REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Rugsėjo 21 d. 10:55

Mokykla, skendinti augaluose

Šiauliai

Autorės nuotr.

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt


53259

Paskutinįjį rugsėjo šeštadienį Joniškio žemės ūkio mokykloje vyks Šiaurės Lietuvos paroda- mugė „Agro Joniškis 2018“. Dairantis tradicinėje rudeninėje parodoje, kuri draugėn sukviečia sodininkus, daržininkus, liaudies meistrus, tautodailininkus, visų akys kliūva ir už gražios aplinkos. Preciziškai prižiūrimi ir nepriekaištingai suformuoti gėlynai, dendrologinis parkas – apželdintojos Rimos Griniuvienės nuopelnas ir visos ugdymo įstaigos vizitinė kortelė.


Foto galerija:

42186124-287910135142633-6726446821700272128-n.jpg
42186187-240989013432985-6528112632199643136-n.jpg
42307799-459474261208707-902176761201033216-n.jpg
42204815-304251903720884-6861371892159217664-n.jpg
42271561-323162388448875-2885453054876844032-n.jpg
42272315-244371229604391-4766614843232878592-n.jpg
42287588-309000959888055-3287987195268300800-n.jpg

Greitai atrado pašaukimą

Pokalbiui dar nespėjus įsisiūbuoti, Rima Griniuvienė atviravo, jog jaunystėje labai norėjo tapti menininke. Tačiau į Telšių dailės technikumą neįstojo, o pasiūlytą alternatyvą fabrike siūti lėlėms rūbelius lengva ranka atmetė. „Tokia jau žemaitiška prigimtis. Ko norėjau mokytis, neleido, o kito varianto iš principo atsisakiau“, – tvirtą anuometinį apsisprendimą paaiškino moteris. Žengusi tokį žingsnį, niekuomet nesigailėjo – greitai atrado tikrąjį savo kelią. Kauno Mičiūrino tarybinio ūkio technikumo absolventė tapo nepriekaištinga apželdintoja, kuri mielai sutvarko kiemus, padeda surasti reikiamus augalus, negailėdama pažeria patarimų, kaip juos prižiūrėti. Ji taip pat jau daug metų su didžiausiu entuziazmu puoselėja ir savo sodybą bei Joniškio žemės ūkio mokyklos aplinką.

Įvairių specialistų kalvėje iš Mažeikių kilusi Rima Griniuvienė pradėjo dirbti prieš ketvirtį amžiaus. Koją čia įkėlė palengva. Iš pradžių tik trumpam atvažiuodavo – konsultuodavo ir patardavo, kokius ir kur reikia sodinti medelius, norint gražiai ir skoningai sutvarkyti aplinką, o galiausiai ir pati įsiliejo į mokyklos darbuotojų kolektyvą.

Nuo to laiko prabėgo dvidešimt šešeri metai. Per juos, diena iš dienos triūsiant negailint savęs, pasodintas didžiulis parkas, įrengti preciziški gėlynai, alpinariumai. „Parkas 1988 –aisiais jau buvo pradėtas sodinti, tačiau gėlynus pačiai teko projektuoti ir visus savo sumanymus paversti realybe“,– patikslino pašnekovė. Tvarkyti mokyklos teritoriją nebuvo lengva, mat ji labai didelė – 5 ha, be to, kurtis teko itin šiukšlinoje vietoje. Kur dabar stovi mokykla, kažkada telkšojo pelkė, todėl miestelėnai čia veždavo šiukšles ir statybinį laužą. Sodinant augalus šie „turtai“ koją kišdavo kone kiekviename žingsnyje. Pirmiausia reikėdavo išrinkti betono luitus, vaistų buteliukus, atvežti juodžemio ir tik tuomet sodinukus tupdyti į iškastą duobę.

