2024-ieji metai Jurbarko rajone paskelbti J. Žemaičio, P. Paulaičio ir Š. Šimulyno metais

Sausio 31 d. posėdžiavusi Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2024 m. paskelbė Jono Žemaičio, Petro Paulaičio ir Šarūno Šimulyno metais. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog šiemet minėsime Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirimo metines, Petro Paulaičio 120-ąsias gimimo metines, Šarūno Šimulyno 85-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines.

Jonas Žemaitis (slap. Darius, Adomas, Ilgūnas, Matas, Mockus, Tylius, Žaltys, Vytautas) – Lietuvos karo ir rezistencijos veikėjas, vienas žymiausių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui vadovų, partizanų vyriausiasis vadas, gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje.
 
1926 m. baigė Raseinių gimnaziją, o 1929 m. po mokslų  Karo mokykloje Kaune, tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose. 1941 m. birželio 22 d. kilus SSRS–Vokietijos karui Jonas Žemaitis su šeima grįžo į tėviškę. 1943 m. priklausė Šiluvos vlsč. antinacinei pogrindinei organizacijai Lietuvos šauliai. Rudenį subūrė Šiluvos ir Tytuvėnų valsčių savanorius, kurie 1944 m. vasarį prisijungė prie lietuvių savanorių karinio junginio Vietinė rinktinė; 1944 m. kovo 15 d. paskirtas jos 310 bataliono vadu. Nacių okupacinei valdžiai rinktinę išformavus, iš tarnybos pasitraukė, slapstėsi.
 
Nuo 1945 m. balandžio buvo  Lietuvos laisvės armijos narys, nuo birželio 2 d. – Žebenkšties rinktinės (ar Vėgėlės rinktinės) partizanas, štabo viršininkas. Vienas Virtukų kautynių (1945-07-22, tarp Lietuvos laisvės armijos Vėgėlės rinktinės ir NKVD pasienio kariuomenės dalinių) vadų. 1946 m. liepos 5 d. vadovavo Pyragių miško kautynėms. 1946–1947 m. Savanorio rinktinės vadas.

Nuo 1947 05 25 vadovavo Jungtinei Kęstučio apygardai Žemaitijoje. Užmezgė ryšį su Tauro apygardos Suvalkijoje vadu A. Baltūsiu (slapyvardis Žvejys). J. Žemaitis Vidurio Lietuvoje organizavo Prisikėlimo apygardą. 1948 m. birželį ją, Kęstučio apygardą ir Žemaičių apygardą sujungė į Vakarų Lietuvos sritį (Jūros sritis) ir tapo jos vadu.
 
1949 m. vasarį Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Mėnaičiuose (dabar Radviliškio r. savivaldybė) vietoj Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, J. Žemaitis buvo išrinktas jo Tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo Gynybos pajėgų vyriausiojo vado pareigas.  Šias pareigas 1950 m. sausio 25 d. perleido A. Ramanauskui (slapyvardis Vanagas).

J. Žemaitis parengė ir pasirašė (su kitais) Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio svarbiausius dokumentus: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutą ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Pagal Deklaracijos nuostatas Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir iki susirenkant Seimui, J. Žemaitis būtų ėjęs Lietuvos prezidento pareigas.
 
1951 m. gruodį J. Žemaitį ištiko mikroinsultas, 1952 m. sausio 30 d. dėl ligos nustojo vykdyti pareigas; gulėjo slaugomas bunkeryje Šimkaičių miške prie Pavidaujo kaimo (Jurbarko r.). 1953 m. balandį vėl pradėjo vadovauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui. 1953 m. gegužės 30 d. buvo išduotas; saugumiečiams įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis, suimtas. 1954 m. birželio 7 d. SSRS Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo nuteistas mirties bausme; rašyti malonės prašymą atsisakė.

1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.  Nuo 1938 m. kapitonas, nuo 1949 m. partizanų generolas. Po mirties 1998 m. gavo Brigados generolo laipsnį, pripažintas kariu savanoriu.
 
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.) ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (1997 m., po mirties). 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas Deklaracijoje paskelbė, kad J. Žemaitis nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties buvo kovojančios prieš SSRS okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.
 
Šaltinis: 2001–2015 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro parengta ir išleista „Visuotinė lietuvių enciklopedija“. Vilnius, 2015.
 
Petras Paulaitis (slap. Aidas) – Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietiniam okupaciniams režimams veikėjas, pedagogas gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnuose (prie Jurbarko).
 
