43-eji metai paskui krepšininkus

Kiek­vie­nam krep­ši­nio sir­ga­liui yra te­kę pa­lū­ku­riuo­ti krep­ši­nin­kų dėl au­tog­ra­fo ar nuo­trau­kos. O jei taip 43-ejus me­tus? Sa­ko­te, neį­ma­no­ma? Įma­no­ma! Štai Vy­gin­to Ali­šaus­ko ko­lek­ci­jo­je per tiek me­tų at­si­ra­do 6,5 tūkst. Lie­tu­vos ir už­sie­nio krep­ši­nio žvaigž­džių au­tog­ra­fų. Su­kaup­ta ir be­veik 3 tūkst. ženk­le­lių. Ir vis­gi ku­rį krep­ši­nin­ką jis „te­be­me­džio­ja“ jau 10 me­tų?
 

„Pasveikti jau nebepavyks“

Šiuo metu krepšinio aistruolių rojus – Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka: III aukšto galerijoje sienos nukabintos nuotraukomis, pasaulio krepšininkų autografais ir ženkleliais, o stenduose po stiklu – įvairios varžybų programėlės, lankstinukai, medaliai, monetos, kita krepšinio atributika. Norėdamas viską apžiūrėti, gali ilgai ten užsibūti. Bet tai tik maždaug 25 proc. visos V. Ališausko sukauptos kolekcijos.

Antrosios autoriaus parodos „Tas oranžinis krepšinio kamuolys“ atidaryme dalyvavo ir „Šiaulių-7bet“ krepšininkai, treneris Antanas Sireika, klubo vadovybė, LKF prezidentas, LOKA (Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos) prezidentas, kiti svečiai. Visi jie vienbalsiai teigė nuoširdžiai besistebintys tokia įspūdinga kolekcija. Beje, gražiai sutapo, kad šiemet kaip tik minimas Lietuvos krepšinio šimtmečio jubiliejus.

Kiti gali numoti ranka: „Ligonis...“ Taip, pats Vygintas to neneigia, o ir Lietuvos olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė į kolekcininkus švelniai kreipiasi „ligoniukai“. „Ta liga susirgau 1979 metais. Manau, pasveikti nuo jos jau nebepavyks. Ir vakcinos tikriausiai nebus išrasta“, – atidaryme kalbėjo parodos autorius.

Su Šiaulių komanda – kone 30 metų

Vygintas atrodo labai ramus žmogus. Tik ne arenoje. Pašnekovas sako, kad, stebėdamas rungtynes, savo emocijų netvardo. „Krepšinį žiūrėdamas, aš tikrai atsipalaiduoju. To ir einu į areną. Darbas mokykloje yra viena pusė – ten įtampa ir pan., o krepšinis – ta sporto šaka, kuri atpalaiduoja ir emocijos trykšta per kraštus“, – sako Vygintas, vadovaujantis Šiaulių 1-ajai muzikos mokyklai.

Neišvysti Vyginto Šiaulių komandos rungtynėse – retas įvykis. Jis jau beveik 30 metų perka sezono abonementus. Apsilankyti kitose arenose galimybės kur kas labiau ribotos, bet, žinoma, pasitaikančių progų kolekcionierius nepraleidžia. „Stengiesi išvykti ne tik pažiūrėti rungtynių, bet ir papildyti savo kolekciją“, – sako pašnekovas.

Ne kaskart noras išsipildo – būna, kad kolekciją papildo vos vienas naujas autografas. „Kartais būna, kad važiuoji nusiteikęs, jog viską, ką esi suplanavęs, susirinksi, nes paprastai reikia pasiruošti, kur rinkti – reikia nuotraukas ar lenteles pasidaryti. Bet nėra buvę nė vieno karto, kad grįžčiau visiškai tuščiomis“, – patikina jis ir priduria, jog, nepavykus gauti parašo, tenka pasukti galvą, o kaipgi jį gauti ateityje.

Ilgiausiai gaudomas lietuvis

Istorijų kolekcionierius turi begalę. Kiekvienas parašas gali priminti daug įdomių dalykų: nuo paties Vyginto lūkesčių, pastangų gauti juos iki to krepšininko nuotaikos, bendravimo. Kadangi prašyti autografų šiaulietis ruošiasi ypač atsakingai, į jį visai kitaip žvelgia patys sportininkai – ir mieliau sutinka, ir gražiau stengiasi suraityti savo autografą. Štai Vokietijos rinktinės treneris pats yra paprašęs savo žaidėjų autobuse pasirašyti, lietuviui beliko perleisti per rankas lentelę ir kiekvienam vokiškai padėkoti. Gavo, sako, dar ir suvenyrų iš jų.

Yra buvę, be abejo, ir skaudžių nusivylimų. „Kai rinkausi Ispanijos rinktinės krepšininkų parašus Kaune, kai žaidė draugiškas rungtynes su Lietuva, vienintelio krepšininko, kurio parašo negavau, nors stovėjau prie autobuso durų ir rodžiau per langą, kad trūksta tik jo… Tai buvo Sergio Rodriguezas“, – mena Vygintas ir priduria, kad vis tik po dvejų metų jam pavyko pasigauti šią žvaigždę Vilniaus viešbutyje.

Vygintas sako turintis ir vieną „tebemedžiojamąjį“… Tai krepšinio karjerą jau baigęs Arvydas Macijauskas. „Jį gaudau jau 10 metų… Tai 2003 metų Lietuvos krepšinio rinktinės, tapusios Europos čempione, narys. Jo parašo iki šios dienos ir neturiu. Kai jie parskrido į Vilnių, buvau oro uoste ir susirinkau visų, bet A. Macijausko nepagavau tuomet“, – pasakoja pašnekovas. Ir vėliau nepasitaikė progų jo sutikti, nors šiaulietis nepraradęs vilties: „Į Lietuvos rinktinės rungtynes visą laiką vežuosi šitą lentelę, galvodamas, kad galbūt ateis...“

Jei šiuo atveju viltis dar gyva, tai į amžinybę iškeliavusio krepšininko Draženo Petrovičiaus parašo jau tikrai nebepavyks gauti. „Turėjau du kartus galimybę, abejas rungtynes mačiau, bet tiesiog nepasitaikė proga. O 1993-iaisiais, deja, avarija nusinešė jo gyvybę“, – vieną didžiausių skaudulių pasakoja kolekcionierius.

Amerikiečiai – geranoriškesni

Kai kurių krepšininkų parašų Vygintas turi po po keletą, po 5 ar net 10, surinktų per visą jų karjerą. „Kartais įdomumo dėlei pasižiūriu, kiek keitėsi jis. Kartais net atsigamina, kokiu momentu jo prašiau, kaip bendravo, kur gavau jį. Taip ir pats pasikrauni emocijų. Viena yra tiesiog turėti hobį ir kolekcionuoti. Kas kita – gauti pačiam ir šiek tiek pabendrauti su krepšininkais“, – pasakoja pašnekovas, kuris beveik nė vieno parašo nėra gavęs per kitus asmenis – viską rinko pats.

Vygintas neslepia: yra vienas, kategoriškai atsisakęs pasirašyti, yra iš vieno lietuvio tekę išgirsti, kad parašo nebegaus – kiek galima pasirašinėti, kam tiek reikia? Visgi tai retos išimtys – mielai prisiminimą palieka ir lietuviai, ir užsieniečiai. Ypač amerikiečiai ir mūsų NBA lietuviai. „Amerika visus „išdresiruoja“. Ten krepšininkai žino, kad turi atidirbti sirgaliams. NBA yra kitokia tvarka, savo duoklę ten jau turi atiduoti“, – sako jis.

Beje, JAV sėkmingai rungtyniaujantis Domantas Sabonis yra vienas tų, dėl kurio Vygintas šiuo metu serga labiausiai: „Tas vaikis, jei nebus traumų, tikrai toli eis ir pasiekimai tik gerės.“

„Tokių keistuolių nedaug“

Paskui Lietuvos ir užsienio krepšininkus kolekcionierius sekioja jau daugiau nei keturis dešimtmečius. „Užsikabino“ Tautų spartakiados metu 1979-aisiais. Anuomet tarp draugų ir pažįstamų buvo nemažai pačių sportininkų, teisėjų, tad ir patekti į tas erdves, kur ne kiekvienam skirta, buvo nesunki užduotis. „Tuo metu pavyko gauti tokių retų autografų, kaip iš legendinės Maskvos CSKA komandos, nors dabar jau nėra taip populiaru sakyti dėl šių dienų konteksto“, – apie pačią pradžią pasakoja pašnekovas.

