50 mediko darbo metų

Spalio 1 d. sukako 50 metų, kai ilgametis Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius, dabartinis MediCa klinikos Elektrėnų skyriaus vadovas Zenonas Belickas dirba mediko darbą. Gydytojo karjerą Z. Belickas pradėjo Panevėžio rajone, o nuo 1980 metų rūpinasi Elektrėnų savivaldybės gyventojų sveikata. Atvertęs 50 metų istorijos puslapius gydytojas didžiuojasi, kad turėjo organizacinių gebėjimų, kure padėjo plėsti sveikatos priežiūros paslaugų spektrą.

Visų žmonių keliai prasideda dar vaikystėje. Gal galėtumėte papasakoti, kokia buvo Jūsų vaikystė?
Gimiau Atkočių kaime, Ukmergės raj., augau Toliūnuose, iš kurių kilusi mano mama. Tėvai turėjo 8 ha žemės ir buvo ūkininkai, vėliau – kolūkiečiai. Pamenu tą dieną, kai mūsų žemė buvo nacionalizuota. Tarp mūsų ir kaimynų žemės buvo nesuarta juosta, kuri žymėjo ribą tarp sklypų. Vieną dieną traktorininkas suarė tą juostą, o aš klausiau tėvų, kaip atskirsim, kur mūsų žemė. Tėvas nutylėjo. tiek mokykloje dirbome daug žemės ūkio darbų. Bet man tai patiko. Su arkline technika grėbdavau šiaudus, ūgtelėjęs šienavau pievas, pjoviau rugius.

Tėvai auklėjo taip, kad išaugintų darbštų žmogų?
Tėvai auklėjo be prievartos. Niekada nevertė kažko daryti, bet pačiam norėjosi, nes mėgau dirbti su arkliais. Kolūkių laikais arklius iš ganyklos į ganyklą pervesdavau. Negalėčiau pasakyti, kaip auklėjo tėvai, prisimenu tik, kad jie visada būdavo šalia, o mes su sese Zita darėme tai, ką reikia daryti.

Ar išliko prisiminimuose mokyklinės dienos?
Mokiausi Siesikų vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu mokėsi apie 200 mokinių. Šią mokyklą baigė nemažai vaikų, kurie vėliau tapo žinomomis asmenybėmis – politikas Bronius Bradauskas, ilgametis Seimo narys Julius Veselka, Reinoldijus Šarkinas, ilgus metus buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininku, Virgilijaus Noreikos mokinys, baritonas Dainius Puišys.
Aš niekada nebuvau moksliukas, pamokas ruošdavau per pertraukas, o pažymiai buvo vidutiniai. Tik laikui bėgant supratau, kad mokinio sėkmei didelės įtakos turi mokytojas. Iki 7 klasės matematikos mokė tokia mokytoja, kad neišlaikiau egzaminų iš pirmo karto. Nuo aštuntos klasės mokė jau kitas mokytojas ir aš tapau lyderiu. Taigi svarbiausia, kad moky­tojas gebėtų perduoti žinias, o tam vien aukštojo mokslo nepakanka, reikia turėti prigimtį mokyti.
Atmintyje ilgam išlieka tie dalykai, kurie buvo smagūs. Pamenu, kad esant 25 laipsnių šalčiui nebereikėdavo eiti į mokyklą. O mes į mokyklą eidavom esant 40 laipsnių šalčiui ir slidinėdavome dauboje. Šiandien man labai keistai atrodo, kad mokiniai rūko prie mokyklų. Mūsų laikais tokius dalykus vertindavo labai griežtai, grasindavo pašalinti iš mokyklos. Matematikas Antanas Paškevičius akylai sekdavo, kad vaikai nerūkytų, nors pats labai rūkė, net pirštai buvo rudi. Gal jo dėka ir pragyvenau be cigaretės. Mokytojai buvo griežti, bet pagarbos jiems buvo daugiau.

Labiausiai įsiminė griežti mokytojai?
Įsiminė pagarba mokytojui. Mūsų mokykla buvo dviejuo­se pastatuose, reikėdavo pereiti per lauką į kitą korpusą. Sutikę moky­toją visada nusiimdavome kepurę ir nusilenkdavome. Susitikdavome per dieną kelis kartus tą patį mokytoją ir kiekvieną kartą sveikindavomės.
O piešimo mokytojas Šmitas įsiminė dėl savo gebėjimo piešti. Buvo tikras svajoklis, bet piešdavo labai gerai. Piešiniai ant lentos atrodydavo lyg plakate. Direktorius Butkus vedė karinį mokymą. Viskas buvo kaip kariuomenėje, o kartą per metus dalyvaudavome karinėse pratybose-varžybose rajono centre.

