Jau atsigaunantys po koronoviruso tikintieji iš anksto rinkosi į bažnyčią. Mažieji nenuleido akių nuo įvairiomis spalvomis viliojančių atlaidinių saldumynų, suaugusieji rinkosi naujos leidybos maldaknyges, rožinius, lauktuves namiškiams – gausiai įvairių atlaidinių prekių atgabeno prekeiviai, be jų atlaidai, atrodo, ne atlaidai.

Prieš Šv. Mišių pradžią dekanas kun. Leonas Klimas pristatė svečią, kunigą vikarą Povilą Slaminį, kuris šiuo metu dirba Lenkijoje, Punsko bažnyčioje. Kunigas Povilas neseniai buvo mūsų parapijos kunigu, o dabar jau atvyko kaip svečias. Atvyko ne vienas, o su Punsko licėjaus ir mokyklos moksleiviais lietuviais. Dar nedaug laiko Punske dirbantis kunigas drauge su tikybos ir lietuvių kalbos mokytoja subūrė muzikalius moksleivius lietuvius į bendrą sambūrį. Maloniai ausiai skambėjo jaunųjų giesmininkų giedamos giesmės, jų dzūkiška tartis su lenkišku akcentu. Svečiai nuoširdžiai džiaugėsi galėdami dalyvauti šv. Arkangelo Mykolo atlaiduose ir pirmą kartą apsilankę Širvintose.

Mišioms pasibaigus visus svečius giesmininkus dekanas kun. L. Klimas apdovanojo knygomis apie Širvintų žmones. O istorijos mokytojas Jonas Stankevičius pabuvo gidu svečiams. Punskiečiams viskas buvo įdomu, tad mokytojui teko pradėti pasakojimą nuo Širvintų pradžių pradžios. Prie Nepriklausomybės paminklo susirinkusieji įdėmiai klausėsi išsamios miesto įkūrimo istorijos. „Šioje vietoje, kur dabar yra dabartinė bažnyčia, 1475 m. buvo pastatyta medinė (vėliau ją sudegino). Nuo čia prasidėjo miesto gyvenimas. Kitas miesto centras – dabartinė Nepriklausomybės aikštė“, – pradėjo pasakojimą apie mūsų miestą J. Stankevičius. Taip pamažu keliaudami nuo bažnyčios iki Nepriklausomybės aikštės, klausydamiesi įdomaus pasakojimo, svečiai susipažino su šiuolaikinėmis Širvintomis. Visi vieningai pažadėjo ne kartą apsilankyti Širvintose.

Punsko lietuvių moksleiviai labai užimti. Mokykloje tenka mokytis net keturių kalbų: lietuvių, lenkų, anglų ir rusų. Keli dalykai, pavyzdžiui, istorija, geografija dubliuojama – šie dalykai dėstomi pagal lenkų istorikus ir geografus, o per kitas pamokas dėstoma pagal lietuvių vadovėlius. Pamokų krūvis tikrai nemenkas, tačiau jaunieji lietuviai spėja visur. Štai kunigas Povilas subūrė naują muzikalių moksleivių grupę ir norinčių joje dalyvauti tikrai netrūksta. Grupėje patys mokiniai, vadovaujami muzikos vadovės, patys akompanuoja chorui. Daugelis moka groti akordeonu, pianinu, būgnu, gitara.

Mokykloje mokosi dauguma vaikų iš aplinkinių kaimų, tad dar reikia darbuotis ir tėvų ūkiuose. Mano pakalbintas licėjaus mokinys Rimas planuoja baigęs licėjų atvažiuoti į Kauną mokytis veterinarijos specialybės, mat tėvai ūkininkauja, laiko daug karvių – veterinaras būtinas. Anot Rimo, dauguma Punsko lietuvių mokinių važiuoja mokytis į Vilnių ar Kauną. Lietuvoje nedaugelis lieka – dauguma grįžta į tėvynę ir įsidarbina Baltstogėje, Augustave, Suvalkuose. Jaunimas greitai susipažįsta, susidraugauja. Mačiau, kaip svečiai su širvintiškiais keitėsi internetinio ryšio adresais. Kunigas Povilas šypsojosi: „Jei mus skiria valstybinė siena, tai internetas sienų neturi“. Tikra tiesa.

Valda PATINSKIENĖ

Nuotraukos autorės