Baigęs saleziečių gimnaziją Vytėnuose (netoli Jurbarko) nuo 1923 m. studijavo Milano katalikų universitete, baigė Filosofijos skyrių. 1933 m. dirbo Lietuvos Respublikos pasiuntinybėje Lisabonoje, vėliau Lisabonos privačioje gimnazijoje dėstė italų ir lotynų kalbas. 1938 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Raseinių apskr. mokyklose. 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą jis pasitraukė į Vokietiją, įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. birželį prasidėjus SSRS–Vokietijos karui grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas Raseinių apskr. viršininku; protestuodamas prieš nacių vykdomą žydų žudymą atsistatydino ir mokytojavo Jurbarko gimnazijoje.

1942 m. vasario 16 d. įkūrė pogrindinę antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo organizaciją – Laisvės gynėjų sąjungą. 1944–1945 Lietuvą vėl okupavus SSRS, iš Laisvės gynėjų sąjungos narių 1944 m. rudenį įkūrė partizanų kuopą, kuri netrukus virto Lietuvos laisvės gynėjų rinktine, nuo 1946 m. rugsėjo vadinta Trijų lelijų rinktine.
 
Pokario metais ne kartą Petras Paulaitis buvo suimtas ir kalėjo įvairiuose kalėjimuose iš kurių paleistas 1956 m. grįžo į Lietuvą ir Kaune atkūrė Laisvės gynėjų sąjungos veiklą, už kurią vėl buvo pasodintas į kalėjimą. 1982 m., iškalėjęs 34 m., grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kretingoje, kur 1986 m. vasario 19 d. mirė. Po mirties 1999 m. gavo kapitono laipsnį, pripažintas kariu savanoriu.
 
Šaltinis: 2001–2015 metais Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro parengta ir išleista „Visuotinė lietuvių enciklopedija“. Vilnius, 2015.
 
Šarūnas Šimulynas – lietuvių skulptorius, rašytojas, gimė 1939 m. rugsėjo 18 d. Veliuonoje. Sunkus pokario laikotarpis Šimulynų šeimą išginė į Kauną. 1957 m. Šarūnas įstojo į LTSR valstybinį dailės institutą (dabartinę Dailės akademiją) Vilniuje laisvu klausytoju. Už „antitarybinę veiklą“ 1959 m. buvo pašalintas iš instituto. 1961 m. Šimulynui leista tęsti studijas ir 1965 m. jis baigė Dailės institute grafikos specialybę, o po metų – 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

Jis priklausė ir grafikos, ir monumentaliosios dailės, ir skulptūros sekcijoms. Kūrė freskas, vitražus, dekoratyvinius reljefus, skulptūras interjeruose ir atvirose erdvėse. Dar studijuodamas ėmėsi tapybos, kuri vėliau sudarė didelę jo kūrybinio palikimo dalį, spalvomis papildydamas skulptūros formas.
 
Savo pėdsaką paliko ir knygų iliustracijose. Studijuodamas, kartu su keturiais autoriais iliustravo knygą „Vienos žemės vaikai“ (1960 m.), o kitais metais – R. Volskio „Strakiuką“. Labiau pažįstamas kaip skulptorius, bene pirmasis Lietuvoje sukūręs kinetines skulptūras. Kaip menininkas, kuriam pakluso medis ir akmuo, bronza ir geležis, Š. Šimulynas visiškai netilpo nei tradiciniuose gyvenimo, nei kūrybos rėmuose.

Jis daug piešė, tapė, fotografavo, kūrė mozaikas ir netgi vitražą, taip pat rašė. 1986 m. „Vaga“ išleido dailininko eilėraščių knygą „Ledynų motina“. Rašytojų sąjunga 1998 m. išleido pirmąją novelių knygą „Tėvonija“, o 1999 m., po autoriaus mirties, išleista antroji novelių knyga „Rugiuose po obelim“, pažymėta P. Cvirkos premija už geriausią novelių knygą kaimo tematika.
 
Pradedant pirmąją estampo paroda, kuri įvyko 1961 m., jo tapybos, piešinių ir skulptūrų parodos surengtos Vilniuje, Rygoje, Kaune, Sidnėjuje (Australija), Tel Avive (Izraelis). Po mirties dar surengtos šešios autoriaus personalinės parodos Rygos, Sankt Peterburgo ir Vilniaus galerijų kvietimu. Menininkas dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Niujorke (JAV), Marburge (Vokietija), Maskvoje (Rusija), Varšuvoje (Lenkija), Krokuvoje (Lenkija), Liberece ir Brno (Čekija), Budapešte (Vengrija). Į grupines parodas pradėtas kviesti tik ėmus klibėti sovietinės santvarkos pamatams.
 
1995 m. Šarūnui Šimulynui buvo paskirta Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija, o 1996–1997 m. – Pollock-Krasner fondo (JAV) stipendija. 1999 m. vasario 2 d. po sunkios ligos Šarūnas Šimulynas mirė, palaidotas Vilniaus Jeruzalės kapinėse.