70 valandų per savaitę – asmeniniam gyvenimui. Ar tikrai?

Net jei nelaikome savęs darboholikais ar perfekcionistais, staiga pajuntame, kad para tiesiog turėtų būti ilgesnė. Tada laiku pabaigtume projektus, ramiai prisijungtume į darbinius susitikimus, atsakytume į darbinius laiškus, o paskui išsimiegotume, nuvažiuotume su vaikais į zoologijos sodą, aplankytume tėvus, pasėdėtume kavinėje su seniai matytais draugais, pažiūrėtume naujausius filmus ir perskaitytume pernai nusipirktą knygą.

Kodėl neišlaikome darbo ir asmeninio gyvenimo balanso?

„2025 m. tyrimo duomenimis, 77 proc. darbuotojų mano, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra yra itin svarbi pasitenkinimui darbu, o 60 proc. pirmenybę teikia lankstumui, o ne atlyginimui. Tačiau išlaikyti šio balanso dažnai nepavyksta“, – sako Asmens sveikatos klinikos psichologė, psichoterapeutė Laura Viškelytė.

O kad išsiaiškintume disbalanso priežastis, ji siūlo sau užduoti keletą klausimų. Pirmas: kokie mano įsitikinimai apie darbą? „Darbas gali būti vertinamas kaip tik būtinybė išgyventi arba kaip būdas uždirbti gerus pinigus, aukojant asmeninį gyvenimą. Kita vertus, kai kurie žmonės gali manyti, kad darbas yra tik gyvenimo dalis, tačiau jis neturi užgožti viso gyvenimo“, – pateikia pavyzdžių psichologė.

Antras klausimas: kokios mano vertybės, jų prioritetai? Ar tikrai jų laikausi? Pasak L. Viškelytės, atsakymas į šį klausimą gali paaiškinti, kodėl darbiniai susitikimai ar užduotys dažnai iškeliami virš šeimos poreikių ar asmeninės sveikatos. Pavyzdžiui, kodėl mes sirgdami einame į darbą arba leisdami laiką su vaikais dar atsakinėjame į darbinius elektroninius laiškus.

Trečiasis klausimas: kokios mano asmeninės savybės gali skatinti disbalansą? Ar sugebu pasakyti „ne“? Vadovas skambina arba rašo laiškus po darbo valandų, ir jūs atsakote. Klientas prašo atlikti užduotį per trumpą laiką, tačiau tam turėtumėte paaukoti poilsio valandas, jūs sutinkate. Psichologė primena, kad Prancūzija nuo 2017 metų priėmė įstatymą, pagal kurį darbuotojai turi teisę neatsakyti į darbinius laiškus po darbo valandų. Tai turėtų padėti žmonėms, kurie nesugeba pasakyti „ne“.

Statistiškai laiko sau per savaitę turėtų užtekti. „Savaitėje yra 168 valandos, 40 dirbame, 56 miegame, 70 valandų lieka asmeniniam gyvenimui, pomėgiams. Tačiau kiek energijos išeikvojame darbiniams procesams per šias 70 valandų?“ – klausia psichologė.

L. Viškelytė pastebi, kad balansą lemia ir organizacijos vidaus kultūra: „Pavyzdžiui, jei visi kolegos dirba viršvalandžius arba vyrauja nuostata, kad „svarbiausia – rezultatas“, gali reikėti daug vidinių resursų ir tam tikrų asmeninių savybių, kad atlaikytume šį socialinį spaudimą.

Kas rodo darbo ir gyvenimo pusiausvyros sutrikimą?

Gyvenimo ir darbo balanso sutrikimai gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse ir skirtingai įvairiems žmonėms. Psichologė primena keletą požymių, rodančių, kad balansas sutrikęs.

Tai nuolatinis nuovargio jausmas dėl laiko stokos poilsiui ir atsipalaidavimui, prasta savijauta – jaučiate nepaaiškinamus skausmus, nuolat trūksta energijos, sunkiai susikaupiate, greit pavargstate.

Negalite nustoti galvoti apie darbą, kai nesate darbe, atsiranda fizinis, protinis ir emocinis išsekimas dėl lėtinio streso ar darbo spaudimo, tad kai nesate darbe, viskas atrodo nuobodu arba nesvarbu, atsisakote kvietimų, izoliuojate save nuo draugų. Jūsų skalbiniai, indai ir paštas kaupiasi ir laukiate dienos, kai turėsite laiko ar energijos darbus atlikti.

Pradeda keistis santykiai tiek darbe, tiek už jo ribų. Lengvai susierzinate bendraudami su kolegomis, o nuo artimųjų kyla noras atsitraukti. Nebesirūpinate savimi. Neberūpi mankšta, tinkamas miegas, laisvalaikis.

Pradedate nesidomėti darbu, bijote arba vengiate eiti į darbą. Jaučiate, kad nesvarbu, ką darote, vis tiek turėtumėte daryti ką nors kita. Laikui bėgant šis nebesidomėjimas darbu ir krypties trūkumas gali sukelti egzistencinę krizę.

„Šių požymių kombinacija ir išreikštumo lygis gali būti labai įvairūs, tačiau jei jau atpažįstate kelis iš jų, svarbu atkreipti dėmesį ir imtis veiksmų“, – pataria psichologė.

Kokia amžiaus ir lyties įtaka disbalansui?

L. Viškelytė pastebi, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra priklauso nuo amžiaus ir lyties. Literatūroje nurodoma, kad kūdikių bumo karta (gimusi 1946–1964 m.) yra labiau linkusi teikti pirmenybę darbui, o ne asmeniniam gyvenimui, nes jie užaugo kultūroje, kur ilgos darbo valandos buvo laikomos atsidavimo ženklu.

X karta (gimusi 1965–1980 m.) jau labiau vertina darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, tačiau dažnai išlaiko įsitikinimą, jog reikia sunkiai dirbti. Tūkstantmečio karta (gimusi 1981–1996 m.) reikalauja daugiau lankstumo, pirmenybę teikia asmeniniam augimui ir patirčiai, o ne tradiciniams karjeros keliams. Z karta (gimusi 1997–2012 m.) mažiau nori paaukoti asmeninį gyvenimą dėl darbo sėkmės, siekia lankstumo nuo pat karjeros pradžios ir labai vertina psichinę sveikatą bei gerovę.

Lyginant pagal lytį moterys dažniau susiduria su dviguba darbo ir buitinių pareigų našta, todėl ir patiria darbo ir asmeninio gyvenimo disbalansą. „Tyrimo, kuris nagrinėjo kelių kartų perspektyvas dėl darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros bei moterų lyderystės galimybių, metu daugelis moterų pripažino susiduriančios su iššūkiais siekiant darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, o kai kurios dėl to atsisakė siekti aukšto lygio vadovaujamų pozicijų“, – sako psichologė.

Ji pastebi, kad nebinarinės lyties ir LGBTQ+ asmenys gali patirti papildomą stresą dėl diskriminacijos darbo vietoje arba įtraukiančios politikos trūkumo, tačiau, radę darbo vietą, kuri gerbia jų tapatybę ir siūlo lygias galimybes, jie gali neatsižvelgti į kitus veiksnius, kurie galėtų sukelti darbo ir asmeninio gyvenimo disbalansą.

Kokios disbalanso pasekmės?

Sutrikus darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai, kyla įvairių neigiamų pasekmių tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai. L. Viškelytė primena tai įrodančius tyrimų duomenis: „Vienas tyrimas, apėmęs 32 275 darbuotojus iš 30 Europos šalių, parodė, jog žmonės, patiriantys šį disbalansą, 2 kartus dažniau patiria sveikatos sutrikimų. Šis ryšys buvo šiek tiek stipresnis tarp moterų nei vyrų.“

Ilgalaikis disbalansas gali sukelti tiek fizinį, tiek emocinį išsekimą, sutrinka miegas, susilpnėja imuninė sistema, o tai padidina įvairių ligų riziką. „Tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 10 000 žmonių, parodė, kad biuro darbuotojai, dirbantys 3 ar daugiau papildomų valandų per dieną, turi 60 proc. didesnę širdies ligų riziką nei tie, kurie nedirba viršvalandžių“, – teigia psichologė.

Asmens sveikatos klinikos specialistė akcentuoja, kad darbuotojai, kurie atlieka „sumuštinių globėjų“ vaidmenį (t. y. prižiūri ir vaikus, ir pagyvenusius tėvus), ilgainiui patiria didelius psichinės ir fizinės sveikatos pablogėjimus, kurie gali trukti iki aštuonerių metų.

Neigiamas darbo ir asmeninio gyvenimo disbalansas turi pasekmių ne tik asmeniui, bet ir organizacijai. „Perdegimą patiriantys darbuotojai yra 63 proc. dažniau linkę imti nedarbingumo atostogas, kas mažina organizacijos produktyvumą ir didina išlaidas. Apie 59 proc. darbuotojų yra svarstę išeiti iš darbo dėl prasto darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, o tai rodo tiesioginį ryšį tarp disbalanso ir darbuotojų išlaikymo problemų“, – sako psichologė.

Kaip išlaikyti tinkamą pusiausvyrą?

Ne visada žmonės suvokia, kad trūksta darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros. Pasak psichologės, šį trūkumą gali padėti atpažinti net filmai: „Pavyzdžiui, „Ir velnias dėvi Prada“ (2006) parodo, kaip daug pastangų reikalaujantis darbas gali užvaldyti asmeninį gyvenimą, o „Viskas ore“ (2009) vaizduoja, kaip, dirbant tam tikrus darbus, susikurti asmeninio gyvenimo beveik neįmanoma ir kokios to pasekmės.

Siekiantiems išvengti disbalanso L. Viškelytė duoda konkrečių patarimų: „Pirmiausia apibrėžkite savo darbo valandas ir stenkitės jų laikytis. Venkite tikrinti darbo elektroninį paštą ar žinutes laisvalaikiu, kad aiškiai atskirtumėte darbą nuo asmeninio gyvenimo. Sutelkite dėmesį į prioritetinius darbus, o mažiau svarbius atidėkite arba deleguokite.“

Specialistė akcentuoja ir mokėjimą pasakyti „ne“. Svarbu skirti laiko sau – pomėgiams, sportui, poilsiui, bendravimui su artimaisiais. „Savęs priežiūra nėra prabanga, tai būtinybė gerai savijautai“, – primena ji. Todėl svarbu naudotis atostogomis – jas planuoti iš anksto, kad turėtumėte aiškų poilsio laiką.

Be to, reikia atsiriboti nuo technologijų, nes jos trukdo atsitraukti nuo darbo: „Nustatykite konkrečius laikus, kada atsiribojate nuo ekranų ir skiriate dėmesį savo artimiesiems bei laisvalaikiui.“

L. Viškelytė teigia, kad norint atkurti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą pirmiausia reikės derybų su pačiu savimi, nes tai apima savistabos įgūdžių ir praktikos ugdymą. Be to, reikia nebijoti ieškoti pagalbos – pasikalbėti su darbdaviu, artimaisiais, jei reikia, kreiptis į specialistus, kurie padės ugdyti reikalingus įgūdžius ir taikyti strategijas.