160 kilometrų išbandymų žirgui ir raiteliui

Šiaulietė raitelė Jogailė Develytė pripažinta viena geriausių 2023-iųjų metų Lietuvos raitelių. Geriausiųjų trejetuke esanti mergina labai džiaugiasi šiuo įvertinimu, nes tai pirmasis, pelnytas jau suaugusiųjų kategorijoje. Nebuvo lengva tai pasiekti, kaip ir nėra lengva dalyvauti aukšto lygio ištvermės jojimo varžybose: daug intensyvaus pasiruošimo ir netikėtos situacijos, jau lekiant ant žirgo trasomis.

Garbė būti tarp stipriausiųjų

Lietuvos žirginio sporto federacijos 2023 m. apdovanojimuose J. Develytė (trenerė Jūratė Repšienė) buvo apdovanota už trečiąją vietą ištvermės jojimo suaugusiųjų grupės reitinguose. Kai ji dar varžydavosi jaunimo grupėje, užimdavo pirmąsias ir antrąsias vietas geriausiųjų reitinguose, tačiau perspektyvi raitelė jau pirmaisiais metais įvertinta ir suaugusiųjų grupėje, nors pati Jogailė atvirauja, kad pernai tikėjosi geresnių savo pasirodymų.

„Pernai buvo pirmi metai, kai startavau suaugusiųjų grupėje, tai pelniau trečiąją vietą apdovanojimuose. Pirmąją ir antrąją užėmė raitelės, kurios joja jau daugiau metų, nei aš gyvenu, – šypsosi mergina. – Iš tikrųjų didelė garbė būti šalia, nors žinau, kad prireiks dar daug metų, kad pasiekčiau tai, ką padaro jos. Bet apdovanojimas iš dalies nebuvo staigmena, nors tikėjausi šių metų šiek tiek stipresnių, nei pavyko. Reitingai niekada nėra mano sezono tikslas, bet visada gera būti apdovanotai ir įvertintai. Turiu iš ko pasimokyti ir kuo žavėtis.“

Žirgo prigimčiai artimiausias sportas

Kuo gi ypatingas šis sportas? Jau pavadinimas sufleruoja, kad ištvermės prireiks abiem – ir raiteliui, ir žirgui. „Ištvermės jojimas, mano nuomone, yra pats artimiausias sportas žirgo prigimčiai, kadangi žirgai rungiasi bėgdami. Žirgas gamtos ar Dievo buvo sutvertas ne šokinėti per kliūtis, o keliauti, bėgti ir pasirūpinti savimi. O šiame sporte distancijos svyruoja nuo 40 iki 160 kilometrų“, – pasakoja pašnekovė.

Tiesa, čia kalbama apie varžybų distancijas, o štai Lietuvoje, siekdami pritraukti daugiau susidomėjusiųjų, sportininkai ištvermės jojimą yra labiau pritaikę mėgėjiškam, t. y. trumpesniam atstumui. „Yra ir 3 km rungtys, kur jojama poniais ir gali dalyvauji net neįgalieji“, – sako Jogailė.

Na, o sportininkai, norėdami joti ilgesnes distancijas, turi kaskart keltis kvalifikaciją – 20, 40, 80 km ir pan. Ir taip startuojama tol, kol pasiekiama ilgiausioji – 160 km – distancija.

Varžybos suskirstytos etapais: dažniausiai pradžioje būna ilgiausia distancija, o paskutinis ratas trumpiausias. Jogailė skuba nuraminti tuos, kurie jaudinasi dėl žirgo gerovės ir sveikatos – ar jiems nepavojinga lėkti tokius atstumus? „Tikrai ne. Su jais dirba labai didelė veterinarų komanda. Po kiekvieno etapo vyksta veterinarinė apžiūra: tikrinama tiek bendra sveikatos būklė, tiek metabolizmas, bėgsena, dehidratacija, kapiliarų prisipildymas ir t. t. Žiūrima, ar jam nebūtų kenksminga bėgti kitame rate, – aiškina raitelė. – Tikrinama labai griežtai ir jei yra bent menkiausia abejonė dėl jo sveikatos, nebeleidžiama toliau varžytis. Būna, kad raiteliai sako: „Oi, mane diskvalifikavo be priežasties.“ Bet veterinarai visada renkasi žirgo pusę ir, kilus įtarimui, stabdo jo rungtynes.“

Turi būti viskam pasiruošęs

Dar besirungiant jaunimo grupėje, jaunajai raitelei teko joti įvairiose pasaulio šalyse. Ir trasa, pasak jos, labai priklauso nuo to, kur vyksta varžybos: „Esu startavusi gal 8 šalyse, daugiausia Europoje, taip pat ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje. Yra tekę Europoje joti tokiu klampiu smėliu, kokio neteko matyti dykumoje. Trasos, žinoma, turi būti patvirtintos, atitinkamos, bet būna ir lengvesnės, ir sunkesnės. Oro sąlygos net ir lengviausias trasas gali paversti labai sudėtingomis. Bet ne veltui šis sportas vadinamas ištvermės jojimu – turi būti viskam pasiruošęs.“

Pasiruošimas trunka mažiausiai pusmetį. „Kuo ilgesnė distancija, tuo ilgesnis pasiruošimas. Aš pati, kaip ir kiekvienas kitas sportininkas, einu į sporto salę ir ten ruošiuosi, nes ir aš turiu pajėgti atlaikyti tokias distancijas, kokias joju su žirgu, būti fiziškai pasirengusi. Jei raitelis yra pavargęs labiau už žirgą, tai gero rezultato niekada nepasieksi. O pagrindinis ruošimosi procesas vyksta, žinoma, su žirgu. Kadangi dabartinis mano žirgas yra Šiauliuose, tenka treniruotis Salduvės, Talkšos miškuose. Bet to neužtenka – mes neturime tiek trasos, tiek vietos ruoštis ilgoms distancijoms. Tai tenka keliauti su priekaba į Kurtuvėnų regioninio parko miškus. Ten jau yra įvairaus reljefo: šiek tiek asfalto, žvyrkelio, smėlio“, – sunkumus, su kuriais tenka susidurti treniruojantis, įvardija Jogailė.

Jaunoji raitelė kartais su pavydu stebi priešininkų treniruotes. Štai ir dabar, kai Lietuvoje žiema ir dažnai kelius bei pievas užkloja sniegas, ruoštis tampa kur kas sunkiau, o tuo pačiu metu kitose Europos vietose raiteliai intensyviai treniruojasi visu pajėgumu. „Per sniegą joti, pasitreniruoti mes galime, nors didelio greičio ir neišvystysi. Kai slidu – tai jau nepavyks. Tada išeiname bent jau pasivaikščioti, kažkiek pajudėti. Esu visiškai priklausoma nuo oro sąlygų“, – pasakoja sportininkė.

Jogailės ir Sultono duetui – garantuoti išbandymai

Joti J. Develytė pradėjo nuo 9 metų, o dalyvauti kaip sportininkė varžybose – nuo 14 metų. Per tą laiką nemažai visokių sudėtingų situacijų buvo, tačiau pašnekovė juokiasi, kad būtent su dabartiniu žirgu Sultonu jai tenka netikėčiausios varžybos.

„Su kitais žirgais dar taip niekada nėra buvę. Jei būna numatytos labai geros trasos, tai kai nuvažiuojame į varžybas, atsitinka kokia nors oro sąlygų katastrofa, – juokiasi. – Su tuo žirgu niekada nėra tekę joti lengvoje trasoje. Pvz., važiavome į Slovakiją, kur yra labai dėkingos lygios trasos, palei Dunojaus upę, tiesios… Tai buvo tokia audra tris dienas prieš varžybas, kad organizatoriai net planavo atšaukti varžybas. Buvo mažinami greičiai. Kaip buvo slidu ir kiek vandens! Visur purvo iki kelių tiek man, tiek Sultonui. Negalėjo vykti veterinariniai patikrinimai lauke, viskas buvo perkelta į vidų. Buvo tik vienas ar du laipsniai šilumos, didžiulis vėjas, tai tikrai buvo labai sudėtinga žirgams, labai slidu, kai kurie žirgai net ėmė šlubuoti. Na, o kai finišavome, buvo 5 ar 6 val. vakaro, tai išlindo graži saulė ir daugiau nebelijo…“

Iki šiol Jogailė yra įveikusi 160 km trasą tik vieną sykį. Ir tą patį – su traumuota koja. „Eiti negaliu, bet joti išeina“, – savijautą prisimena raitelė. Ji, likus dviem savaitėms iki varžybų, nukrito ant kairės kojos kelio, pasuko koją ir gavo traumą. „Buvo sunku, teko ant žirgo lipti visai iš kitos pusės, bet kažkokiu būdu sugebėjau pačią ilgiausią distanciją įveikti su tokia traumuota koja, – dabar jau šypsosi prisimindama Jogailė. – Skausmas buvo pakenčiamas, o noras varžytis – didžiulis, nes daug metų treniravausi, norėjau įveikti 160 km.“

Žirgo pasitikėjimą reikia užsitarnauti

22-ejų mergina iki šiol puikiai atsimena, iš kur atsirado susižavėjimas žirgais. Tiesa, vaikystėje sako buvusi didžiausia šunų „fanė“. Namuose jau buvo auginami 5 šunys, kai mergaitė tėvų paprašė nupirkti dar ir biglį. Ir štai šis noras tėvams buvo paskutinis lašas – reikėjo sugalvoti kažką, kad namie nebebūtų dar daugiau šunų… Nuvedė į žirgyną. „Po dviejų dienų tėvai turėjo naują bėdą – man jau reikėjo arklio“, – juokiasi perspektyvia raitele tapusi Jogailė.

Iš pirmo žvilgsnio atsiradusi meilė žirgams nuo tada vedė link vis didesnių norų ir svajonių, susijusių su žirginiu sportu. Kaip pradėjo jodinėti Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre, taip ir liko ten iki šiol. Tiesa, raitelė ne tik pati treniruojasi, bet jau moko ir vaikus.

Jogailei per savo karjerą teko susipažinti su daugeliu žirgų, įvairių jų turėjo ir prieš varžybas – kartais gaudavo tik vieną ar dvi treniruotes, kad apsiprastų su nauju žirgu, ir – iškart varžytis. Ryšiui sukurti laiko mažai, čia jau turi pasireikšti raitelio profesionalumas. O įprastai ryšys su žirgu atsiranda po truputį, imant suprasti vienam kitą. „Kad žirgas klausytų, suprastų ir reaguotų į tavo balsą, tave saugotų – reikia laiko. Turi, kaip mes sakome, „susijoti“, tapti vienu kūnu, užsitarnauti žirgo pasitikėjimą“, – tikina Jogailė, pridurdama, kad po varžybų ryšys būna jau pasikeitęs – tai sunkiai nupasakojamas jausmas.

Net su dabartiniu žirgu Sultonu nebuvo paprasta, prisipažįsta raitelė: „Jis šiaip nuostabus žirgas ir tikrai gero charakterio, bet, kalbant apie jojimą, techninę pusę, tikrai nebuvo lengva.“