60 metų bendro gyvenimo keliu nužingsniavusią porą užgrūdino pirmųjų metų sunkumai

Marijampolės savivaldybės Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje spalio 21 d., šeštadienį, vyko neeilinės iškilmės. Kun. Remigijus Maceina tądien Šv. Mišias aukojo už Gudelių seniūnijos Naujienos kaimo gyventojus Viktoriją ir Albiną Tarasevičius.

Deimantinės iškilmės – artimiausių žmonių rate

Šių metų gruodį 85 metų sukaktį minėsianti Viktorija ir 89 metų Albinas per Mišias atnaujino prieš 60 metų duotus santuokos įžadus, o prie Altoriaus juodu palydėjo didžiulis būrys artimųjų. Neeilinėse, deimantinės santuokos iškilmėse dalyvavo poros dukra Loreta su vyru Gintaru, anūkas Edmundas su drauge, deimantinės jaunosios seserys Angelė ir Onutė, brolis Algimantas, brolienė Marija, poros krikšto dukros Birutė ir Neringa, krikštasūnis Gintautas, būrys dukterėčių ir sūnėnų su šeimomis, taip pat kaimynai ir draugai. Kaip aplankyta naujuose namuose, Marijampolėje įsigytame bute, „Suvalkiečiui“ teigė V. Tarasevičienė, tą dieną į bažnyčią, o paskui ir į Marijampolėje, vienoje kavinėje, surengtą šventę susirinko tie žmonės, kurie su ja ir jos sutuoktiniu visą gyvenimą, kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge buvo kartu.

Sutuoktiniams be galo buvo skaudu, kad deimantinėje jų santuokos šventėje nebebuvo prieš dvejus metus Anapilin netikėtai iškeliavusio jų pirmagimio sūnaus Sauliaus. Todėl drauge su artimaisiais po iškilmių bažnyčioje jie aplankė sūnaus kapą ir amžinojo jo poilsio vietą papuošė šventės dalyvių jiems padovanotais gėlių žiedais.

Nuotaką nusižiūrėjo vakaruškose

Praėjus keletui dienų po šventės Marijampolėje, neseniai įsigytame bute, „Suvalkiečio“ aplankyti deimantiniai jaunavedžiai ir naujakuriai, tiksliau V. Tarasevičienė, pasakojo, kad jų, kaip visą amžių kaime nugyvenusių žmonių, sprendimas keltis į miestą nebuvo lengvas. Jį padiktavo garbus abiejų amžius ir sveikatos, ypač Albino, problemos. Prastai girdinčiam ir kitų bėdų turinčiam vyrui kasdien būtina nuolatinė sutuoktinės priežiūra, o dažnai ir Marijampolės ligoninėje slaugytoja dirbančios dukros Loretos pagalba. „Vyras dabar man net rankas bučiuoja, dėkodamas už tai, kad aš juo taip rūpinuosi,“ – graudinosi Viktorija. Tačiau per šešias dešimtis bendro gyvenimo metų, kaip ir daugeliui sutuoktinių, jiems teko visko – ir šilto, ir šalto patirti.

Tame pačiame krašte, gretimuose kaimuose, užaugę ir gyvenę Viktorija ir Albinas susipažino Lietuvai gana sunkiais 1955 metais. Tuomet Viktorija buvo jau baigusi Alytaus žemės ūkio technikumą ir „Dovinės“ kolūkyje dirbo fermos vedėja, o Albinas „Raudonosios aušros“ kolūkyje triūsė statybose. Septynis vaikus užauginusios ūkininkės našlės Onos Janulevičienės šeimoje užaugusią smulkutę dailią merginą už ją gerokai aukštesnis ir stambesnis Albinas, beje, kilęs irgi iš ūkininkų, tik stambesnių šeimos, nusižiūrėjo ir ėmė šokdinti vieną sekmadienį, po Mišių Gudelių bažnyčioje, netoli Gudelių gyvenusio ūkininko Mažiešiaus sodyboje jaunimo suorganizuotose vakaruškose. Po jų grupelė jaunų vyrų ir merginų susėdo šiek tiek pasivaišinti, ir vienas Albino draugas pasirūpino, kad Viktorija būtų pasodinta šalia Albino. Paskui, žinoma, Albinas merginą palydėjo į Šlavantų kaimą, kuriame ir gyveno jauna našle likusi jos mama su penkiomis dukromis ir dviem sūnumis.

„Paskui jis vis pas mus dviračiu atvažiuodavo, labai patiko mano mamai, – prisiminimais dalinosi Viktorija. – Albinas su mama gal net daugiau nei su manimi kalbėdavo, nes jiedu rasdavo daug bendrų temų apie ūkio ir kitus reikalus. Juolab kad mama ir jo tėvus gerai pažinojo. Žodžiu, mano mamai Albinas tiesiog auksas buvo.“

Tačiau tuomet, kai Albinas Viktoriją ėmė kalbinti už jo tekėti, staiga mirė jo tėvas ir vestuves teko atidėti. Pora susituokė 1957-ųjų spalio 12-ąją. Išvakarėse artimieji ir giminės paminėjo Albino tėvo mirties metines, o kitą dieną Albinas ir jo išrinktoji sudarė civilinę santuoką. 1958 m. vasario 2-ąją pora susituokė ir bažnyčioje.

Sunki liga buvo ir jausmų, ir santuokos išbandymas

Dalindamasi prisiminimais, Viktorija pasakojo, kad ji atėjo į marčias į vyro tėvų ūkį, nes jame nebuvo kam nei gyventi, nei dirbti. Vyresnysis Albino brolis tuomet jau mokytojavo Prienų rajone, o pagrandukė sesuo dar mokėsi.

„Mano vyras visą gyvenimą buvo labai darbštus, dirbdavo, kaip sakoma, iki devinto prakaito, – pasakojo V. Tarasevičienė. – Aš irgi stengdavausi, bet buvau silpnos sveikatos. Todėl mano gyvenimas susiklostė taip, kad ištekėjusi ir pagimdžiusi sūnų „valdiškame“ darbe aš jau nebedirbau. Vėliau, vaikams paaugus, dirbdavau laukininkystės brigadoje.“

Pasakojant apie pavydėtinai ilgą V. ir A. Tarasevičių šeimos gyvenimo kelią būtina pažymėti, kad itin sunkūs išbandymai sutuoktinius užgriuvo nesulaukus nė pirmųjų vestuvių metinių, kai jų sūnui buvo vos trys mėnesiai. Labai blogai jaustis pradėjusią ir į medikus kreiptis turėjusią Viktoriją, taip pat ir jos žmogų tuomet pakirto baisi žinia: jauna moteris labai sunkiai serga, jai būtina skubi operacija, po kurios ji kone metus negalės pakilti iš ligoninės lovos patalo, o visas gydymas truks kone dvejus metus.

V. Tarasevičienės teigimu, viskas taip ir buvo: kone metus ji pragulėjo ligoninėje nepakildama iš lovos, o paskui iš naujo, tarsi kūdikis, mokėsi vaikščioti, buvo gydoma sanatorijoje. Tačiau sunkiausia, moters teigimu, vis dėlto buvo ne tuomet, o jau grįžus į namus, kai dvejus metus jos mamos, t. y. močiutės, augintas Sauliukas jai, savo mamai, sakydavo: „Tu man ne mama, tu – teta!“ Be to, ir Albinui, kuris dvejus metus vienas laikė visas keturias namų ūkio kertes, pagaliau namuose sulaukus žmonos buvo nelengva suvokti, kad jo moteris fiziškai dar labai silpna ir negali namų ūkyje darbuotis taip, kaip triūsdavo iki ligos. Kitas reikalas, kad Viktorijai pasiligojus netruko atsirasti ir „gerų“ patarėjų, kurie Albiną stengėsi paprotinti, jog jaunam, stipriam vyrui nėra ko čia su tokia ligota žmona gyventi, ir siūlėsi jam padėti susirasti kitą moterį. Tačiau Albinas su tokiais „geradariais“ į kalbas nesileisdavo ir sakydavo: „Aš laukiu savo žmonos ir kada galėsime pasiimti savo vaiką.“

Didelius sunkumus įveikusi pora Viktorijai sustiprėjus po dešimties metų susilaukė dukros Viktorijos. Šiandien deimantiniai jaunavedžiai džiaugiasi turintys keturis anūkus – Igną, Liuciją, Edmundą ir Dovilę, kuri seneliams padovanojo proanūkį Herkų.

Buvo ir šilto, ir šalto

V. Tarasevičienės teigimu, jai su Albinu, kaip kaime gyvenusiai šeimai, kolūkinės „eros“ laikotarpis buvo tikras vargas. Tačiau daug ir sunkiai dirbdami juodu įstengė abu vaikus išleisti į mokslus. Saulius baigė tuometinę Veterinarijos akademiją ir visą gyvenimą Suvalkijoje dirbo veterinarijos gydytoju, o nuo vaikystės namuose lėles gydžiusi ir brolio parvežtais švirkštais joms vaistus leisdavusi Loreta pasirinko medikės kelią. Ji Kaune baigė Prano Mažylio medicinos mokyklą ir daug metų dirba slaugytoja (anksčiau medicinos seserimi) Mariajmpolės ligoninėje.

Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę Albinas susigrąžino sovietų nusavintą tėvų žemę, nacionalizuotą turtą ir ėmėsi ūkininkauti. Maždaug prieš dešimtį metų raginami vaikų sutuoktiniai ūkį sumažino ir augindavo tik kiaules, o pastaraisiais metais, kaip juokauja, jų dukra Loreta, visas jų ūkis buvo trys katės ir šuo Basas. Prieš mėnesį persikeldami gyventi į butą Marijampolėje visą tą turtą sutuoktiniai paliko kaimynams. Sunkiausia atsisveikinti buvo su Basu, nes jis šeimai buvo tarsi šeimos narys.

Paklausta, kaip jiems pavyko drauge nugyventi tokį ilgą ir gražų gyvenimą, V. Tarasevičienė neslėpė, kad savo žmogui, kuris kartais būdavo ir gana ūmus, ji tiesiog stengdavosi neįkyrėti, įširdusiam nelįsdavo į akis. „Jis gyvenime nėra man sudavęs ar pastūmęs, – teigė Viktorija. – O aš žinojau, kada reikia patylėti ir širdies nedraskyti.“

Viktorijos ir Albino šeimą užgrūdino santuokinio gyvenimo pradžioje užgriuvę didžiuliai sunkumai. Juos įveikusiems sutuoktiniams vėliau pasitaikiusios bėdos jau buvo nebe tokios baisios.

Ričardo Pasiliausko ir Loretos Jankauskienės asmeninio archyvo nuotraukos