Ar mokykloje supratote, kad norėsite tapti gydytoju?
Baigęs mokyklą dar nežinojau, ko noriu, bet pabandžiau stoti į Kauno medicinos institutą. Stojant reikėjo pasikalbėti su rektoriumi, bet tas pokalbis buvo panašesnis į ideologinį sovietinį patikrinimą. Jam rūpėjo, ar esu partijos narys, kiek šei­ma žemių turi, ir pan. Bet įstoti pavyko. Pirmame kurse studijuoti buvo neįdomu, nes reikėjo mokytis ideologinių dalykų – TSKP istorijos, mokslinio komunizmo ir pan… Antrame kurse buvau paimtas į kariuomenę. Studentai, kurie į institutą įstojo po kariuomenės, patarė kreiptis į kariuomenės administraciją ir bandyti gauti mediko darbo. Aš taip ir padariau, bet iš pradžių jo negavau. Po dviejų mėnesių kareiviai buvo skirstomi į postus, kuriuose reikėjo budėti su ginklais, o mane paskyrė saninstruktoriumi. Taip kariuomenėje gavau pirmąją mediko patirtį – tvarsčiau žaizdas, duodavau vaistų ir pan.
Kariuomenėje tarnavau 3 m. 39 d., vėliau grįžau į Medicinos institutą. Studijos man patiko, tik ne politiniai mokslai. Nebuvau lyderis tarp studentų. Man labai nesisekė kalbos – dėstytoja sakydavo: jokio skirtumo – anglų, vokiečių ar prancūzų kalba – vis tiek nieko nemoki.

Gydytojo profesija visais laikais buvo prestižinė. Turbūt tėvai dėl Jūsų džiaugėsi.
Tėvai mano pasirinkimą vertino teigiamai, bet didelio džiaugsmo nebuvo. Šeimoje buvo įprasta į viską reaguoti ir vertinti be didelių emocijų.

Baigdamas studijas jau žinojote, kad būsite šeimos gydytojas?
Tuo metu nebuvo tokio dalyko kaip šeimos gydytojas. Po šešerių studijų metų metus atlikinėjau in­ternatūrą Panevėžio respublikinėje ligoninėje kaip terapeutas, o šeimos­ gydytoju tapau 1997 metais jau Elek­trėnuose, baigęs specialius kursus.

Koks Jūsų, kaip mediko, kelias?
Didesnę mediko darbo patirtį įgijau Kauno miesto greitojoje medicinos pagalboje, kai studijuodamas paskutiniame kurse dirbau felčeriu. Pirmąjį paskyrimą gavau į Panevėžio raj. Gelažių k. ambulatoriją. Po to Ramygalos ligoninėje dirbau vyr. gydytoju. Ten buvo tik du – Vaikų ir Vidaus ligų – skyriai. 1980 m. sausį gavau paskyrimą į Elektrėnų pirmąją rajono ligoninę eiti vyr. gydytojo pareigas.

Vienas darbas keitė kitą, o kada sukūrėte šeimą?
Pažintis buvo atsitiktinė. Sau­lutės atokaitoje ruošiausi egzaminui prie Kauno klinikų. O būsima žmona Marijona ten dirbo medicinos seserimi Chirurgijos skyriuje. Tąkart atsitiktinai susitikome ir prasidėjo mūsų draugystė. Vėliau susituokėme ir susilaukėme dukros Astos ir sūnaus Andriaus. Atvykus į Elektrėnus mano žmona čia dirbo logopede.

Kaip prisimenate pirmas dienas Elektrėnuose?
Pirma buvau pakviestas į Trakų rajono vykdomąjį komitetą, kur vyko pokalbis. Įstrigo, kad mane priėmęs Stanislavas Akanovičius pirmiausia paklausė, ar esu partijos narys. S. Akanovičius buvo vienas iš šešių Lietuvos Aukščiausios Tarybos narių, kurie susilaikė kovo 11-osios išvakarėse balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę.
Po šio vizito mane pristatė Pranui Noreikai, tačiau nieko įsimintino neįvyko.

