136 kilometrai dviračiais: daug vaišių, juoko ir nuotykių (FOTO)

„Keliautojo tikslas niekada nėra vieta, bet dalykų matymas kitomis akimis“, - tokie amerikiečio rašytojo ir dailininko Henrio Millerio žodžiai papuošė padėkas, kurias praėjusį sekmadienį atsiėmė finišo tiesiąją pasiekę dviratininkai, numynę net 136 kilometrus.

Jau šeštą kartą dviračių mylėtojai susiburia tam, kad per dvi dienas ne tik nuvažiuotų nemenką atstumą, smagiai praleistų laiką kartu su juos kelyje pasitinkančiais bendruomenių atstovais, bet ir papildytų žinių bagažą apie saugomus kultūros paveldo objektus Radviliškio rajone.

„Tai jau šeštasis mano rengtas žygis. Aplankėme dvarus, malūnus, piliakalnius, mitologinius akmenis ir bažnyčias. Atsižvelgdami į tai, kad 2017-ieji metai yra paskelbti Piliakalnių metais, šiemet ir vėl pasirinkome šiuos vertingus kultūros paveldo objektus. Tiesa, šį kartą važiavome šiek tiek kitokiu maršrutu, negu jau buvome keliavę seniau“, - šypteli dviračių žygio organizatorius, Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.

Aplankė penkis piliakalnius

Paveldosaugos skyriaus vedėjo teigimu, piliakalniai - labai svarbūs ir įdomūs bei reikšmingi Lietuvos istorijos kultūros paveldo objektai, datuojami pirmojo ar antrojo amžiaus laikotarpiu: „Tai buvo jų kūrimosi laikotarpis, kai ant vieno ar kito kalno atsirasdavo medinės pilys, kurios buvo daugiau gynybinio pobūdžio. Kai reikėdavo gintis nuo priešo, ant kalno susirinkdavo gyventojai ir siekdavo atremti užpuolimą. Apskritai, paties piliakalnio ir pilies paskirtis buvo ta pati - gynybinė. Prie visų piliakalnių buvo ir gyvenvietės“.

Šiais metais 22 dviratininkai ir trys lydintys asmenys aplankė penkis iš septynių piliakalnių, įtrauktų į kultūros paveldo registrą - tai Velžių, Raginėnų, Kleboniškių, Diauderių ir Šiaulės (dar kitaip vadinamas Kudinų) piliakalniai.

„Visiems labai patiko šių metų žygis. Ne tik dėl įdomių aplankytų vietovių, bet ir bendruomenių sutikimo, puikaus oro. Geresnio oro nebuvo galima nė tikėtis. Buvau susiskambinęs su Aukščiausiu, tai jis ir parūpino geriausias sąlygas“, - juokiasi V. Simelis.

Stalus nukrovė vaišėmis

Kalbėdamas apie bendruomenių sutikimą V. Simelis sako labai norintis padėkoti tiems, kurie surengė tikrų tikriausias šventes: „Kleboniškiuose, Imantuose buvome sutikti lyg tikrų tikriausi čempionai. Šeštadienis buvo ne tik sporto, bet ir kultūros diena. Kleboniškiuose klausėmės muzikos, o Imantuose sužaidėme ir krepšinio varžybas, kurias, tarp kitko, laimėjo mūsų komanda.

Puikiai pasitiko ir Alksniupių, Pakiršinio, Kunigiškių, Šiaulėniškių bendruomenės. Noriu padėkoti ir „Šiaulių regiono keliams“, kurie pasirūpino, kad dviratininkai vilkėtų šviesą atspindinčias liemenes, rajono savivaldybei, skyrusiai 600 eurų finansavimą, o taip pat ir Radviliškio ligoninei, kurios vadovė pasirūpino dviratininkų sveikata. Nors didesnių traumų ir išvengta, medicininės pagalbos visgi prireikė“.

