6 sekundės, 101 smulkmena ir išsvajotasis dešimtukas (vaizdo įrašas)

Šiaulietė šaulė Raimeda Bučinskytė intensyviai ruošiasi artėjančiam svarbiausiam jos sportinės karjeros įvykiui – startui Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Rugpjūčio 26 dieną Raimeda skrenda į Prancūziją, o jos startas pneumatinio pistoleto moterų varžybose numatytas rugpjūčio 31-ąją. Griežtai sudėliota dienotvarkė ir režimo laikymasis, penkias dienas per savaitę beveik po keturias valandas trunkančios treniruotės – tai pastarųjų kelių mėnesių Raimedos kasdienybė. Tiesa, rugpjūčio 10 dieną Raimeda minėjo 50 metų jubiliejų, tad pasibaigus eilinei treniruotei, maloniai sudrumsdami sportinį režimą, netikėtai į sporto salę sugužėjo sveikintojai: Šiaulių miesto savivaldybės atstovai ir sporto centro „Dubysa“, kur šiuo metu treniruojasi šaulė, kolektyvas. Šia gražia proga pasikalbėjome su Raimeda apie laukiantį svarbiausią karjeros startą ir pasiruošimą jam.

Ar sklandžiai vyksta pasirengimas žaidynėms?

Labai norėčiau, kad viskas vykų pagal planą, bet... Visoje Lietuvoje nėra šaudyklos, kuri atitiktų pasaulinius standartus. Rūsyje šaudyti į popierinį taikinį – tai ne tas pasirengimas, kurį turėčiau atidirbinėti. Šiaip ne taip pavyko išprašyti, kad mums paskolintų elektroninį įrenginį. Liepos 21 d. pagaliau jo sulaukiau. Atrodo, kad jau turiu standartus atitinkantį įrenginį, dabar jau bus geriau: dvi dienas reguliavau akinius, pistoletą. Tada – liūtis ir audra, šaudyklą rūsyje užpylė. Pasakė, kad po dviejų savaičių šaudykloje galėsiu šaudyti, o laikas nenumaldomai tirpsta. Tačiau gyvenimas mane myli, jei užeina neganda, ją greitai pakeičia geresni dalykai. Jei nebūtų šaudyklos užpylę, nebūčiau atsidūrusi sporto centro „Dubysa“ salėje, kur erdvės panašios, kaip ir Chateauroux šaudymo centre Prancūzijoje, kur ir vyks paralimpinės varžybos.

Kokie reikalavimai keliami šaudyklai?

Šaudykloje negali būti jokios papildomos šviesos. Jei tik saulė išlįstų – pasikeistų taikymasis. Kad papildomai nestresuočiau, dabar šioje salėje sau sakau, kad dirbu technikai, o ne rezultatui. Aš net savo šūvių serijas baiginėju nesąmoningais šūviais, kad negalėčiau susiskaičiuoti, kiek taškų surenku. Mano tikslas nėra padaryti kuo didesnį rezultatą, bet yra tikslas visiškai nušlifuoti techniką. Likus dienai iki paralimpinio starto bus duodama valanda, per kurią gali susireguliuoti akinius, pistoletą, padėtį. Visas korekcijas atlieki lange, kuriame sekančią dieną šaudysi jau pagrindinėse varžybose.

Kaip pavyksta išlaikyti koncentraciją treniruojantis penkias dienas per savaitę po keturias valandas?

Aš šaudymo sporte jau 11 metų. Pirmus 5–6 metus turėdavau po dvi treniruotes per savaitę. Dabar – prieš svarbius startus treniruojuosi kasdien. Man patinka šaudyti, tačiau kai tai darai kasdien po kelias valandas, meilė dingsta. Ypač ima pyktis, kai kas nors nesiseka. Aš pradedu pykti ant savęs – reiškia ne viską sužiūrėjau. Kokią detalę pamečiau. Visuomet šaudau ausis užkišusi kištukais, tada galvoje pradeda skambėti viskas. Tada turiu kištukus pakeisti ausinuku ir pasiklausyti raminančios mantros arba skaičiuoti salėje esančias reklamas, jų detales. Nusiraminu – susitaikau su savimi ir vėl grįžtu prie šaudymo rutinos.

Ar žinote, su kokiomis varžovėmis teks kovoti Paryžiuje?

Stengiuosi negalvoti ir nesidomėti, kiek varžovių dalyvaus ir iš kurių šalių jos atvyks. Ši informacija visiškai neįtakoja mano rezultato ir susikaupimo ruošiantis, todėl stengiuosi nesukti sau galvos dėl papildomos informacijos. Darau savo darbą, tai ką galiu ir turiu atlikti dabar. Treniruojuosi, analizuoju šaudymo techniką, stengiuosi nesiblaškyti. Svarbu laikytis disciplinos kasdienybėje, atmesti visiškai nereikalingus dalykus ir koncentruotis į tai, ką gali padaryti.

Kokioje rungtyje dalyvausite paralimpinėse žaidynėse? 

Dalyvausiu moterų pneumatinio pistoleto rungtyje – P2. Taikinys joje yra už dešimties metrų, o dešimtuko apskritimas – vieno centimetro diametro. Per valandą ir 15 minučių turime atlikti 60 šūvių. Šaudymas - tai preciziško tikslumo reikalaujantis sportas. Mes šauliai sakome, kad turime šešias sekundes sužiūrėti 101 smulkmeną. Tavo padėtis, petys, riešas, kaip pirštai sudėti ar smakras nepakreiptas, ar galva nepasukta. Kas kartą privalai susižiūrėti viską, jei nori pataikyti į tą išsvajotąjį dešimtuką.

Koks būna tas pirmasis šūvis?

Pirmi šūviai – patys sunkiausi. Kai paskelbia varžybų startą, užplūsta adrenalinas, baimė suklysti. Kai pradedu taikytis, nuo širdies plakimo net galvoje jaučiu pulsavimą. Tuo metu atrodo, kad niekas neišgirdo, jog jau startas. Kažkas pistoletą varto, akinius tvarko, kilimėlius taisosi. Kiekvienas kovoja su savimi. Atrodo moki, gali ir žinai, kad bus gerai, bet širdis daužosi. Labai sudėtinga įveikti baimę ir grįžti į šaudymo būseną. Aš pasitelkiu tolygų kvėpavimą ir imituoju šaudymą be šovinio. Apžiūriu viską: ar ranka stovi idealiai, ar matau kryptuką, save įtikinu, kad niekas nepasikeitė. Su baime kovoti neįmanoma, su ja galima tik susidraugauti. Aš galvodavau, kad aš – zuikis-bailys, ir tik man širdis daužosi. Pasaulio čempionai, paralimpiečiai, pasirodo, visi bijo ir po starto komandos, niekas neskuba pradėti.

Kokius tikslus sau keliate šiose paralimpinėse žaidynėse?

– Greičiausiai norite paklausti, ar tikiuosi iškovoti medalį? Šis klausimas man jau lyg keiksmažodis. Darau tai, ką galiu. Suvokiu, kad kitos sportininkės turi visiškai kitokias sąlygas ruoštis. Aš tik prieš mėnesį gavau įrenginį. Kur mano treneriai, kur mano kineziterapeutai, psichologai. Įjunkime sveiką protą. Kai man pasakė, kad į šaudyklą galėsiu įeiti tik po dviejų savaičių, teko pačiai visiems skambinti ir ieškoti išeičių. Tai ar gali mano tikslas būti medalis? Tačiau aš niekada nenuleidžiu rankų, esu kovotoja. Jei neturiu komandos – tai manęs nesustabdys. Gal kada nors Šiauliuose turėsime geriausią šaudyklą Lietuvoje. Pasvajoti galima, bet reikia išlaikyti sveiką protą.

Kokia šiuo pasirengimo paralimpinėms žaidynėms metu yra Jūsų dienotvarkė? Ar lieka laiko kitiems pomėgiams?

Šis gyvenimo etapas nėra įdomus, kadangi didžiąją laiko dalį skiriu šaudymui. Kaip jau minėjau, kasdien treniruojuosi po keturias valandas. Pirmadienį – ilgiausiai, antradienį – tiek pat, trečiadienį tiek nebeišbūnu. Savaitgalį pasiilsiu, pirmadienį vėl pradedu naujomis jėgomis. Pirmiausia atsikėlusi išgeriu vandens, kavos ir pusvalandį skiriu kitam savo pomėgiui – kalboms. Aš kalbu angliškai, rusiškai, ispaniškai, o dabar jau daugiau kaip pusantrų metų atlieku užduotis mobiliojoje programėlėje ir mokausi vokiečių kalbos. Per vienas varžybas specialiai sėdau prie vokiečių stalo ir jiems vokiškai papasakojau, kaip savarankiškai mokausi. Visi mane suprato. Ispaniškai irgi išmokau per metus, kai gyvendama Ispanijoje lankiau užsieniečių kalbų mokymo centrą. Ten dirbusios vienuolės kalbėjo tik ispaniškai, tad teko ir man greitai persilaužti, kad galėčiau susikalbėti su jomis.

Papasakokite apie ginklą, kuriuo šaudote.

Ginklų turiu net keletą, kadangi buvo momentas, kai galvojau, kad priklausomai nuo to, kokį ginklą turi, taip ir šaudysi. Stebėdavau su kokiu ginklu varžovai laimi auksą pasaulio taurėje. Po to suvokiau, kad ne ginklas šaudo, o šaulys. Grįžau prie gamintojo, kurio ginklu ir pradėjau savo šaulės karjerą. Dabar šaudau Steyr pneumatiniu ginklu EVO 10. Jo kaina – apie 2500 eurų. Kad rankena būtų išlieta pagal mano ranką, reikia ją formuoti iš specialaus plastiko, kuris kaitinamas minkštėja. Bet būna, kad pradeda trinti, tada imu žiebtuvėlį ir kaitinu, formuoju iš naujo, gludinu kampus. Ginklas privalo būti patogus, kadangi per treniruotę padarau po 160 šūvių.

Kaip Jūs atradote šaudymo sporto šaką?

Vieno renginio metu, pramogaujant, buvo atrakcija – pašaudyti. Pamėginau, pasirodė nuobodu ir neįdomu. Bet turbūt pataikiau neblogai, nes klubo „Dešimtukas“ narys Kęstutis Savickas pakvietė ateiti ir pamėginti rimčiau pašaudyti. Jis iki šiol yra mano didžiausias sirgalius, kuris seka visas varžybas, džiaugiasi pergalėmis ir pergyvena dėl nesėkmių. Per tą laiką jau septynis kartus tapau neįgaliųjų šaudymo Lietuvos čempione, iškovojau sidabrą Europoje. Sunku pačiai suvokti, kaip po tokio paprasto, nekalto pasišaudymo prabėgus dešimtmečiui, vykstu į kiekvieno sportininko didžiausią svajonę – paralimpiadą.