Toliau jau teko pavargti labiau, mat prieš rungtynes krepšininkai su gerbėjais stengiasi nebendrauti, po rungtynių daug kas priklauso nuo pergalės ar pralaimėjimo, įtakos turi ir paties krepšininko žvaigždės statusas, taip pat ir sirgaliams skirtas laikas. „Kai rinkausi Ispanijos rinktinės parašus Kaune, išėjo asmens sargybinis, nužvelgė, kiek žmonių laukia, ir pasakė, kad dvi ar trys minutės skiriamos bendrauti“, – atskleidžia Vygintas.

Plačiausiai sėkmė kolekcionieriui nusišypso rytinių treniruočių metu. Būdavo, tenka anksti ryte vykti į Kauną, pabandyti patekti į treniruotę ir pagausinti savo kolekciją. „Prieš ar po rungtynių gali vieną ar du pagauti, bet jei nori visos komandos, tuomet nepavyks“, – patikina.

Ne visada pavyksta su jais pakalbėti, juolab kad Vygintui sunku bendrauti angliškai, tačiau sportininkams tai įdomu. Štai ir per parodą „Šiaulių-7bet“ amerikiečiai susidomėjo kolekcija, klausinėjo. „Tokių keistuolių kaip aš tikrai nėra daug“, – nusišypso Vygintas.

Ir ženklelių kolekcijos pradžia buvo tie patys 1979-ieji. Tuomet prieš olimpiadą įvairių ženklelių buvo leidžiama gausiai. „Kai pritrūkdavau, bėgdavau į kioską nusipirkti ir keisdavomės su užsienio krepšininkais, teisėjais, treneriais, kolekcininkais. Visada pirkdavai ne vieną, o 10–15, kad turėtum mainų fondą“, – mena kolekcionierius. Vėliau atėjo eilė lietuviškiesiems. Dabar jų leidžiamas tiražas gerokai sumažėjo, o ir gaminami prastesnės kokybės, tarsi lengva ranka… „Nepalyginsi su Amerika – ten yra „saldainiai“, o Europoje daugiau prastesnės kokybės“, – teigia kolekcionierius.

Paroda – žinutė jaunimui

V. Ališausko paroda „Tas oranžinis krepšinio kamuolys“ P. Višinskio bibliotekoje veiks iki balandžio 13 d. Autoriaus noras – kad kuo daugiau jaunų žmonių galėtų pamatyti ir susipažinti su šiais eksponatais.

„Pirmiausia jaunus žmones noriu atitraukti nuo internetinės erdvės, kad jie pabėgtų trumpam, pamatytų kažką gyvo, susidomėtų kuo nors. Nebūtinai krepšiniu: galima monetas, banknotus, ženklelius, pašto ženklus, lygintuvus ir bet ką rinkti… Noriu, kad ateitų jaunimas ir galbūt iš šimto vienas pagalvos – gal išties įdomu, reikia kažką pradėti rinkti“, – savo lūkesčiais dalijasi V. Ališauskas.

Žinoma, kolekcionierius atveria ir kitą – kur kas skaudesnę – pusę. „Mūsų amžius jau toks vidutinis su trupučiuku (nusišypso), o jaunimo kuo toliau, tuo mažiau. Kažkam tas kolekcijas perduoti, palikti, kad neišsidraikytų, neišsibarstytų, yra didelis rūpestis. Nesinori, kad viskas būtų nukirsta. Iki 2000-ųjų į kolekcionierių klubus vaikų ateidavo nuo ryto… O dabar sąlyginai jauną žmogų, na, iki 30 metų, pamatyti klube, kur Šiaulių arenoje renkamės, retenybė“, – liūdną realybę atskleidžia pašnekovas.

O jo paties kolekcija, kaip sako Vygintas, yra be pabaigos: „Jos pabaigti neįmanoma: krepšinis gyvavo, gyvuoja ir gyvuos, krepšininkų buvo ir bus, autografus gali rinkti iki begalybės.“