O patys dviratininkai juokiasi, kad po tokio žygio galima keletą kilogramų netgi priaugti. Štai Nijolė Damulė, dviračių žygyje dalyvavusi antrą kartą, juokdamasi pasakoja netikėjusi, kad gali būti rengiamas toks žygis, kuriame nereikia niekuo rūpintis pačiam: „Tikrai negalvojau, kad gali būti taip nuostabu. Ar gali būti geriau? Pinigų mokėti patiems nereikia. Visur, kur tik nuvažiuojame, pasitinka bendruomenės, nukrovusios stalus vaišėmis. Patekome į Kleboniškių šventę, Imantų bendruomenėje taip pat vyko susibūrimas. Jausmas toks, kad visi mūsų laukia išskėstomis rankomis. Tereikia noro dalyvauti, o tai daryti tikrai verta. Su vyru esame sužavėti, todėl neabejotinai dalyvausime ir kitais metais, nes tokie potyriai - nepamirštami“.

Kai kurie žygio dalyviai pasakoja turėję ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, Tadas Liulys, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, kasmet, jau ketvirtus metus iš eilės, grįžta iš arčiau susipažinti su kraštu, kuriame gimė: „Gimiau čia, Radviliškyje, tačiau taip ir nespėjau geriau pažinti savo gimtinės. Visuomet kviečiu ir draugus, nes tai - puiki proga pabendrauti su bendraminčiais, pažinti bendruomenes. Tiesa, šiemet išmyniau vienas, nes specialiai iš uostamiesčio paskubomis grįžau dėl žygio. Draugams nepavyko prisijungti. Ar važiuosiu kitąmet? Be abejonės“.

Per balas ir purvynus

Prie kultūros centro praėjusio sekmadienio pavakarę būriavęsi dviratininkai mielai dalijosi žygio įspūdžiais. Pasirodo, šiemet netrūko ir nuotykių, kai viena iš dviratininkių, Sigita Damanskienė, pasiūlė „nukirsti kampą“ ir minti trumpesniu keliu.

„Taip jau nutiko, kad pataikėme į purvo laukus, o kelias, kuriuo įprastai važiuoja traktoriai, buvo nepravažiuojamas. Žinoma, mes nebūtume mes, jeigu apsisuktume. Mynėme toliau per purvus ir balas. Vyrai atkabino mus lydėjusio automobilio priekabą, ją nešte apsuko ir išlydėjome autobusiuką su vairuotoju Antanu, kad apsisuktų ir mus pasitiktų kitoje vietoje, o mes per purvynes laimingi važiavome pirmyn“. Tiesa, iki kelionės tikslo dviratininkai purvini nevažiavo - sustojo išsimaudyti ir nuplauti savo transporto priemones.

Kad tokie žygiai ne tik skatina sportuoti, bet ir puikiai praleisti laisvą laiką, pasakoja ir vyriausias dviračių žygio dalyvis 69-erių metų Feliksas Petrevičius: „Pirmą kartą myniau su šia kompanija, tačiau visą gyvenimą dalyvauju dviračių žygiuose. Šiandien esu vyriausias, o prieš 60 metų panašiame žygyje buvau paskelbtas jauniausiu dalyviu. Niekada nesėdžiu vietoje“.

Tai patvirtina ir radviliškiečio pasitikti prie finišo linijos atskubėjęs brolis: „Jis visuomet lekia, skuba, visur dalyvauja. Labai norėjau prisijungti ir aš, deja, nepavyko“.

Tiems, kurie piliakalnių dar neaplankė

Jeigu ir jūs susidomėjote Radviliškio rajone esančiais piliakalniais, kviečiame šiek tiek iš arčiau susipažinti su kiekvienu iš penkių kultūros paveldo objektų, kuriuos šiais metais aplankė dviračių žygio dalyviai.