O kokia buvo dabartinė Elektrėnų ligoninė?
Čia buvo 5 skyriai – Akušerijos, Terapijos, Chirurgijos ir Vaikų, o patalpose, kur dabar įsikūrusi Neįgaliųjų sąjunga, buvo Infekcinis skyrius. Nors ligoninė buvo skirta 50 žmonių, čia gulėdavo ir 200 žmonių. Nenuostabu buvo, kad ligoniai gulėdavo lovose, kurios stovėjo koridoriuose. Buvo tokia sistema, kad sergantys asmenys už gydymosi laikotarpį ligoninėje nemokėdavo komunalinių mokesčių, todėl ligoniai mielai guldavosi į ligoninę. Tuo metu buvau vyr. gydytojas bei pusę etato dirbau terapeutu. Elektrėnų ligoninėje stengiausi kurti draugišką aplinką, bet nepavyko. Mano atžvilgiu buvo rašomi skundai, net Mask­vą skundai pasiekė, čia vis važinėjo komisijos, viską tikrino. Nieko jie nerado, bet ministras pasakė, kad dėl ramybės atsistatydinčiau iš vyr. gydytojo pareigų. Taip ir padariau, likau tik terapeutu. Bet iki to laiko buvau spėjęs suprojektuoti poliklinikos priestatą, kuris buvo didesnis už pačią polikliniką. Statybose jau neteko dalyvauti, bet galiu pasidžiaugti, kad poliklinika įsteigta mano iniciatyva.
Įdomus dalykas poliklinikoje nutiko atėjus 1990 m., Atkūrus nepriklausomybę, poliklinika ištuštėjo, visi sveiko. Žmonės buvo euforijoje, turbūt tos teigiamos emocijos ir išgydė ligonius.

O kaip Jūsų karjera klostėsi toliau?
1998 metais Elektrėnų ligo­ninėje įsteigiau bendros praktikos kabinetą. Po kelių mėnesių prie manęs prisijungė dar keli gydytojai. Tuometinės poliklinikos vedėja baiminosi, kad sumažėjus pacientams, subankrutuos. Tuomet nutarėme, kad reikia kurti vieną pirminės sveikatos priežiūros centrą ir pirmiausia kilo ginčai dėl patalpų. Pastate, kur dabar veikia PSPC, buvo suprojektuo­tas didžiulis Odontologų ir dantų technikų skyrius, nes tuo metu buvo madinga dėtis auksinius dantis. Tęsiantis ginčams su ligonine, atvyko atsakingas asmuo iš Vilniaus ir sutarėme PSPC perkelti į odontologijos korpusą. Aš sutikau, bet tai buvo didelis iššūkis, nes patalpų suplanavimas netiko. Prasidėjo remontai. Prisistatė vienas rangovas, pažadėjo viską padaryti, paskaičiavęs sąmatą pasakė, kad viskas kainuos 250 000 Lt. Pasakiau, kad limitas tik 25 tūkstančiai. Kitą dieną atnešė jau kitą sąmatą – 24 500 litų už tą patį darbą. Griovėm, vienas sienas naikinom, kitas statėm naujai. Tąkart viskas buvo padaryta taip, kaip išlikę iki šių dienų. Elektrėnų PSPC vadovavau iki 2011 m., tačiau dėl politinių ir darbo tvarkos niuansų reikėjo pakeisti darbo vietą.

Sakoma, kad, tik uždarius vienas duris, atsiveria kitos. Taip ir Jums nutiko.
Po to tapau MediCa klinikos Elektrėnų skyriaus vadovu. Subūriau naują komandą. Sekasi puikiai. Šiuo metu turime beveik 6000 prisirašiusių pacientų. Mūsų darbo moto – kuo skubiau ir kokybiškai suteikti medicininę pagalbą. Čia nėra eilių ir žmonės tai vertina.

