30-metį švenčiantis C.Krameris – apie jubiliejų, tėvystę bei čempioniškos komandos bruožus

Pagrindinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ atakų organizatorius Chrisas Krameris balandžio 4-ąją švenčia savo 30-ąjį jubiliejų. Ta proga krepšininkas oficialiai klubo interneto svetainei „bcvilnius.lt“ papasakojo apie tėvystę, savo įspūdžius Vilniuje, krepšinio idealą vaikystėje bei čempioniškos komandos komponentus.

C.Krameris šį sezoną „Betsafe-LKL“ pirmenybėse renka po 7,9 taško ir atlieka po 6,1 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes. Savo kovingu bei nesavanaudišku žaidimu jis šiemet pakerėjo daugybę „Lietuvos ryto“ aistruolių, o sulaukęs trisdešimties įžaidėjas sustoti neketina.

– 30-asis gimtadienis. Kaip jaučiatės?

– 30 yra naujasis 20. Širdyje jaučiuosi jaunas, o amžius – tik skaičius. Pastarieji metai man buvo ypatingi, nes pasaulį išvydo mano dukrelė. Tikiuosi, kad ateinantys metai bus tik dar geresni.

– Prieš atvykstant į Vilnių, šešerius metus rungtyniavote Vokietijoje. Kokie didžiausi skirtumai jaučiasi žaidžiant Vilniuje?

– Ilgai būdamas vienoje vietoje tu gerai perpranti tos šalies krepšinio stilių ir pasijunti patogiai. Žinai, ko tikėtis ir kaip viskas vyks. Atvykdamas į Vilnių aš turėjau priprasti prie naujų dalykų puolime bei gynyboje. Lengva nebuvo, tačiau nekantravau čia atvykti ir manau, kad viskas kol kas klostosi gerai.

– Ar su šeima gerai jaučiatės Vilniuje?

– Taip. Tiesa, žmonos nėštumo metu turėjome šiokių tokių iššūkių, tačiau viskas gerai. Dabar orai Lietuvoje gerėja, o tai yra geros naujienos. Vilnius yra puikus miestas. Čia visi kalba angliškai, o tai yra tiesiog nuostabu mūsų šeimai. Vilniuje taip pat yra labai nemažai gerų restoranų, o krepšinis čia labai vertinamas.

– Jau minėjote, kad šiemet tapote tėčiu. Kaip sekasi susitvarkyti su tėvyste?

– Labai sunku žodžiais nusakyti, kaip džiaugiuosi būdamas tėčiu. Kažkas nerealaus yra žiūrėti į savo dukrą ir bandyti suvokti, jog tu prisidėjai prie šios gyvybės sukūrimo. Mėgaujuosi kiekviena diena ir stebiu, kaip ji auga bei atranda naujus dalykus. Didžiuojuosi ja bei savo žmona, kuri yra nuostabi motina.

– Kokiu krepšinio pasiekimu labiausiai džiaugiatės per pirmuosius savo 30 gyvenimo metų?

– Žinote, JAV aš iškovojau titulą su savo universitetu, Vokietijoje laimėjau taurę ir labai džiaugiuosi šiais pasiekimais, tačiau labiausiai vertinu tai, kad galiu žaisti šį nuostabų žaidimą. Krepšinio pagalba aš galiu pasirūpinti savo šeima bei aplankyti daugybę pasaulio šalių. Jei ne krepšinis – ko gero savo gyvenime nebūčiau matęs tiek daug pasaulio.

– Kas buvo jūsų krepšinio idealas vaikystėje?

– Krepšinį žaisti pradėjau dėl savo tėčio. Visuomet kartu keliavau su juo, kol jis rungtyniavo įvairiose mėgėjų lygose, o per minutės pertraukėles bandydavau įmesti kuo daugiau metimų. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Kol kiti svajojo tapti antruoju Michaelu Jordanu – aš norėjau būti, kaip mano tėtis.

– Ar bandote iš kitų žaidėjų perimti jums patikusius judesius?

– Krepšinis yra žaidimas, kuriame labai svarbu instinktai, todėl tam tikri judesiai gali žaidime pasirodyti natūraliai. Aš tiesiog stengiuosi būti pati geriausia savo paties versija. Kasdien. Nes pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie norėtų būti tavo vietoje – tiesiog keliauti po pasaulį ir žaisti krepšinį. Esu labai laimingas, kad žaisdamas šį žaidimą galiu pasirūpinti savo šeima.

– Kokius dabartinius žaidėjus mėgstate stebėti?

– Žiūriu nemažai NBA rungtynių, o mėgstamiausias mano krepšininkas, ko gero, yra LeBronas Jamesas. Jis nesustoja dominuoti. Giannis Antetokounmpo nesustoja tobulėti. Taip pat mėgstu Keviną Durantą, Jamesą Hardeną bei Stepheną Curry. Šie vyrukai keičia šiuolaikinį krepšinį, o dabar daugelis komandų vis rečiau naudoja tikrą vidurio puolėją bei per rungtynes kartu sudėjus meta šimtą tritaškių. Pirmasis pasiekęs 120 taškų laimi rungtynes.

Esu ne tik krepšininkas, bet ir žiūrovas ir manau, jog toks krepšinis yra labai patrauklus.

– Kokie svarbiausi čempioniškos komandos komponentai?

– Viskas prasideda nuo trenerio. Labai padeda, jeigu komandoje dirbantis strategas yra ir pats žaidęs krepšinį profesionaliai. Toliau seka puolimo bei gynybos schemos. Treneris turi išnaudoti savo krepšininkus maksimaliai, todėl labai svarbu, kad žaidėjai turėtų tinkamas roles bei vaidmenis tose schemose.

Žinoma, be galo svarbu atmosfera komandoje. Žaidėjai turi rungtyniauti ir kautis vienas už kitą bei pamiršti apie individualius pasirodymus. Viena naktis gali būti rezultatyvi vienam žaidėjui, o kita – kitam. Tai čempioniškoje ekipoje turėtų būti normalu. Individuali statistika neturėtų rūpėti, o laimėjus trofėjų visa komanda atrodo gerai.

– Ar manote, kad „Lietuvos rytas“ šiemet turi šių komponentų?

– Taip, manau kad tikrai turi, tačiau privalome rungtynėse sužaisti visas 40 minučių. Nuo pradžios iki pabaigos. Kai kuriuose mačuose mums tai pavyksta padaryti, tačiau kituose – ne visai. Jeigu prisiminsime Europos taurę, tai būdavo rungtynių, kai 20 minučių sužaidžiame blogai ir tuomet 20 minučių gerai, o mačą pralaimime 3-4 taškais.

Artėjančiuose sezono mačuose privalėsime kautis visas 40 minučių. Tai yra ypač svarbu žaidžiant prieš geriausias Lietuvos komandas. Kiekviena ataka yra aukso vertės ir nėra svarbu, ginamės ar puolame. Puolimas turi baigtis kokybiškais metimais, o gynyba – užtikrintai atkovotu kamuoliu.

Tai gali atrodyti maži dalykai, tačiau jie dažnai ir nulemia rungtynių nugalėtoją.