Norint aplankyti Diauderių piliakalnį, derėtų įsiminti šias nuorodas: važiuoti Baisogalos-Grinkiškio plentu ir Biliūnų kaime pasukti į dešinę, link Augmėnų. Tuomet, pavažiavus apie 750 metrų, už Serbentynės upelio, reikia pasukti į dešinę ir važiuoti keliuku bei laukais dar apie 450 metrų. Atrodo, išties sudėtingas maršrutas, tačiau šį piliakalnį Baisogalos krašte aplankyti išties verta. Aukštumos kyšulyje, Serbentynės (Kiršino) upelio kairiajame krante įrengtas piliakalnis dar žinomas ir Baisogalos vardu. Beje, Radviliškio rajono savivaldybė šį piliakalnį padarė dar patrauklesnį. Kadangi nuo aikštelės, kurioje siūloma palikti transporto priemones, iki piliakalnio pėsčiomis tenka žingsniuoti apie 1,5 kilometro, pasistengta paįvairinti kelionę. „Įrengėme atrakcijų - buomų, suolelių, stalelių, kad lankytojams, o ypač mažiesiems, nebūtų nuobodu eiti. Prie mūsų iniciatyvos pagražinti šitą piliakalnį prisijungė ir Baisogalos seniūnija“, - pasakoja V. Simelis.

Už 17 kilometrų nuo Diauderių piliakalnio stūkso ir dar vienas dėmesio vertas objektas - Kudinų piliakalnis, dar kitaip vadinamas Šiaulės kalnu, esantis prie Kudinų kaimo, Šiaulėnų seniūnijoje.

Šis įspūdingas rajono kultūros paveldo objektas pasiekiamas keliu Šiaulėnai–Lenartuva. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, juosiamoje daubų. Šlaitai statūs, 12-18 metrų aukščio. Norintiems atrasti šį piliakalnį, neturėtų būti sudėtinga. Jis stūkso visiškai netoli naujojo rajono pasididžiavimo – Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkėse pastatyto apžvalgos bokšto. V. Simelis sako, kad čia - labai gražios vietovės, tad apsilankius apžvalgos bokšte gražiu takeliu, kuris iš viso vingiuoja apie 1200 metrų, galima mišku patekti ir prie piliakalnio. Ir šiam piliakalniui skirta nemažai dėmesio - nupjauti stori medžiai, atidengtas kalnas, o iš medienos pagaminti laiptai. Čia visų laukia ir informaciniai stendai, tualetai.

Dar vienas rajono piliakalnis, įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą - Velžių piliakalnis. Šį objektą žino bene kiekvienas, tačiau dažnas užlipęs ant jo nustemba, kad jau stovi piliakalnio viršūnėje. Nors greta kiekvieno piliakalnio pastatyti rieduliai su informacija apie piliakalnius, retas kuris pagalvotų, kad nedidukas kalnas gali būti gynybinės paskirties piliakalnis.

O stovi jis visai greta visiems puikiai žinomos „Žirnelio“ poilsiavietės, Arimaičių ežero pakrantėje.

Beveik kiekvienas Radviliškio krašto gyventojas puikiai žino ir greičiausiai ne kartą lankė vaizdingas Radviliškio rajono vietas Pakalniškių seniūnijoje. Juk čia – ir Tulpių žydėjimo šventėmis garsėjantis Burbiškio dvaras, ir senovinio Kleboniškių kaimo muziejus, vėjo malūnas, Raudondvario, Radvilonių dvaro ansambliai, ir Raginėnų bei Kleboniškių piliakalniai.

Raginėnų piliakalnis – vienas iš įspūdingiausių Šiaurės vidurio Lietuvoje. Jis stūkso aukštoje kalvoje, ant kairiojo vingiuotosios Daugyvenės kranto. Iš rytų piliakalnį juosia upė, iš pietų ir vakarų – dauba, o šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas. Anot vietinių, paslaptingumo piliakalniui suteikia ne tik gelmėse glūdintys dar neatrasti praeities ženklai, bet ir gausybė legendų, kuriomis šis kalnas apipintas.

Paskutinis, Kleboniškių kalnas, stūkso prie Pakalniškių kaimo, pasiekiamas nuo kelio Pakalniškiai–Rozalimas. Norintiems aplankyti šį piliakalnį, jį atrasti padės ir prie Kleboniškių vėjo malūno pastatyta rodyklė. Jis nuo mūsų jau pristatyto Diauderių piliakalnio nutolęs apie 20, o nuo Kudinų piliakalnio - apie 34 kilometrus.