Kaip pasikeitė pacientai lyginant su darbo pradžia ir dabar?
Negaliu pasakyti, kad labai pasikeitė. Bet žmonės daugiau žino, nes apie ligas yra daugiau informacijos interneto platybėse, todėl mažiau kreipiasi dėl smulkmenų. Didesnis skirtumas gal tas, kad šiandien žmonės itin pamėgę antibiotikus. Tik susloguoja, sukarščiuoja ir jau reikalauja antibiotikų, nors jų visai nereikia, nes virusų jie neveikia. Taip pat pastebiu, kad žmonėms reikia vis daugiau raminamųjų vaistų. Tai liudija apie beprotišką žmogaus gyvenimo tempą, pervargimą, nemokėjimą savęs tausoti, stresą.

Visame pasaulyje siaučia koronavirusas. Ir Elektrėnuose daugėja susirgimo atvejų. Ar pavyksta išsaugoti ramybę?
Kai buvo paskelbtas karantinas, situacija buvo tikrai sudėtinga. Bet pamažu įpratome prie tokio gyvenimo ir patiriame mažiau streso. Dirbdami su pacientais naudojame veido skydus bei kitas apsaugos priemones. Žmonės klysta, jei sako, kad koronaviruso nėra. Šis virusas yra, tai tikrai baisi liga, kuria pasaulyje serga milijonai žmonių. Mano žmonos brolis labai sunkiai sirgo koronavirusu, gulėjo reanimacijoje. Po to pasakojo, kad jau­tė siaubingus skausmus. Negalima neigti ligos egzistavimo, būtina daryti visą, kas gali apsaugoti – dėvėti kaukes ir dažnai plautis rankas.

Kokios ligos šiais laikais labiausiai kamuoja žmones?
Daug cukraligės, aukšto krau­jospūdžio atvejų. O elektrėniškių pagrindinės ligos yra radikulitai, stuburo diskų išvaržos. Savivaldybėje veikiančios medienos apdirbimo įmonės prisideda prie žmonių luošinimo. Ne moterims su lentomis dirbti. Nors ir nedaug, mažos tos lentos, bet stuburas visą dieną įtemptas. To pasekmė, kad 19-os, 20-ies metų merginos jau turi problemų su stuburu.

Kokių pomėgių turite?
Panevėžio mieste 1971 metais įkūriau regbio klubą „Elektronas“, kuris vis dar tęsia savo veiklą. Anuo­met buvau treneriu, nors pats buvau žaidęs tik kelerius metus. Visada domėjausi klubo veikla, tik paskutiniu metu atitrūkau. Vienas iš mano auklėtinių Anatolijus Smirnovas ilgą laiką buvo Lietuvos regbio rinktinės treneris. Kai vadovavau klubui, pats viską organizuodavau ir aprangas siuvom. Ir regbis, ir futbolas atsirado Anglijoje, todėl yra toks posakis: „Futbolas džentelmenų žaidimas, o žaidžia chuliganai, regbis chuliganų žaidimas – žaidžia džentelmenai“. Jei kas stebėjo regbio žaidimą, turėjo pastebėti, kad šiame sporte aktyvaus veikimo daug daugiau nei futbole. Dėl to regbis žmonėms patinka.

Dabar regbio nežaidžiate, tai kaip atsipalaiduojate po darbo?
Dabar nieko ypatingo neveikiu. O anksčiau buvau intensyviai užsiėmęs poilsio aikštelės statymu. Raistinės gatvėje turėjau 3 ha miško, norėjau ten įrengti poilsio vietą elektrėniškiams. Išrovėm lazdynus, padariau taką, suoliukus, dvi pavėsines, apdengtas nendrėm. Jaunimas ten triukšmaudavo, nupešė stogą laužo prakurai, tada rankos nusviro ir pardaviau tą sklypą. Šiuo metu daugiausiai tvarkausi prie namų, turiu 4 avilius bičių.

Kokiais pasiekimais ir darbais labiausiai didžiuojatės?
Nuo pat pradžių esu kūrėjas. Gelažių ambulatoriją įrengiau, reg­bio klubą įkūriau, Ramygalos ligoninę remontavau, remontavome Elektrėnų ligoninę. Kol vyko darbai, ligoninė veikė daugiabutyje Saulės gatvėje. Elektrėnų PSPC centrą įrengiau, sukonstravome didelę salę ant poliklinikos stogo, galiausiai MediCa kliniką Elektrėnuose įkūriau, personalą subūriau. Turiu organizatoriaus savybių ir dirbdamas visada stengiausi kurti kažką gero.

Ačiū už pokalbį.

Virginija Jacinavičiūtė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo