Musninkuose duris atvėrė nauja kavinė jaukiems susitikimams

Širvintos
Neringa Tuškevičienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Dar tik pirmąjį mėnesį skaičiuoja Musninkuose įsikūrusi maža ir jauki Café Musé. Vos ižengusi į vidų pagalvoju: puiki vieta pasimatymams – maži staliukai su lauko gėlėmis, lentyna su knygomis ir stalo žaidimais, begalė mielų niekučių ir malkos, jaukiai spragsinčios židinyje. Iškart pasitinka besišypsantys šeimininkai Kristina ir Vincent.

Gerdama gardžią arbatą stebiu aplinką. Ilgoji pertrauka – pabyra vaikai. Vincentas kiekvienam paduoda „penkis“ – susimuša rankomis. Akivaizdu, kad tai daroma ne pirmą kartą. Nustembu, kai penkis Vincentui sumuša ir dar nevaikštantis mažylis nuo mamos rankų. Pasirodžius Kristinai, visi ima glėbesčiuotis. Net apsidairau, ar tikrai aš kavinėje? Gal tiesiog šios poros namuose? Tačiau žinančiam, kad ši puiki pora laisvalaikiu savanoriauja Musninkų vaikų dienos centre ir puikiai pažįsta daugumą vaikų – tokių klausimų nekyla.

Vaikai netrukus išskuba į pamokas. Susėdame pokalbiui. Pateikus pirmą klausimą duris atveria klientas. Po jo – pravažiuojanti moteris… Vincentas lyg koks magas – žino beveik kiekvieno pomėgius tik perklausia „kaip visada?“, sukasi virtuvėje, neša kavą, saldumynus. Atėjusi nėštukė prieina prie lentynos ir ima knygą, lyg ją ten pati būtų palikusi (gal čia skaito ne pirmą kartą?). Atsiverčia ir įninka į ją… Vincentas ruošia jaunos moters užsakymą.

Pasikalbėti visiems trims kartu neišeina. Prie mūsų staliuko šeimininkai prisėda pakaitomis, kol vienas pasakoja, kitas skuba pas klientus.

-Kaip kilo mintis įkurti kavinukę mažame miestelyje?

-Kartais atrodo, kad kažką imi ir spontaniškai padarai. Bet vėliau supranti, kad iki to, kai įvardini savo idėją, tu ėjai į ją: ar ta mintis aplinkoje buvo, o tu ją nešiojaisi viduje. Prisimenu, kai pasakiau Vincentui (jis tuo metu dirbo prancūzų kepykloje Vilniuje), net nepasakiau, o tiesiog leptelėjau, kad visai smagu būtų turėti savo kavinę. Na va tiesiog, ėmiau ir pasakiau. Ir tada sužinojau, kad tą mintį ir jis turėjo savyje.

Dar kartą įsitikinau, kad susitinka žmonės, kurie vienas kitą pritraukia, papildo ir kažką turi nuveikti gyvenime. Vieni susitinka, kad vaikai gimtų, kiti – kitiems darbams. Tokių susitikimų būta daug mano gyvenime. Taip ir ėmėme dairytis patalpų, vystyti tą idėją. Nors dabar galvoju, kad dar anksčiau ir draugai kalbėdavo, jog norėtų vietos, kur galima ateiti išgerti kavos. Beveik dvejus metus gaudavome signalus iš aplinkos, kad trūksta vietos, kur galima jaukiai pasibūti.

Aš pagal savo specialybę ir didelį savo pomėgį esu erdvių kūrėja. Tad visada dairausi į įdomias vietas, senovinius namus, dvarus. Man patinka vietos, pastatai su istorija, iškart matau, ką galima iš to padaryti, kaip juos atgaivinti.

-Kaip nutiko, kad pasirinkote šį namą? Juk jis tuo metu net nebuvo parduodamas.

-Ankstyvą pavasarį su dukra ėjau į stotelę ir pamačiau, kad autobusas dviem minutėm anksčiau išvažiuoja. Mes nespėjome. Iki kito autobuso beveik valanda, o šalta, nemalonu. Tad užsukome į biblioteką, o joje vyko Žydų fotografijų paroda. Labai norėjau ją pamatyti, mane visada domino miestelių istorija, kultūra. Su bibliotekininke Andžela ėmėme kalbėti apie nuotraukose užfiksuotus namus, jų istorijas. Ir ji pasakė, kad kampinį namą planuoja parduoti. Žodžiu, tas namas pas mus atėjo pats. Tarsi iš dangaus nukrito.

Kartais taip susidėlioja aplinkybės, kad po to negali patikėti.

-Pakankamai greitai ir kavinę atidarėte. Ar turėjote palaikytojų?

– Taip, per keturis mėnesius. Pradžioje niekam nesakėme, kad neimtų atkalbinėti. Vėliau, kai sužinojo, draugai, bendraminčiai labai palaikė ir džiaugėsi, bet buvo ir tokių, kurie atkalbinėjo, kad mažas miestelis, kad vos kelios bobutės čia gyvena…

Tuo metu į kavinukę užsuka dar dvi moterys iš Širvintų. Viena juokiasi, kad jai taip čia patiko, jog ir kaimynę atsivežė.

-Vincentai, esate prancūzas? Kaip jūs atsiradote Lietuvoje? Nors ir su prancūzišku akcentu, bet labai gražiai kalbate lietuviškai. Iš kur tai?

-Aš esu prancūzas ir jau dešimtus metus gyvenu Lietuvoje. (Kristina: Vincentas yra pasaulio žmogus. Beje, jo močiutė yra italė, o senelis iš Maroko.) Mano pažintis su Lietuva prasidėjo Prancūzijoje. Dirbau gamykloje su lietuviais. Visa brigada buvo lietuviai. Tad palengva, įsiklausydamas į jų žodžius, kalbą ir pats pradėjau kalbėti, pagalbai žodyną naudojau. Tad Lietuvių kalbos išmokau dar Prancūzijoje. (Šiaip prancūzai yra nekitakalbiai. 90 procentų nekalba kitomis kalbomis. Šiuo atžvilgiu, Vincentas – netipinis prancūzas, – papildo Vincentą Kristina).

-Bet tai vyko Prancūzijoje. O kas atvedė jus į Lietuvą? Į Musninkus?

– Pirmas dvi savaites būnant Lietuvoje buvo labai šalta, apie 30 laipsnių šalčio. Man tai neįprastas šaltis. Buvo toks projektas su vaikų stovykla, kur vadovai būna iš įvairių šalių. Kupiškyje buvau vaikų vadovu, keliavau po Europą (po Lietuvą taip pat), gyvenau su tokia vaikų dailės stovykla. Taip čia ir likau. Dirbau vaikų dienos centre, stovyklose.

Kadaise esu keliavęs į Indiją verslo reikalais ir man labai patiko indų drabužiai, ėmiau juos vilkėti. Draugai klausdavo, iš kur tokie drabužiai. Taip gimė idėja atidaryti indiškų drabužių parduotuvę Vilniuje.

O Musninkus pažinau susipažinęs su Kristina.

Kristina atvirauja:

-Vincentas labai įdomiai pasakoja apie keliones į Indiją. Būtų smagu tokį atsiminimų vakarą padaryti. Dar jis labai myli vaikus ir gyvūnus. Nuolat savanoriauja įvairiose organizacijose. Gražus man jo ryšys su vaikais, labai įdomu stebėti. Beje, jis nebijo jokių šunų, net ir pačių pikčiausių. Savanoriaudavo SOS gyvūnai. Imdavo pačius seniausius ir ligočiausius šuniukus ir eidavo su jais pasivaikščioti. Štai ir čia jau su kate susidraugavo. Ją maitina, bet kol kas susitaria, kad katė į vidų neitų. (Na, yra juk kavinių, kur katės klientus pasitinka, – autorė) Ką gali žinoti, gal ateityje galvosime apie terapinius šunis kavinėje.

-Štai jau ketvirta savaitė, kai lankytojams Café Musé atvėrė duris. Kokia pradžia buvo?

– Pirmos savaitės netgi pranoko mūsų lūkesčius. Mes patys jokios ypatingos reklamos dar nedarėme. Bet matome, kad kavinė buvo reikalinga. Tiek buvo gerų emocijų ir atsiliepimų. Žmonės fotografavo ir dalinosi. Buvo labai gera.

Dabar jau turime daug sugrįžtančių žmonių ir tokių, kurie kasdien atvažiuoja. Šitas namas tarsi turi savo aurą, kuri traukia žmones. Čia gyveno žydai, kurie prekiavo savo keptomis bandelėmis ir duona. Tad mes esame tęsinys to, kas čia jau yra vykę.

-O kada jūs duoną kepsite?

– Kai virtuvę turėsime. Čia yra kur plėstis. Bet kol kas pradėjome nuo tiek. Abu sutarėme, kad norime daryti mažus žingsnius, bet saugius.

Labai džiugina faktas, kad čia žmonės ateina pabendrauti, netgi susipažįsta. Kiekviena mūsų diena – su naujom istorijom ir naujais žmonėm. Labai daug ateina žmonių, kuriuos pažinojome tik virtualiai – iš facebook‘o, o dabar susipažįstame gyvai.

-Kuo dabar vaišinate klientus?

– Lietuvoje tokia tradicija, kad kavinėje yra visko ir būtinai joje sočiai primaitina. Pas mus yra šiek tiek kitaip. Mūsų meniu – kvapni kava, įvairi arbata, desertai ir užkandžiai: kruasanai, pyragai, tinginys, kibinai, samosai (indiški pyragėliai). Savaitgaliais siūlome trintą sriubą, ir tokį kaip Operos ir baleto teatre karštą šokoladą. Kalėdiniam laikui bus karšti gėrimai su prieskoniais. Pavasarį planuojame pasiūlyti žalių kokteilių.

Šiaip mūsų maistas naminis ir sotus. Kepiniai su sviestu, nes taip sveikiau ir skaniau. Turime kepėjas, kurios gamina rankų darbo pyragėlius, keksiukus. Turime mintį remti smulkiuosius verslus, esančius kuo arčiau šios vietos, perkant jų produkciją. Iš Vilniaus vežamės indiškus pyragėlius samosus, kuriuos kepa kepėjas iš Venesuelos. Dėl šių pyragėlių pradžioje abejojome, nes tai Lietuvoje yra naujiena, bet jie tapo labai populiarūs, nors ir neįprasti, su soja, artišokais ir aštresniais prieskoniais,

Nuotraukos autorius Virginijus Sarpauskas

Vaišiname žmones tuo, kas mums patiems yra skanu.

– Kai kalbėjomės ne spaudai, paminėjote teminius vakarus. Gal galite mūsų skaitytojams papasakoti savo planus?

-Jau įvyko pirmasis gyvos muzikos koncertas. Grupės MAX atlikėjai yra buvusio namo šeimininko draugai. Vienas iš jų laisvai kalba prancūziškai, dalį laiko gyvena Prancūzijoje. Laisvalaikiu dainuoja ir groja. Vos paskelbus apie vakarą, laisvų vietų labai greitai nebeliko. Deja, kol kas mūsų patalpa nedidelė ir negalime priimti daugiau, nei joje telpa. Vakaras išties pavyko. Planuojame bent kartą į mėnesį rengti gyvos muzikos vakarus. Vasarą jie persikels į mūsų kavinukės kiemą.

Mūsų idėja tokia ir buvo, kad tai nebūtų vieta tik pavalgyti. Norime, kad čia susitiktų ir šiltai bendrautų žmonės.

Ateityje planuojame prancūzų kalbos vakarus, kuriuose mokytoja mokys šios gražios kalbos. Galvojame ir apie mamų pasibuvimus kartu. Dar galvojame apie filmų žiūrėjimo vakarus, sulaukėme ir siūlymo rengti protmūšius. Pas mus galima švęsti šeimos šventes, gimtadienius, kitas progas. Negali juk viskas vykti tik Vilniuje ir Kaune.. Musninkuose taip pat gyvena žmonės, norintys pramogų ir bendravimo.

Sumanymų be galo daug. Reikia tik dirbti ir juos įgyvendinti. Juk tvarkomės mes tik dviese. Ir kepame, ir tvarkomės, ir klientus aptarnaujame. Pareigomis dalinamės, jei vienam sunkiau, tuomet kitas daugiau darbų sau prisiima. Svarbu, kad mums patinka tai, ką darome.

Musninkai kitais metais taps Mažąja kultūros sostine. Mes taip pat prisidėsime prie renginių. Planuojamos ir ekskursijos po Musninkus, aplankant žydų namus.

Rodos dar kalbėtum ir kalbėtum, bet štai į kavinukę po pamokų sugužėjo būrys mokinukų, jų klegesys, skanėstų aptarimai užgožia mūsų kalbą… Atsisveikiname iki kito karto. Juk papasakoti dar bus apie ką. Juo labiau, kad Kristina sakė tiesą, Vincentas be galo įdomiai pasakoja.

NERINGA TUŠKEVIČIENĖ

Nuotraukos autorės