2017 metų inovatyviausias Lietuvos mokytojas Henrikas Vaišvila: „Apdovanojimai įpareigoja eiti į priekį“

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos mokytojo Henriko Vaišvilos vardą gerai žino ne tik elektrėniškiai. Technologijų mokytojas, „Versmės“ gimnazijoje dėstantis ir filmų kūrimą bei robotiką, dar prieš trejus metus buvo išrinktas inovatyviausiu visos Lietuvos mokytoju.

Gimnazijoje dirbantis beveik nuo pačios mokyklos gyvavimo pradžios, H. Vaišvila sako, kad pedagogo specialybė jam atvėrė galimybes, kurių nebūtų gavęs kitose profesinėse srityse, o šios specialybės pliusai viršija visus minusus. „Apdovanojimai įpareigoja ir skatina eiti į priekį“,- sako technologijų moky­tojas Henrikas Vaišvila.

Kaip nusprendėte tapti mokytoju?

Mano apsisprendimui tapti pedagogu didelę įtaką padarė tai, kad mano abu tėvai yra mokytojai. Tėtis – istorijos mokytojas, o mama – pradinių klasių mokytoja. Jie visą gyvenimą dirbo švietimo srityje. Todėl ir aš, paskatintas savo tėvų, nusprendžiau studijuoti pedagogiką. Technologijų sritį pasirinkau todėl, kad tai buvo ir mano hobis nuo pat mažens. Mokykloje ir namie mėgau praktinius darbus – montuoti, konstruoti, pjauti, gręžti… Ankstyvoje vaikystėje nesvajojau tapti mokytoju, tačiau dar žaidžiant kieme atsiskleidė tam tikri mano gebėjimai, kurie yra reikalingi dirbant pedagogo darbą. Buvau vienas iš vyresnių vaikų kieme, tačiau visada mokėjau labai gražiai bendrauti su jaunesniais savo draugais. Tėvai, tai pastebėję, ir pasiūlė pabandyti šią profesiją, todėl ir nusprendžiau tapti technologijų mokytoju. Buvimas mokytoju turi labai daug pliusų: tu nuolatos susipažįsti ir bendrauji su naujais, jaunais žmonėmis, dirbi švarioje, jaukioje aplinkoje, nuolat tobulėji, turi vasaros atostogas…

Esate kilęs ne iš Elektrėnų. Kaip atsidūrėte šiame mieste?
Aš gimiau Nemenčinėje ir ten baigiau aštuonias klases, o vėliau mūsų visa šeima persikraustė į Vilnių. Anksčiau aukštosiose mokyklose jaunieji specialistai dirbti būdavo paskiriami į rajonus, kuriuo­se reikėdavo mokytojų, ir man tuo metu buvo suteikta galimybė gauti darbo vietą Elektrėnų „Ąžuolyno“ mokykloje. Mano pirmieji treji darbo metai buvo praleisti būtent šioje mokykloje. Vėliau Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos direktoriaus Egidijaus Kontrimo kvietimu perėjau dirbti į šią gimnaziją. Pačiais pirmaisiais metais „Versmėje“ kartu su žmona ir gyvenome, todėl mačiau pirmąsias mokyklos kūrimosi dienas, pirmąsias dulkes.

Ar anksčiau požiūris į pedagogus buvo kitoks, nei yra dabar?
Žiūrint iš kurios perspektyvos pažvelgsime. Iš valdininkų pozicijos didelio pokyčio nematau. Tiek anks­čiau, tiek dabar mokytojas iš valdininkijos pusės nėra labai keliamas į aukštumas. Nors labai norėtųsi, kad mokytojo profesija būtų gerbiama. Mes dabar labai dažnai girdime atsiliepimus, kad mokyklose yra kažkas nepadaroma, kad moky­tojai kalti dėl mokinių prastų moky­mosi rodiklių. Tačiau labai svarbu suprasti, kad ne vien nuo mokytojo pri­klauso mokinių rezultatai. Tokie kaltinimai labai mažina pedagogų motyvaciją, autoritetą ir supriešina visuomenę. Aš manau, kad jei kyla kažkokie nesutarimai, problemos, apie visa tai turi būti diskutuojama sistemos viduje. Anksčiau, kol dar nebuvo tarptautinių standartų, tokio požiūrio nebuvo, arba jis nebuvo juntamas visuomenėje. Kai pradėjo kurtis tautinė mokykla, lyg ir buvo juntamas pakilimas, tačiau dabar situacija kitokia. Dabar daug kalbama apie tai, kad Lietuvoje yra per daug mokyklų, kad kaimuose prastai moko vaikus. Tačiau aš manau, kad mokinio pasiekimai nepriklauso nuo to, kurioje vietoje jis gyvena. Ir tai įrodo daugybė pavyzdžių. Vien pasižiūrėję mokinių konkursą „Tūkstantmečio vaikai“ mes matome, kad pirmas vietas laimi ir vaikai iš mažų miestelių mokyklų. Norėčiau, kad pasitikėjimas moky­tojais būtų didesnis ir kad pedagogai sulauktų daugiau pagarbos.

