Angle down Atgal

„Mūsų kalba keičiasi, turi keistis ir su tuo reikia susitaikyti“

„Mes savo kalbą bandome taip stipriai apkabinti, kad neliktų nieko. Išspausime dūšią iš jos“, – ironizuoja kalbininkas Antanas Smetona. Tautiečius jis ramina – gimtoji lietuvių kalba nenumirs, tačiau pastaruoju metu jos raida juda žaibišku greičiu. Kai anūkai, atėję pas senelius, ima su jais chatinti ar darytis kartu selfius, seneliams belieka perklausti, apie ką jie kalba, ir paprašyti paaiškinti lietuviškai… Būtent kartų nesusikalbėjimas, anot kalbininko, atveria kalbos raidos pokyčius.

Ką reiškia, jei nesusišneka seneliai ir anūkai?

„Pagrindinė problema, kuri verčia mane kalbėti ir dalyvauti tokiuose susitikimuose, yra štai kas. Mūsų kalbos raida turi savo kelią, dėsningumus ir eina savo keliu taip, kaip yra numatyta gamtos, Dievo, mokslo. Ji plėtojasi, kinta savo tvarka. Didžiausia problema esame mes patys“, – susirinkusiesiems Šiaulių m. savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje sakė A. Smetona.

Anglicizmų prikimšta kalba, ypač jaunimo, tarmių nykimas kelia klausimų ir spėlionių visuomenei: kokia gimtosios kalbos ateitis, kokiais klystkeliais dar galime nusukti? Pirmiausia kalbininkas ramina – baimintis greitos lietuvių kalbos mirties neverta. „Kas yra kalbos mirtis? Neįsivaizduokime, kad mes staiga nustosime kalbėti viena kalba ir pradėsime kita. Nieko panašaus. Kalbos mirtis tada, kai vieni žmonės palieka šį pasaulį, o kiti lieka ir jau kitaip kalba“, – aiškino A. Smetona.

Įdomiausia, kad apie kalbų mirtį signalizuoja pokalbiai su vyresniąja giminės karta. Išnykti kalbos gali maždaug per dvi kartas, t. y. šešiasdešimtmetį. „Ar su anūkais susišnekate? Ar anūkai kalba jūsų kalba, tarme? – klausė kalbininkas. – Kol nevyko pramonės revoliucija, ši kompiuterinė revoliucija, kol mūsų gyvenimas nepersikėlė į debesį, tol kalbos kitimas buvo tokio greičio, kad susitikusios trys ar keturios kartos kalbos skirtumo nepajausdavo. Šiandien visuomenė taip vystosi, jos raida tokia sparti, kad su anūkais močiutė pasišnekėti jau nebegali.“

Nepaisant to, lituanistas turi ir džiuginančių žinių: pasaulyje yra per 7 000 kalbų, o mūsiškė yra tarp 2–3 procentų geriausiai besilaikančiųjų. „Bet kalbos mirties klausimas išties yra“, –
neneigė.

Lietuvių kalba seniausia. Mitas!

Lietuvių kalba vartojama visose valstybės srityse. Tiesa, anot kalbininko, galima rasti vaistų, kurių vartojimo instrukcijos pateikiamos vien angliškai. „Jei eksportui, tai suprantama, o jeigu vietiniam vartojimui… Atkreipkite dėmesį – atsiranda vaistų, kur lietuviško užrašo nėra. Tai nusikaltimas. Lietuvių kalba turi būti visur, kur ir turi būti“, – teigė jis.

Gimtoji kalba jau senokai prisotinta anglų kalbos žodžių, terminų, o tarmybės išsprūsta kone vien iš vyresniosios kartos lūpų. Su nerimu laukiame, kas vyks toliau. „Kodėl mes neabejingi, kodėl mes hipertrofuotai reaguojame į reiškinius, kurie susiję su kalba? Tai dėl labai paprastų priežasčių. Pirmiausia, kalba naudinga visuomenei, ji vienijamasis veiksnys. Antra, kalba rūpi visuomenei. Galų gale, kalba keičiasi ir yra kuriama mūsų visų – tai mūsų visuomenės produktas. Kalbos kūryba vyksta visą laiką. Ir ja užsiimame mes visi, ne kalbininkai. Jiems lieka tik nagrinėti“, – dėstė A. Smetona.

