300 dienų, kurios pakeitė pasaulį

Ar prisimenate, kokių minčių negalėjote atsikratyti maždaug prieš 300 dienų? Galiu priminti: buvo š. m. vasario pabaiga, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo „specialią karinę operaciją“ Europos centre – Ukrainoje. Išvertus į normalių žmonių kalbą – tikrą karą, kokio Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Aš asmeniškai kasryt, šokęs iš lovos, bėgdavau prie kompiuterio gaudyti naujausių žinių, skatinamas klausimo – ar Ukraina dar laikosi? Mano el. pašte gausėjo naujų informacijos šaltinių, naujienlaiškių, kuriuos ryte rijau, nesvarbu, kur būdamas.

Palydėdami 2022-uosius, ko gero, nesugebėsime sugalvoti nieko kita, kaip tik tai, kad tai buvo metai, paženklinti karu. Ne pandemija, sunkumais globalioje ir nacionalinėje ekonomikoje. Kitaip galvos nebent žmonės, šiais metais praradę savo anapilin išėjusius artimuosius. Natūralu – arčiau patirtas skausmas jaučiamas labiau nei visi pasaulio kataklizmai, kartu sudėjus.

Ar 300 karo dienų yra pakankamas laikotarpis, kad galėtume šį bei tą kalbėti apie išvadas beigi pasekmes? Ko gero.

Pono Putino karas Ukrainoje parodė, kad propagandos išgirta jo kariuomenė – kolosas ant burbulinių kojų. Jos modernumas tebuvo popieriuje. Nors Maskvos investicijos į gynybą buvo tiesiog įspūdingos, lyginant su bet kuriais rodikliais, diduma tų investuotų pinigų buvo išvogta, o tikslieji ginklai – tik apibrėžimais tikslūs.

Norėdamas tęsti karo veiksmus, dabar Kremlius neturi kitos išeities, kaip tik versti tvoras į dar sovietmečiu įrengtas ginkluotės saugyklas, iš Irano pirkti ne tik raketas ar bepiločius orlaivius, bet ir šarvines liemenes ir kevlaro šalmus savo kariškiams. Masiškai telkti už sunkius nusikaltimus nuteistus kalinius, kaip kariuomenės gyvąją jėgą. Mačiau pranešimų, esą dabartinė rusų kariuomenė kai kur dėl prastos naujų pavyzdžių avalynės grįžta prie legendinių sovietinių kerzinių batų su autais, kuriuos man pačiam porą metų teko tampyti 1984–1986 m.

Ir kariška tvarka ten nelabai pasikeitė. Prisimenu, anais laikais, tarnaujant sovietinės priešlėktuvinės gynybos (PLG) daliniuose, stojus į „kovinį budėjimą“ (kai buvo reikalaujama, kad PLG kompleksas būtų pasiruošęs vykdyti kovines užduotis per penkias minutes), vakarop budinčios pamainos viršininkui-karininkui (nuo vyr. leitenanto iki majoro) sukombinuodavome emaliuotą puodelį civilių išvirtos stiprios samanės, kurią „įkalęs“ viršininkas tiesiog „smigdavo“ kokioms aštuonioms valandoms. Skraidyti virš ir aplink PLG kompleksą tuo metu galėjo visi, kas netingėjo. Dėl to pačioje ano amžiaus pabaigoje mėgdavau vakariečių paklausti – ko jūs bijojote?

Gal taip buvo ne visur ir ne nuolat. Tačiau, kalbant apie sovietijos bendrą karinę sistemą, tai buvo girta pelkė. Tad ir dabar, stebint mėgėjiškus vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje, galima sakyti, kad toji pelkė nei pati išdžiūvo, nei buvo nusausinta.

Pasiekę tam tikrą pirmųjų dienų sėkmę, p. Putino kareivos vėliau gavo neblogą niuksą į nosį. Todėl dabar Kremliuje intensyviai mąstoma, kaip išlįsti iš susiklosčiusios situacijos, mažiausiai prarandant. Su tokiu kraičiu, kurį eiliniam Rusijos piliečiui būtų galima pateikti it pergalę. Prieš Ukrainą, prieš NATO, prieš Vakarus ar visą pasaulį. Nesvarbu.

Pasiekti tokį tikslą darosi sunku ir greičiausiai ateityje bus dar sunkiau. Ukrainiečių ryžtas priešintis niekur neišgaruoja. Ne tik priešintis, bet ir išlaisvinti anksčiau Rusijos okupuotas ir į okupantų konstituciją įrašytas terotorijas. Vakarai Kyjivui sutelktai tiekia modernesnę už rusišką ginkluotę. Pono Putino diduma pasaulio baidosi lyg toksiško užkrato. Net kai kurie jo sąjungininkai.

Akivaizdu, kad į 2023-iuosius Maskva įžengs su ant pasaitėlio pririštu Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (į ją įeina Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Tadžikistanas, Kirgizija ir Armėnija) lavonėliu. O ištikimų Kremliaus sąjungininkų teliko vos keli – Baltarusija, Iranas, su išlygomis – Kinija.

Agresorės ekonomika greituoju traukiniu čiuožia į bedugnę, o sankcijomis užšaldytus Rusijos centrinio banko avuarus vis dažniau siūloma panaudoti, atlyginant Ukrainos patirtą žalą.

Vietoje p. Putino prieš 300 dienų skelbto „denacifikavimo“ ir „demilitarizavimo“ Ukrainą per tą laiką ištiko visiška „vesternizacija“ (nepainioti su vesterno kino žanru). Tatai įsivaizduoti eiliniam Rusijos gyventojui yra sunku. Tačiau, matyt, anksčiau ar vėliau teks.