Dauguma jaunų žmonių dar studijuodami aukštojoje mokykloje išsikelia sau tam tikrus profesinius lūkesčius. Kokių norų turėjote Jūs ir ar jie išsipildė?

Kiekvienas savo lūkesčius susikuria pats, tačiau ir tų lūkesčių įgyvendinimas taip pat priklauso nuo žmogaus, kuris juos ir susikūrė. Dar kai studijavau, mano praktikos vadovas patarė, kad atėjęs dirbti į mokyklą susikurčiau sau erdvę, kur galėčiau pailsėti. Po šių žodžių tai tapo mano svajonė. Mano srityje – technologijose – nėra ramu, čia daug dulkių, triukšmo, todėl man buvo labai svarbu, kad tarp pamokų aš turėčiau vietą, kur galėčiau atsipūsti, kur būtų mano literatūra ir ramybės laikas. Būtų labai sunku visą laiką būti dirbtuvėse. Ši svajonė išsipildė. Taip pat labai tikėjau tuo, kad dirbti ir bendrauti su jaunąja karta – mokiniais – yra labai smagu. Čia taip pat neklydau. Jei mokiniai yra motyvuoti, atsiranda glaudus ryšys tarp mokytojo ir mokinio. O matyti, kad vaikui yra įdomu, kad jo akys dega, yra didžiausias džiaugsmas mokytojui.

Esate technologijų mokytojas, tačiau dabar vaikus mokote ir šiuolaikinių dalykų, tokių kaip filmų kūrimas ar robotika. Kodėl pasirinkote šias sritis?
Aš nuo vaikystės domėjausi fotografija, dar mokydamasis mokykloje fotografavau svarbiausias akimirkas, išvykas, klasės draugus. O kai atsirado buitinės kameros, mane ši veikla dar labiau įtraukė. Man buvo įdomu tai, kad visas užfiksuotas akimirkas galima įamžinti gyvas, judančias. Kai 2007 metais buvo pasiūlytos programos mokyklose vaikus mokyti filmuoti, kurti filmus, kartu su „Versmės“ gimnazijos pavaduotoja Danute Liutkevičiene pasitarę, nusprendėme, kad verta pabandyti ir mums. Pirmasis blynas tikrai buvo neprisvilęs. Nuo pirmųjų metų vaikai įsitraukė į šią veiklą, jiems tai įdomu. Mūsų mokyklos mokiniai buvo vieni iš pirmųjų Lietuvoje, kurie dalyvavo konkurse „STOP AIDS“ ir laimėjo pirmąją vietą. Konkurso dalyviai turėjo sukurti minutės trukmės filmą apie tai, mūsų mokiniams puikiai pasisekė. Nugalėtojai buvo apdovanoti Vilniaus „Siemens“ arenoje ir gavo vertingus prizus – mobiliuo­sius telefonus, tais laikais tai buvo tikrai vertinga ir neeilinė dovana. Tai buvo vienas iš reikšmingesnių darbų, kuriuos nuveikėme pačiais pirmaisiais metais. Taip pat keletą metų su mokiniais dalyvavome kūrybinėse filmų kūrimo vasaros stovyklose, kuriose mokiniai kūrė trumpametražius filmukus, kai kurie jų buvo apdovanoti. Kartu su mokiniais kuriame filmukus apie Elektrėnus, apie žinomus šio miesto žmones, Abromiškių dvarą ir kitas įdomias temas. Viename projekte kartu su vaikais kūrėme filmuką apie Elektrėnuose gyvenančią audėją ir tada mokiniai patys turėjo galimybę prisiliesti prie staklių, pamėgino austi, susipažino su šio amato įmantrybėmis. Filmų kūrimas vaikus įtraukia dar ir dėl to, kad tai apima ne vien techninius dalykus, tačiau priverčia prisiliesti ir prie dalykų, apie kuriuos, galbūt, kasdienybėje net nesusimąstome.

Užsiminėte, kad vaikai ga­vo apdovanojimą, tačiau ir Jūs pats 2017 metais buvote išrinktas inovatyviausiu Lietuvos mokytoju, o 2018 metais apdovanojimą gavote ir iš Elektrėnų savivaldybės. Ką šie apdovanojimai jums reiškia?
Visi apdovanojimai ir pripažinimas labai įpareigoja. Tai nerašytiniai įpareigojimai. Kai nesi niekur paminėtas, nesi matomas, ne visada supranti, kad tai, ką darai, iš tiesų yra labai svarbu. O kai esi įvertintas, supranti, kad esi matomas, kad žmonės tave pastebi ir vertina tai, ką tu darai. Tokie dalykai, manau, kiekvieną turi skatinti eiti į priekį ir toliau siekti aukštumų. Mane patį šie apdovanojimai skatina domėtis, galbūt dėl to kartais ir pritrūksta laiko tiesiog gyventi.

Inovacijos Lietuvoje sparčiai tobulėja?

A. Einšteinas yra pasakęs: ,,Jeigu mes viską darysime taip pat, tai ir rezultatas bus toks pats“. Aš manau, kad mes turime keistis nuolat ir manau, kad Lietuvoje tai vyksta. Apsidairius aplink visi pastebime pokyčius. Tai galbūt nėra labai greitas procesas, tačiau viskam reikia laiko. Anksčiau net neįsivaizdavome, kad turėsime išmaniuosius telefonus, o dabar didžioji dalis visuomenės be jų neįsivaizduoja savo dienos. Visos inovacijos anksčiau ar vėliau ateis ir į kiekvienus lietuvių namus. Manau, kad jau greitu metu 3D spausdintuvai bus ne naujiena, o juos savo namuose turės didžioji dalis žmonių. Tačiau visko reikia išlaukti. Viskas priklauso ne vien nuo Lietuvos ar jos žmonių domėjimosi inovacijomis, taip pat visiems procesams didelę įtaką daro ir pasauliniai dalykai – nesutarimai, konfliktai tarp valstybių stabdo visus procesus. Kas bus toliau, ko mes pasieksime, ką sugalvosime – viską parodys ateitis.

Mokykloje mokote ir ino­vatyvių, ir tradicinių tech­no­logijų. Į kurią sritį jaunoji karta įsitraukia labiau?
Aš manau, kad mokytojo pareiga yra ne mokyti, o sudominti vaiką ir paskatinti jį mokytis ir domėtis, sukurti jam sąlygas pasisemti kuo daugiau žinių. Tradicinių technologijų metu su vaikais do­mimės konstrukcinėmis medžiagomis. Dabar baigiame įkurti robotikos laboratoriją, vykdome projektus su Vilniaus mokyklomis. Tai yra motyvuojantys veiksniai, kad vaikai domėtųsi, kad įsitrauktų į veiklas. Konstrukcinės medžiagos yra neatsiejama inovatyvių technologijų dalis, todėl tiek vienos, tiek kitos mano dėstomos technologijos yra tarpusavyje susijusios. Prieš įsitraukiant į inovacijas yra svarbu išmanyti ir tradicines technologijas, nes, pavyzdžiui, kiekvienas lėktuvas turi sparnus, o kaip tuos sparnus mes padarysime, jei nežinosime konstrukcinių dalykų? Savo inovatyvių technologijų žinias gimnazijos mokiniai tobulina aktyviai dalyvaudami Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) projekte „Ateities inžinerija“, taip pat dalyvaujame ir kūrybinėse dirbtuvėse „Mini Maker Faire“ ir kt.

Mokytoju dirbate jau ne vieną dešimtį metų. Kaip bė­gant metams keičiasi kartos?
Dabar kartoms net priskiriami pavadinimai. Tačiau aš pats vaikų neskirstyčiau. Galbūt tai psichologų reikalas kartas suskirstyti į lygius. Aš manau, kad svarbiausia yra žmogiškumas, bendravimas, supratimas, gebėjimas rasti kontaktą tarp vaiko ir mokytojo. Tai yra svarbu ne tik mokykloje, bet ir šeimoje. Anks­čiau mokyklose vaikų buvo daugiau, tačiau kaip ir prieš kelias dešimtis metų, taip ir dabar, yra vaikų, su kuriais sutari geriau, su kai kuriais prasčiau. Tai slypi ne kartose, tai nėra kartų problema. Taip, keičiasi technologijos, keičiasi galimybės ir domėjimosi sritys, tačiau dėl žmonių tarpusavio santykių reikia stengtis visais laikais, nepriklausomai nuo to, kokia vaikų karta beateitų.

2020 metai yra paskelbti Tautodailės metais, Jūs taip pat esate tautodailininkas. Ar jau spėjote pajusti, kad šie metai yra skirti žmonėms, užsiimantiems šia veikla?
Aš prisipažinsiu, kad šiuo metu esu atitolęs nuo tautodailės, todėl galbūt kažkokių pokyčių ir nepajutau. Aš esu gavęs tautodailininko pažymėjimą, dalyvavau draugijos veikloje, pats esu atlikęs ne vieną tautodailės darbą. Tačiau dabar tam neberandu laiko, nors tai ir nėra man svetima. Šiuo metu mane labiau traukia inovatyvios technologijos, tačiau jos atima ir labai daug laiko. Taip pat dirbu ir Elektrėnuose, ir Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje, ten padėjau įsteigti laboratoriją „Fablab“. Vilniuje vaikus mokau taip pat technologijų mokslo, bet ten, lyginant su Elektrėnų mokykla, technologijos dar labiau inovatyvesnės. Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje esu mokytojas, atsakingas už naujausias technologijas. Įsteigtoje „Fablab“ laboratorijoje yra lazerinė pjaustyklė, kuria galima įvairias medžiagas, tokias kaip mediena, tekstilė, oda ir kitos, pjaustyti su lazeriu. Taip pat ten yra ir 3D spausdintuvas, braižytuvas ir kiti įdomūs prietaisai. Vaikams tai yra įdomu. Elektrėnai yra mažesnė savivaldybė, todėl galbūt sulaukiame ir mažiau finansavimo, tačiau tikiu, kad ir čia tokia įranga laikui bėgant atsiras ir bus dar didesnė motyvacija vaikams, kuri skatins domėtis ir mokytis. Be viso to turiu skirti laiko ir šeimai, todėl tautodailei laiko lieka vis mažiau.

Prakalbote apie šeimą. Jū­sų žmona Vygintė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje taip pat dirba technologijų mokytoja. Ar mokslas jus ir suvedė?

Mes mokėmės skirtinguose fakultetuose, tačiau susipažinome bendrose universiteto veiklose. Mūsų pažintis prasidėjo kultūros klube, kuriame organizuodavome instituto šventes. Tai galima sakyti, kad mokslas, universitetas mus ir suvedė. Studijas baigėme tais pačiais metais, Vygintę paskyrė dirbti į Elektrėnus, o tada šį miestą pasirinkau ir aš. Dabar dviejų tos pa­čios mokyklos mokytojų šeimoje temų apie mokyklą išvengti sunku. Aš kartais juokauju, kad pas mus yra arba tyla, arba kalba apie mokyklą. Aišku, turime daug kitų bendrų temų, tačiau mokykla ir mokslas užima didelę vietą mūsų gyvenimuose.

Kokią įtaka mokykla padarė Jums kaip asmenybei?
Vienareikšmiškai galiu teigti, kad mokykla man suteikė galimybes. Aš daug ko išmokau, pamačiau įvairiausius pasaulio kraštus. Aš neįsivaizduoju, ką aš veikčiau ir koks aš būčiau dabar, jei būčiau kitos specialybės atstovas. Kartu su Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos kolektyvu apkeliavome beveik visą Eu­ropą, kai tai pasakau savo draugams, jie negali tuo patikėti. Aš manau, kad mokiniai iš mokytojo tikisi teisingumo, supratimo, todėl mano specialybė mane įpareigojo nuolat šių dalykų siekti. Manau, kad mokykla ir moky­tojai yra tik viena dalis iš tų dalykų, kurie vaikui padeda siekti aukštumų, ugdyti savo asmenybę. Aš nesuprantu, kodėl dabar jauni žmonės bijo rinktis pedagogo specialybę. Taip, čia galbūt neuždirbsi didelių pinigų, tačiau yra daug daugiau pliusų ir gerų dalykų, kurie atperka šios specialybės minusus. Darbas su vaikais, darbas mo­kykloje suteikia tokių galimybių, kurių negausi niekur kitur, tai ne tik atperka, bet ir viršija minusus. Aš niekada nesigailėjau pasukęs savo gyvenimą šia linkme ir tikrai rekomenduoju ir raginu nebijoti siekti pedagoginio išsilavinimo.

Kaip įsivaizduojate ateities mokyklą?
Aš manau, kad ateities mokykla bus be mokytojų klasėse. Manau, kad mokytojai taps konsultantais, moderatoriais. Taip pat manau, kad mo­kykla bus be skambučių, o galiausiai ir be sienų. Jau šių dienų pasaulyje yra demonstruojamos pamokos, į kurias susirenka mokiniai, o su jais savo žiniomis dalinasi specialistas, kuris tuo metu yra visai kitoje šalyje. Manau, kad ateityje ši praktika išpopuliarės, nes bus pasiekiami geriausi pedagogai iš įvairiausių pasaulio taškų. Pasiekus tam tikrą ribą ir supratus, kad žmogaus būčiai yra labai svarbūs socialiniai įgūdžiai, žmonija iš naujo atras bendravimo džiaugsmą, patirtinį mokymąsi, tai, kas iš tiesų yra įdomu, tai, ką galima paliesti ir užuosti, o ne tik suvokti ar matyti. Tikiu, kad atei­ties mokyklos taps modernesnės, tačiau išsaugos vertybes ir toliau skatins vaikus domėtis bei geriau pažinti mus supantį pasaulį.

Dėkoju už įdomų pokalbį.

Eglė Butkutė

Nuotraukos iš asmeninio H. Vaišvilos albumo