Lyg meškos glėbyje, pasak lituanisto, laikome stipriai suspaudę savo kalbą. Bet ir čia aiškios dvi kryptys: vieni per daug baiminasi bet kokio svetimo žodžio, kiti reikalauja laisvės kalbai. Dargi, pasak A. Smetonos, egzistuoja kalbos mitai. Vieną jų tikrai žinote ir jūs – lietuvių kalba gražiausia ir seniausia. Kur čia netiesa?

„Aš galiu sutikti, kad lietuvių kalba yra archajiška. Nesunku įrodyti. Bet pasakymas, kad ji seniausia, reiškia, kad tuo metu, kai lietuviai kalbėjo, buvo kitų tautų, kurios visai nekalbėjo. Suprantate?..“ – klausytojus susimąstyti skatino lituanistas ir atkreipė dėmesį, kad galbūt šiuos būdvardžius sinonimiškai ėmė vartoti mokytojai, taip jie ir pritapo vartosenoje. „Nepataikė… Kaip ir su faktu, kad ji gražiausia. Na, kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias“, – sakė jis.

Esame laisvi kalbėti ir nusišnekėti

Dažnas iš mūsų kalbai priskiriame komunikacinę funkciją, bet štai A. Smetona turi kitokią nuomonę. „Kuo toliau, tuo labiau manau, kad komunikacinė funkcija nėra pagrindinė. Kalba – įrankis, kuriuo galima paguosti, pradžiuginti, užjausti, bet ji yra ir kaip pagalys. Galima užmušti su ja, jeigu nori… Tai pavojingas įrankis. Tai, ką žodžiais sakome, ir tai, ką mąstome, yra nebūtinai sutampantys dalykai. Žodžiai ir turinys yra absoliučiai skirtingi dalykai“, – pabrėžė kalbininkas ir pateikė pavyzdį, kuris atskleidžia, kaip skirtinga intonacija ištarti žodžiai sukuria visai kitokią prasmę. Jo nuomone, pagrindinė kalbos funkcija yra mąstymo – mes mąstome kalba.

Salėje pasigirdo pastebėjimų, kad sovietmečiu visi buvo įpratę prie taisyklingos, iš anksto redaguotos ir įrašytos kalbos, kur klaidų pasitaikydavo vos viena kita. Dabar per televiziją išgirstame ir netaisyklingai sukirčiuotų žodžių, ir tų, kurie neleistini vartoti mūsų kalboje, ir žargono… A. Smetona pabrėžė, kad daug kas priklauso nuo laidos žanro, juo labiau kad ir vedėjai toli gražu ne visi yra žurnalistai, kurie turėtų mokėti taisyklingą bendrinę lietuvių kalbą.

„Lyginti su sovietmečiu yra mentalinė klaida. Tuomet nebuvo gerai. Taip, sutinku – knygos buvo geriau suredaguotos, laidos iš anksto įrašytos, sutvarkytos, bet niekada tai nebus geriau už laisvą žodį. Aš įsitikinęs, kad net mano kalbos sraute dabar rasite ir kirčiavimo, ir galbūt linksnio vartojimo klaidų, nors aš žinau, kaip turi būti, ir galiu paaiškinti. Supraskite – esame laisva visuomenė ir joje yra visko, ko tik nori. Mes laimėjome laisvę. Laisvę gyventi, kaip norime, laisvę taisyklingai kalbėti, laisvę nusišnekėti ir laisvę netaisyklingai kalbėti“, – sakė lituanistas, prisipažinęs sulaukiantis leidėjų prašymų per naktį suredaguoti knygą... Tokių situacijų, deja, šiais laikais tikrai pasitaiko.

Reikia mokėti perjungti kalbos kodus

Yra tokių, kurie pyksta, jog vietoj savų lietuviškų žodžių vartojame tarptautinius terminus. A. Smetona turėjo argumentuotą paaiškinimą: „Čia yra mokslo bendravimo kalba. Kai kalbame apie dabartines problemas, matome, kad mokslo kalba nyksta. Ir iš esmės. Nes mokslas turi būti tarptautinis, o tarptautinė mokslo kalba šiandien yra anglų. Viena vertus, kalba traukiasi, kita vertus, natūralu, kad patogesnė yra tarptautinė terminija.“

Savotiška ir unikali – jaunimo kalba. Kas kelintas žodis – angliškas, dar šiek tiek keiksmažodžių – taip jaunuoliai kalba vieni su kitais. Tačiau, peržengę mokyklos slenkstį, su mokytojais geba kalbėti taisyklingai. „Automatiškai junginėjasi kalbos kodas. Jei kalba turi ką junginėti, tai yra gyvos kalbos rodiklis“, – aiškino A. Smetona.

Tarmės taip pat dažnai patenka į aptarinėjamų temų sąrašą. „Tarmės nyksta ir greičiausiai išnyks. Visi pyksta, bet taip yra“, – prognozavo lituanistas. Kodėl? Tai lemia tarmių atsiradimo aplinkybės.

Anot kalbininko, jos atsirado dėl atskirties, dėl svetimų kalbų įtakos – vieni glaudėsi prie rusiškos, kiti prie vokiškos pusės. „Pamąstykime, ar šios sąlygos dabar yra. Įsivaizduokime: Šiaulių bičiukas keliauja į Aukštaitiją, į Kupiškį, pasiima nuotaką, abu apsigyvena Dzūkijoje, prisigimdo vaikų, persikrausto į Marijampolę, ten pamoko vaikus ir išvažiuoja į Londoną. Atsakykite man – kokia tarme kalbės jų anūkai?“ – pavyzdį pateikė A. Smetona. Negana to, iš kaimų vietovių žmonės masiškai kėlėsi į miestus, tad natūraliai kito ir jų vartojama šnekamoji kalba.

Net ir analizuojant šią situaciją, kalbininkas siūlė įžvelgti privalumų. Tampame vienalyte tauta: „Jau auga karta, turbūt pirmoji, kuri nuo gimimo kalba bendrine kalba. Įsivaizduojate, koks įvyko lietuvių tautos pokytis? Mano galva, lietuvių kalbai tai yra gerai.“

Kalbos raida: iš kaimiečių į miestiečių

Šiuolaikinė mūsų kalba yra normali pagal visus parametrus, vartojama visose valstybės gyvenimo srityse visų visuomenės sluoksnių. „Kai palyginame dabartinius parametrus su, tarkime, laikotarpiu prieš šimtą metų, matome, kad iš esmės yra skirtumas. Ir būtent šių laikų naudai. Tai ko mes panikuojame?“ – klausė lituanistas.

Kalbininkas siūlė pamąstyti. Ar patogi kalbėtojui lietuvių kalba? Ar svetima kalba ne patogiau bendrauti? Ar graži lietuvių kalba? Ar nejaučia moralinio diskomforto, kalbėdamas ja? Ar tenkina tuos poreikius, kuriuos turi tenkinti kalba? Ar nebijo kurti naujadarų? Ar kritiškai vertina inovacijas? Ar lietuvių kalba tebėra kultūrinio dominavimo sudedamoji dalis? „Atsakymai į šiuos klausimus ir lemia ateitį. Ir sprendimai labai nesudėtingi. Nacionalinė idėja – lietuvybės puoselėjimas“, – sakė jis ir iškart nusivylęs pridūrė – nepaisant to, tyrimams lėšų skiriama per mažai.

Jis atkreipė dėmesį, ką buvo sakęs dar Jonas Jablonskis, šiais laikais, anot kalbininko, nepelnytai laikomas „seniena“: nereikia bijoti skolinių, jei nėra kuo jų pakeisti. „Svarbiausia, ką jis sakė: mokykimės kalbos iš žmonių kalbos. Gramatikas rašydamas, jokių taisyklių nekūrė, jis klausė, ką šneka žmonės, ir tas taisykles dėjo į gramatiką. Tai kas čia nemodernu? Paprasčiausiai pasikeitė žmonės. Anksčiau tai buvo kaimietis, dabar – miestietis. Jie – tikrieji lietuvių kalbos kūrėjai ir tiekėjai. Norime ar nenorime, kalbą iš kaimiečių į miestiečių turime persiversti“, – akcentavo lituanistas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite