Anot A. Čiurlionio, norint iškepti tobulą šakotį, reikia žinoti daug paslapčių.
Angle down Atgal

Mokyklų direktorių šeima puoselėja kulinarinį paveldą: žmona kepa duoną, vyras - šakočius

Šventežerio mokyklos direktorius Artūras Čiurlionis dirba vadovaujamą darbą, turi iki kaklo įvairių visuomeninių, politinių veiklų, bet suranda laiko ir mokslams, laisvalaikio pomėgiams. Sugebėjo baigti net dvejas magistrantūros studijas. 1997 metais Vilniaus pedagoginiame universitete – istorijos magistrantūrą, o šiemet ISM Vadybos ir ekonomikos universitete – verslo vadybą. Su žmona Vilija Padimanskiene, vadovaujančia Stebulių mokyklai, puoselėja kulinarinį paveldą – kepa naminę duoną, o neseniai pradėjo ir šakočius.

Paklaustas, iš kur jis turi tiek jėgų ir entuziazmo, direktorius sakė, kad, matyt, tokį energingą būdą paveldėjo iš tėvų ir ypač iš senelių (mamos pusės), kurie irgi buvo tokie pat gyvybingi. „Tiesiog negaliu sėdėti sudėjęs rankų“, – tvirtino A. Čiurlionis. Jo teigimu, darbas mokykloje yra stresinis, todėl atsipalaiduoja dirbdamas ūkio darbus ir atsiduodamas laisvalaikio pomėgiams.

Parvažiavęs iš mokyklos namo, direktorius pirmiausia eina į šiltnamį, kur auga agurkai ir pomidorai. Prižiūrėdamas augalus, rūpindamasis jais, nusiramina. Įtampa išnyksta, sukišus pirštus į žemę. Taip pat atsipalaiduoja per procedūras nuosavoje pirtelėje. Pirties paslapčių moko kaimynas, žinomas pirtininkas Rimantas Silkė.

Nelengva dabar būti pedagogu ir mokyklos vadovu. Mokiniai turi daug teisių, o pareigas neretai pamiršta, todėl kartais tenka pasakyti ir griežtesnį žodį. „Be to, slegia ir nežinomybė: kas bus ateityje, kaip toliau dirbsime? Suprantame, kad naujai išrinkta rajono valdžia ateina ne uždarinėti mokyklų, o atvirkščiai – stengsis jas išlaikyti. Visgi skaičių nepakeisi. Jei klasėje turi būti aštuoni vaikai, o jų tiek nėra, nieko nepadarysi. Daug žmonių išvažiavo iš mūsų krašto, emigravo. Pastaraisiais metais iš emigracijos niekas nesugrįžta. Atvyksta vienas kitas mokinys pas mus mokytis tik iš kitų mokyklų“, – dalijosi mintimis A. Čiurlionis. Jis dėkojo tėveliams, kurie leidžia vaikus į Šventežerio mokyklą, nors yra galimybė jų atžaloms mokytis ir netoliese esančiose gimnazijose.

Atsipalaidavimą direktorius patiria ir su žmona kepdamas naminę duoną bei šakočius. Naminę duoną pagal Vilijos močiutės receptą kepa jau dvejus metus. „Mūsų duona labai skani, kam padovanojame ar pavaišiname, visi giria“, – tvirtino direktorius.

Didžiausias rūpestis šiuo atveju tenka V. Padimanskienei, o šeimos galva būna įpareigotas atlikti sunkiausią užduotį – suminkyti tešlą. Kiekvieną suformuotą kepaliuką pagal senovinį paprotį peržegnoja jų dukra. Na, o kepa jau Vilija. Tai – jos didžiausia aistra. Kildinti tešlą vasarą kartais nešantys į šiltnamį arba automobilį. Ten ji labai gerai pučiasi. Planuoja pasistatyti duonkepę krosnį, jau ir meistrą susirado. Joje galės kepti ir dzūkiškas bandas. Taigi propaguos dzūkišką kulinarinį paveldą. Ateityje galbūt netgi rengs edukacines programas.

Šakočių gaminimu A. Čiurlionis susidomėjo būdamas Druskininkų savivaldybėje, Jaskonių kaime įsikūrusiame „Romnesos“ restorane, kur dalyvavo edukacinėje šakočio kepimo programoje. Šalia restorano yra ir vienintelis pasaulyje Šakočių muziejus. Jame eksponuojamas Gineso rekordininkas, kurio aukštis siekia 3 metrus 72 centimetrus, svoris – net 86 kg. Čia galima pamatyti ir kitose šalyse (netgi tolimojoje Japonijoje) kepamus šakočius. Pasak A. Čiurlionio, jie kitokie nei lietuviški, skiriasi ir savo formomis. Susižavėjus šakočiais, jam kilo mintis jų kepimui pritaikyti vieną laisvą patalpą, esančią pirties pastate.

Iš pradžių mąstė įsirengti specialią krosnį, panašiai kaip „Romnesoje“, kur šakotis kepamas židinyje degant natūralioms malkoms. Vėliau visgi persigalvojo, nes, kepant šakotį krosnyje, reikia ją kūrenti ilgokai pastovėjusiomis beržinėmis malkomis. Be to, jos turi būti be žievės, kad neatsirastų pašalinis kvapas. Todėl galiausiai nutarė naudoti paprastesnį – elektrinį kepimo būdą.

Šakotį išmokė kepti šio karališko saldumyno žinovas Benius Markevičius iš Sangrūdos. Meistras iškepęs jų labai daug. Sakė, kad jeigu sudėtų visus savo iškeptus šakočius, nutiestų visą kelią nuo Sangrūdos iki Lazdijų. Benius Markevičius – auksarankis žmogus, iš alaus skardinių pasidaręs šildytuvą, kuris šildo vandenį. „Mes pas jį nuvažiavome pažiūrėti, kaip vyksta kepimo procesas, viskas labai patiko. Tada atvyko pas mus ir padėjo įsirengti elektrinį įrenginį. Benius išdavė visas kepimo paslaptis, pasidalijo receptu, kurio pažadėjome niekam neatskleisti. Šakočio skonis išties fantastinis. Jį gaminame tik iš naminių produktų: kiaušinių, sviesto, grietinės bei kitų, kuriuos gauname iš vietinių kaimynų, todėl kepinys ne tik skanus, bet ir sveikas. Iš parduotuvės perkame tik cukrų. Jei didelį gaminame, 4 kg svorio, tada reikia net 50 kiaušinių. Kitus kepame mažesnius – 2,5 kg“, – pasakojo A. Čiurlionis. Anot jo, norint iškepti tobulą šakotį, reikia žinoti daug paslapčių: kaip paruošti tešlą, iškepus kur pastuksenti, kaip nuimti nuo formos. Tešlą reikia daryti tiksliai pagal receptūrą. Jei į ją nukris bent vienas vandens lašas, tada gali atiduoti kaimyno šuniui, šakotis, anot direktoriaus, jau nebus toks, koks turi būti – minkštas, drėgnas. Į kepinį dedama ir šiek tiek medaus, todėl jis skaniai kvepia. Labai gražūs spygliukai, kaip juos reikia išgauti, irgi parodė meistras.

„Edukacinėje programoje sužinojome, kad japonai daro lygius, paskui trišakėmis kepinius pagražina. Mes nesame vieninteliai unikalūs, ir kitos tautos kepa šakočius. Įdomu tai, kad dviejų vienodų padaryti neįmanoma, skiriasi ir skonis, ir forma“, – sakė A. Čiurlionis, pridurdamas, kad didžiulio šakočio kepimas jį labai ramina, per tris valandas atsipalaiduoja, pailsi galva. Juk šiuolaikiniame gyvenime visi turime gausybę reikalų, skubame, lekiame – vis greičiau, greičiau, pamiršdami, kas esame ir kas gyvenime svarbiausia. Taigi šakočio kepimas – ne tik relaksacija, bet ir akistata su savimi, kertinių dalykų apmąstymas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite