė stengiasi įskiepyti ir savo auklėtiniams.

„Mes taip ir auklėjame šokėjus, kad jie būtų kultūringi žmonės. Per visus vadovavimo metus neteko matyti, kad kas nors iš auklėtinių rūkytų ar gertų, nebent mums to nepastebint. Stengiamės paruošti žmones akcentuojant sveiką gyvenimo būdą“, - prisipažino Č. Norvaiša.

Pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija šiek tiek pakeitė Norvaišų planus. Praėjusį savaitgalį turėjo būti organizuojamos jau 56-osios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Pirmą kartą per visą istoriją varžybas teko nukelti į kitus metus.

Nepaisant to, Č. Norvaiša į ateitį žiūri optimistiškai. Lietuvos standartiniai šokiai – aukštumoje, Kauno „Sūkurio“ klubas – patikimose mokinių rankose, o tūkstančiai jaunųjų šokėjų garantuoja šviesią šio sporto ateitį.

Jubiliejinis interviu su Č. Norvaiša – apie šeimyninę laimę, pirmąsias pergales, darbą ir aukštą Lietuvos šokėjų lygį.

- Kaip laikotės karantino laikotarpiu?

- Laikomės visų karantino nurodymų ir laukiame jo pabaigos. Kitas dalykas – mūsų darbas nesustojo. Dirbame nuotoliniu būdu su kai kuriomis poromis, kurios turi sąlygas šokti namuose ir demonstruoti tai, ką mes jiems sakome.

- Su žmona Jūrate esate susituokę jau 60 metų, o draugauti pradėjote prieš daugiau nei 65-erius. Kokia tokios ilgos ir laimingos santuokos paslaptis?

- Svarbiausia, kad mes esame draugai, o ne tik vyras ir žmona. Nors esame skirtingi tam tikrose vietose, bendrąja prasme esame vienodi. Mus sieja bendri tikslai, bendri siekiai. Visą laiką vienas kitam padedame.

- Patys buvote žymūs šokėjai, daugkartiniai tuometinės Sovietų Sąjungos čempionai. Kas lėmė jūsų sportinius pasiekimus?

- Mes pradėjome šokti anksti, kuomet sportiniai šokiai tik plėtojosi. Pirmieji treneriai – Tomas Petreikis ir Vidutis Kamaitis – mus ir užkrėtė šokių virusu. Tiesiog norėjome išmokti gražiai šokti, atėjome į kursus ir taip prasidėjo. Ir prieš tai buvome sportininkai, abu lankėme gimnastiką, bandėme ir daug kitų sporto šakų. Tais laikais televizoriaus nebūdavo, todėl visi sportuodavo salėse, bėgiodavo, žaisdavo futbolą, krepšinį. Sportas mums suteikė koordinaciją, kuri padėjo greitai šokiuose susigaudyti, kas vyksta. Dėka kai kurių trenerių iš Estijos ir Lietuvos, pradėjome dalyvauti konkursuose ir juos laimėdavome. Vėliau laimėjome Sovietų Sąjungos pirmenybes, tuomet galėjome išvykti treniruotis į Londoną. Sugrįžę į Lietuvą, perėjome į profesionalus, o nuo 1974 metų vadovaujame „Sūkurio“ klubui.

- Kuo Jus džiugina pedagoginis darbas, vadovavimas klubui?

- Kauno kultūros centras, kur mes dirbame, mums yra tarsi antri namai. Iš pradžių šokis buvo menas, o tik vėliau tapo sportu. Prieš tai klubui vadovavo inžinierius T. Petreikis, o vėliau mes, kai perėjome į profesionalus, perėmėme klubo vadovavimą. Čia dirbame iki šiol.

Pasiekimų yra labai daug. Pirmiausiai, kadangi mūsų šokių klubas buvo vienas pirmųjų, tai didžioji dalis mokinių, ypač kauniečiai, tapo treneriais. Taip pat daug mūsų šokėjų išvyko dirbti treneriais į JAV, įvairias Europos šalis. Negana to, išugdėme pasaulio čempionus ir vicečempionus. Pergalių turėjome. Dabar mums padeda mūsų mokiniai, kurie taip pat dirba „Sūkuryje“. Vieni iš jų – pasaulio čempionai Lina ir Donatas Vėželiai. Džiugu, kad su mokiniais galime tęsti klubo veiklą.

- Kokias vertybes stengiatės įskiepyti šokėjams?

- Mūsų sporto šaka yra ypatinga, nes čia viskas yra labai arti kultūros. Čia nėra vien tik sportas. Mes esame tarp sporto ir meno. Kuo aukštesnis šokėjų meistriškumas, tuo jie yra meniškesnis šokio atlikimas. Mes taip pat auklėjame savo šokėjus, kad jie būtų ir kultūringi žmonės. Per visus vadovavimo metus neteko matyti, kad kas nors iš auklėtinių rūkytų ar gertų, nebent mums to nepastebint. Stengiamės paruošti žmones, akcentuojant sveiką gyvenimo būdą. Mes gi esame medikai, todėl ir mokome žmones gyventi sveikai.

- Jau 56 metus organizuojate „Gintarinės poros“ varžybas, kurios šiemet neįvyks dėl užklupusios pandemijos. Ar tikėjotės, kad sportiniai šokiai gali susilaukti didelio lietuvių susidomėjimo?

- Buvome vieni iš šio konkurso iniciatorių. Šiemet būtų buvusi 56-osios varžybos, bet dėl susidariusios situacijos, perkėlėme į kitus metus. Renginį inicijuojame ir organizuojame su Kauno kultūros centru, prie jo organizavimo prisideda L. ir D. Vėželiai. Populiarumo mes tikėjomės – žmonės norėjo ir nori išvysti šokio meną. Dabar Pasaulio sportinių šokių federacija pradėjo žengti žingsnius, kad sportiniai šokiai patektų į olimpines žaidynes, tas galėtų sukelti dar didesnį publikos susidomėjimą.

- Kaip pasikeitė sportiniai šokiai per pusšimtį metų?

- Labai smarkiai pasikeitė. Kai mes pradėjome šokti, nebuvome pirmieji – pasaulis šoko jau anksčiau. Galiausiai teko mokytis ir iš estų, kurie dar po karo išsaugojo šokių tradicijas. Su laiku keitėsi viskas. Kadangi dabar šokiai jau yra sportas, tai viskas dabar vyksta greičiau, stipriau, aukščiau. Ar tai geriau, ar blogiau, reikia spręsti kitiems, bet, žinoma, kad sportiškumas įnešė niuansų į šokius.

- Kaip vertinate dabartinę sportinių šokių situaciją Lietuvoje ir šokėjų lygį?

- Reikia pripažinti, kad Lietuva pagal pasiekimus standartiniuose šokiuose pirmauja pasaulyje. Turime mėgėjų sporto pasaulio čempionus, profesionalų sporto daugkartinių čempionų, vicečempionus. Pasaulyje užimame labai elitines pozicijas standartiniuose šokiuose. Malonu, kad ir Lotynų Amerikos šokiuose, nors čia esame kiek silpnesni, turime pajėgių sportininkų. Ateitis taip pat yra šviesi, nes turime labai daug jaunų šokėjų. Jaunimo varžybose ant parketo žengia šimtai porų. Reikia atsiminti, kad mūsų valstybė nėra didelė, todėl atranka čia maža. Mes ne Rusija, kur vieną-dvi poras gali atsirinkti iš milijono ir visada atsiras pamaina. Pas mus reikia įdėti daug darbo ir laiko, kad užaugintume čempionus, bet turime perspektyvių porų, kurios anksčiau ar vėliau garsins Lietuvos vardą.

- Ko palinkėtumėte jaunajai Lietuvos šokėjų kartai?

- Palinkėčiau užsispyrimo. Reikia negalvoti vien tik apie tapimą čempionais, o tapti gerais šokėjais. Linkiu tapti kultūringais ir organizuotais žmonėmis. Ne visi bus profesionalai. Svarbiausia, kad šokiai nukreiptų gyvenimą tinkamą linkme ir šokėjai taptų kultūringais ir fiziškai paruoštais žmonėmis.

- Ačiū už pokalbį ir nuoširdžiai sveikiname su gražiu gimtadieniu!