1918 m. Šiaulių Signatarai – pažinkime juos iš naujo. Steponas Kairys

Artėjant vasario 16-ajai kaip niekada puiki proga prisiminti žmones, kurie sudėtingu metu prisiėmė atsakomybę ir išvedė Lietuvą į laisvės kelią. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė keturi tuometinės Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtiniai: Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Steponas Kairys ir Alfonsas Petrulis. Šį kartą išsamiau susipažinsime su Steponu Kairiu.

Šiaulių mieste jau yra nemažai istorinės atminties ženklų, skirtų Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų – signatarų – atminimui. Švenčiant 780-ąjį Šiaulių gimtadienį, Lieporių parke iškilmingai atidaryta Signatarų alėja, kurioje pradžioje buvo įamžinti 1990 metų Nepriklausomybės aktų signatarų vardai, po metų, Lietuvai pasitinkant valstybės atkūrimo 100-metį, Signatarų alėją papildė ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų atminimo lentos, valstybės kūrėjams sužaliavo ąžuoliukai. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, kviečiame šiauliečius pasivaikščioti Lieporių parke, patiems prisiminti ir, galbūt, savo vaikus supažindinti su signatarais, kurių gyvenimai susiję su Šiauliais ar Šiaurės Lietuva.

Tuo tarpu miesto centre, šalia Juliaus Janonio gimnazijos, kurią drąsiai būtų galima vadinti Signatarų gimnazija, šiauliečiai ir miesto svečiai gali aplankyti meninį akcentą su Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio, Alfonso Petrulio ir Jono Vileišio parašais.

„Šiauliai ne tik gerbia drąsius ir atsakingus žmones, bet ir mokosi iš jų“, – sako Šiaulių meras Artūras Visockas.

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kviečiame šiauliečius arčiau susipažinti su kiekvienu iš jų. Antrąjį pristatome Steponą Kairį.

STEPONAS KAIRYS (1879–1964)

Tau, Lietuva, kad būtum tik laisva, demokratinė, aš skyriau visą savo gyvenimą. Tu buvai mano gyvenimo esmė ir prasmė... Tau, Lietuvos jaunime, noriu palinkėti, kad, kur bebūtum pasaulyje, visuomet būk ištikimas savo kraštui, Lietuvai Tėvynei. 

Steponas Kairys

............................................

Būtinas kasdienybės Šiauliuose atributas – tradiciniai pasivaikščiojimai vakarais pagrindinėje miesto gatvėje. Anų laikų Bolšaja tiuremnaja (Didžioji kalėjimo, vėliau Vilniaus) gatvė buvo tas pats, kas Niujorko Penktoji aveniu, Paryžiaus Eliziejaus laukai, Berlyno Unter der Linden. Tam tikromis valandomis čia galėjai sutikti visas miesto įžymybes, pajusti gyvenimo pulsą.

                                                                                         Steponas Kairys

...........................

Iš Gedimino Ilgūno knygos „Steponas Kairys“.

„Stepono Kairio senelis Jurgis Tumasonis buvo kairiarankis, kairys, ir ši pravardė jam taip prilipo, kad jo sūnaus, Stepono tėvo Vincento dokumentuose buvo įrašyta – „Kairys-Tumasonis“, o vaikaičiui Steponui jau liko pavarde tapusi pravardė „Kairys“. Tėvų antkapiniame paminkle taip pat įrašyta tik Kairių pavardė.“

Steponas Kairys gimė 1879 m. Užunvėžių kaime (dabar Anykščių rajonas) pasiturinčių valstiečių šeimoje. 1886–1887 m. mokėsi Kurklių rusiškoje pradinėje mokykloje, 1889–1894 m. – Palangos progimnazijoje, kurią baigė su pagyrimu.

1894 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurioje, kaip ir kitose imperijos mokyklose, mokslas vyko rusų kalba. Pradžioje gyveno Tilžės gatvėje, buvusiame Nagurskienės bendrabutyje. 1895–1896 mokslo metais S. Kairys apsigyveno Julijono Šalkauskio šeimoje, buvo jo sūnų Stasio ir Kazio repetitoriumi. Septintoje klasėje tapo P. Lovmianskienės bendrabučio vyresniuoju, už tai gavo visą išlaikymą. Gimnazijoje buvo susikūrusi vyresniųjų klasių lietuvių mokinių lavinimosi kuopelė. Joje lankėsi ir vėliau mokęsis būsimasis S. Kairio bendramintis ir bendražygis Mykolas Biržiška. 1897 m. rugsėjo1 d. stačiatikių šventikui pradėjus pamaldas, lietuviai gimnazistai katalikai išėjo iš salės. S. Kairį ir dar 3 gimnazistus nutarta pašalinti iš gimnazijos, bet Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus šio pedagogų tarybos nutarimo jis liko gimnazijoje ir 1898 m. ją baigė.

1898–1908 m. S. Kairys studijavo Peterburgo technologijos institute. Peterburge jis priklausė slaptoms studentų draugijoms, o nuo 1900 m. – Lietuvių (vėliau Lietuvos) socialdemokratų partijai, kurios vadovybės nariu buvo iki pat 1944 m. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo išrinktas Seimo vicepirmininku.

Baigęs studijas, S. Kairys kurį laiką projektavo geležinkelio tiltus Samaros ir Kursko gubernijose. 1912 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Iki 1916 m. dirbo miesto savivaldybėje. Vilniaus kanalizacijos projektavimo darbų pradininkas. Bendradarbiavo lietuvių socialdemokratų spaudoje ir kituose Lietuvos laikraščiuose: „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Vilniaus žinios“, „Mūsų kelias“, „Mintis“, redagavo laikraščius „Darbo balsas“ ir „Socialdemokratas“.

S. Kairys – vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Jis yra vienas iš Lietuvos Tarybos narių, kuris išstojo iš jos ir protestavo prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Vėliau, 1918 m. vasario 16 d., visi 20 Lietuvos Tarybos narių balsavo už sugrįžusių narių Stepono Kairio, Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos ir Stanislovo Narutavičiaus siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.

Darbą Taryboje S. Kairys baigė 1918 m. liepos 13 d. Tų pačių metų pabaigoje atvyko į Kauną, dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje, Mykolo Sleževičiaus sudarytame Ketvirtajame ministrų kabinete. 1920–1927 m. buvo renkamas į Lietuvos Respublikos Seimą. 1923–1938 m. S. Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos atnaujinimo darbams.

Nuo 1923 m. dėstė Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete, nuo 1939 m. – profesorius, 1941–1942 m. – Statybos fakulteto dekanas. 1943–1945 m. S. Kairys vadovavo politinio pasipriešinimo judėjimui – Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Parašė dvi atsiminimų knygas: „Lietuva budo“ (1957 m.), „Tau, Lietuva“ (1964 m.).

Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. 1996 m. S. Kairio palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus informacija