3 naujausi mokslininkų atradimai: kodėl svorį mesti ne visiems sekasi vienodai?

Tikriausiai kiekvienas savo aplinkoje turime pavyzdžių, kai panašiai valgantys ir aktyviai laiką leidžiantys pažįstami gali pasigirti skirtingomis kūno formomis. Vieni be baimės gali mėgautis šokolado plytele, o kiti žino, kad kiekvienas saldus malonumas gali kainuoti papildomų kilogramų.

Jau dešimtmečius mokslininkai bando išsiaiškinti, nuo ko priklauso žmogaus medžiagų apykaitos greitis ir jiems pavyksta išsiaiškinti vis daugiau. Nauji moksliniai atradimai leidžia vietoje universalių taisyklių pradėti taikyti efektyvesnius, asmeninius mitybos planus. Kartu medicinos mokslų daktarė, gydytoja, dietologė Edita Gavelienė pritaria, kad taikant tą patį fizinį krūvį ar netgi tokį patį maitinimosi planą skirtingi asmenys gali pastebėti visiškai skirtingus rezultatus.

„Kiekvienas individualus maitinimosi planas ruošiamas atsižvelgiant į žmogaus poreikius, sveikatos būklę, fizinius duomenis“, – teigia ji.

Ilgus metus buvo tikima, kad geroms kūno formoms užtenka tik sportuoti ir sveikai maitintis. Paskutinis „Nestle“ sveikatos mokslų instituto tyrimas parodė, kad įtakos, kaip krenta svoris ar kūnas reaguoja į tam tikrus maisto produktus, gali turėti ir ląstelių veikla.

Sveikatos mokslų institutas į svorio pokyčius ir maisto bei sporto įtaką žiūri kitu žvilgsniu: nagrinėja procesą iš molekulinės pusės. Kokios cheminės reakcijos vyksta ląstelėse skaidant maistą, kodėl vieniems žmonėms numesti svorį daug lengviau nei kitiems, kodėl vieniems svorio numetimas gali padėti išvengti cukrinio diabeto, o kitiems ne?

Mokslininkai įsitikinę, kad tokių procesų tyrimas leidžia kurti efektyvesnius individualius sprendimus, o ne taikyti vieną „receptą“ visiems.

Varikliukai ląstelėse

Žmogaus ląstelėse gausu mitochondrijų, kurios maistą verčia energija. Vis dėlto ne visi turime tą patį kiekį jų savo ląstelėse. Pastebėta, kad vyresni ar mažiau fiziškai aktyvūs žmonės jų turi mažiau.

Kartu su Luzianos mokslininkais „Nestle“ sveikatos mokslų institutas nustatė, kad aktyvi veikla ne tik padidina mitochondrijų kiekį ląstelėse, bet kartu verčia energiją gaminančius proteinus, esančius mitochondrijose, telktis į vieną vietą. Šis atradimas įrodo, kad sportas ir aktyvi veikla faktiškai keičia maisto pavertimo į energiją procesą ir energijos gamyba tampa efektyvesnė.

Šis mokslininkų atradimas leidžia kurti asmeninius mitybos sprendimus ir įrodo, kad vien mitochondrijų skaičiaus augimo neužtenka. Kad sportas būtų efektyvesnis reikia pasiekti, kad proteinai mitochondrijose burtųsi į vieną vietą.

Slaptas „jungiklis“

Ar įsivaizduojate, kad tam tikras produktas jums suteiktų tokį patį efektą kaip sportas? Atrodo iš fantastikos pasaulio? Pasirodo, tai nėra visiškas išsigalvojimas.

„Nestle“ sveikatos mokslų tyrimo institutas tyrinėja fermentą AMPK, kurį vaizdžiai būtų galima pavadinti jungikliu, padedančiu raumenims gliukozę ir riebalus paversti energija. Šis fermentas įspėja kūną, kai jam reikia daugiau energijos. Mokslininkai nustatė, kad šį fermentą galima valdyti. Tai reiškia, kad galima kontroliuoti gliukozės kiekio patekimą iš kraujo į raumenis ir tokiu būdu paskatinti riebalų virtimo į energiją procesą.

Šis mokslininkų atradimas gali padėti žmonėms, kurie dėl savo sveikatos būklės, pavyzdžiui, nutukimo ar antro tipo diabeto, traumų, negali sportuoti reguliariai.

Kitokie pėdsakai

Kalbant apie asmeninių mitybos planų sritį, antro tipo diabeto rizikos tyrimuose taip pat matyti proveržių.

Tikima, kad viršsvorio ar riziką susirgti cukriniu diabetu turintiems asmenims gali padėti svorio sumažinimas. Vis dėlto taip nėra visada. Mokslininkai iki šiol negalėjo pasakyti, kodėl vieni žmonės, numetę svorio, nesuserga antro tipo diabetu, o kitiems liga vis vien išsivysto.

Kartu su Mastrichto ir Kopenhagos buvo atrastas „biožymeklis“ kraujyje, kuris gali parodyti, kaip žmogaus organizmas reaguos į svorio netekimą ir ar tai padės užkirsti kelią antro tipo cukriniam diabetui išsivystyti. Toks atradimas leidžia pacientams sudaryti individualų mitybos planą, geriausiai tinkantį konkrečiam asmeniui susirgimo rizikai valdyti.