Teko taisyti ir parko architekto klaidas. Nedideliuose plotuose pirmtakas buvo susodinęs kelias dešimtis eglių ir klevų. Ilgainiui galingi medžiai pradėjo nebeišsitekti, juos ėmė pulti ligos, parazitai, todėl reikėjo negailestingai retinti ir suteikti reikiamos erdvės.

Apie kitokias klases ir palaikymą

Joniškio žemės ūkio mokyklos botanikos parke galima pamatyti ne vieną medžių giraitę. Grupėmis susodintos pušys, beržai, liepos, klevai su pūkeniais. Medžiai taip surikiuoti, nes norėta įkurti žaliąsias klases, kuriose pavasarį, augalams sulapojus ir suvešėjus, po atviru dangumi vyktų kiek kitokios – įsimintinesnės pamokos ir užsiėmimai.

Akį taip pat patraukia įrengta žiemgalių krašto sodyba. Medinę trobą mokyklos mokytojos kartais pavadina vaistažolių nameliu, mat čia džiovinami vaistingieji augalai, susirinkus mėgstama išgerti puodelį kvapios arbatos. Už tvoros, darželyje, nuo pavasario iki vėlyvo rudens veši Joniškio kraštui būdingi augalai: bijūnai, aukštosios piliarožės, didieji pentiniai, daugiametės saulutės, dailieji auskarėliai, diemedžiai, dirvinės mėtos, šiurpiniai gvazdikai, didžiosios nasturtės, šliaužiančiosios žiemės, paprastosios bitkrėslės, vaistiniai smidrai, svilarožės. Sodybos pašonėje direktoriaus Liudo Jonaičio iniciatyva pasodinta nemažai alyvų. Mokyklos vadovą užbūrė jų žydėjimas Latvijoje, Dobelėje, tad tokio pat grožio panoro ir savo ugdymo įstaigos parke.

R. Griniuvienė džiaugėsi: kuriant ir tvarkant aplinką visuomet jaučiamas direktoriaus L. Jonaičio palaikymas. Jis palaimina visus sumanymus, mielai gelbsti prireikus atvežti akmenų, nuolat pasiteirauja, kokių augalų dar reikia, kad aplinka būtų preciziškai sutvarkyta ir išpuoselėta, nuolat skendėtų žalumoje ir žieduose. Dėl jo organizuojamų plenerų parke galima pamatyti ir daug medinių skulptūrų.

Geriausia dovana – nauja gėlė

„Žaliasis virusas“ Joniškio žemės ūkio mokykloje išplitęs ir jos viduje. Ši metafora peršasi, nes vos pravėrus duris, visur išvysti kambarines gėles, sutupdytas dailiuose vazonuose. Rima Griniuvienė lenkė pirštus skaičiuodama: mokykloje auga 300 gėlių, ji prižiūri 128. „Į kabinetus aš nelendu. Mokytojos, bibliotekininkė, buhalterė pačios pasirūpina savo augintinėmis. Jos puoselėja gėles, kurios patinka ir džiugina akis bei širdį “, – kalbėjo moteris.

Pašnekovės žodžiais, vienu periodu, kuomet komisijos draudė prie kompiuterių tupdyti gėles, jųjų gretos mokykloje pastebimai buvo išretėjusios. Tačiau ilgainiui viskas vėl grįžo į senąsias vėžes – darbuotojai vieną po kitos susinešė savo numylėtines ir mielai jas apšokinėja.

Gėlės mokykloje auginamos jau ne vieną dešimtmetį ir tai žino ne tik jos bendruomenė, bet ir svečiai. Tad per šventes, minint kokią nors sukaktį ar jubiliejų, dovanoja ne ką kitą, o augalus. Anot R. Griniuvienės, kai kada gėlės į mokyklą atkeliauja proziškesniu keliu – žmonės paskambina ir paprašo priimti, nes namuose nebeįsitenka. „Vašingtoniją parsivežėm nuo geležinkelio stoties. Šiai didžiulei palmei nedideliame mediniame namelyje tapo per ankšta. Šeimininkė nebegalėjo auginti, bet ir išmesti nenorėjo“, – ankstesnę mintį tęsė Rima Griniuvienė. Vašingtonija antrąjį gyvenimą gyvena antrojo aukšto fojė. Čia ji labai gerai jaučiasi, vis leidžia naujus didelius, vėduokliškus lapus, sudarančius tankią lają. Tiesa, visiems neleidžia plačiai kerotis, kai kuriuos pašalina. Antraip, užgožtų praėjimą, kliūtų mokiniams už galvų.

Tame pačiame aukšte dienas leidžia kinrožė. Iš Pietų Azijos kilusį visžalį krūmą, kuris kambario sąlygomis užauga nuo 70 cm iki 1,2 m aukščio, į mokyklą, kadangi taip pat jau nebeišsiteko, iš savo namų atvežė apželdintoja dirbanti R. Griniuvienė. Daugelio mėgstama, nepaprasto grožio gėlė stambiais, iki 2 cm pločio raudonais žiedais žydi kone ištisus metus. „ Vos tik nužydi, ir vėl krauna naujus žiedus“, – modama savo augintinės pusėn, sakė pašnekovė. Pagal botaninį vardą hibisku neretai pavadinama kinrožė gerai auga ir be poliavos žiedus krauna, nes kiekvieną pavasarį yra genima, be to, atsakingai prižiūrima.

Augalų daktarė negaili patarimų

Visas mokyklos gėles: sensaveras, jukas, araukariją, plunksniškąjį smidrą, fikusus, paperoniją, pilėją, šeflerą, karpažoles, anturį, skindapą augina vienodomis sąlygomis. Kiekvieną pavasarį, jei tik nereikia augalo persodinti, iš vazonėlių nuima viršutinį, nuo vandens kalkių pabaltavusį žemių sluoksnį. Jo vieton priberia naujų. Į naujus namus augalą perkrausto, kuomet mato, jog sename vazone jau nebeišsitenka ir vargsta, ima geltonuoti lapų pakraščiai. Tręšia geromis ir kokybiškomis „Schultz“ trąšomis. Laisto reguliariai – porą kartų per savaitę. Daugiausia laiko ir pastangų pareikalauja lapų valymas. Dulkės, kadangi mokykloje didelis judėjimas, ant augalų nugula dažnai, tad kovoti su jomis tenka, rodos, be jokio perstojo. Vienu metu, pabodus dulkes gainioti drėgnu skudurėliu, pamėgino lapus purkšti vandeniu. Tačiau šis būdas nepasiteisino – likdavo balzganos dėmės, bjaurojančios augalo išvaizdą. „ Labai greitai grįžau prie įprastinių valymo priemonių. Kibiras vandens ir šluostė nepamainomi pagalbininkai, greitai ir kokybiškai padedantys pašalinti dulkes. Toks būdas leidžia ir geriau apžiūrėti augalą. Akimirksniu pastebiu aprudavusį lapą ir jį pašalinu, nurenku nužydėjusius žiedus“, – patirtimi dalijosi patyrusi gėlininkė.

Ji kai kada pavadinama augalų daktare. Pagrįstai, nes kreipiamasi, norint gauti patarimų, pasisemti žinių. Atsakymus žino į kone kiekvieną klausimą ir mielai turima informacija pasidalina. Specialistės žodžiais, vienąkart, moteriai pasiteiravus, kodėl fikuso lapai pasidengę baltais pūkeliais, ir pačiai teko nemenkai galvą pasukti. Pasirodo, baltas snaiges primenantys pūkeliai liudija augalo sveikumą ir išduoda, kad jis nieko nestokoja ir labai gerai jaučiasi. Tai sužinojus, iš karto atkrito spėjimas, jog užpuolė skydamariai, amarai.

Žydi net ir didžiausios tinginės

Joniškio žemės ūkio mokyklos apželdintoja didžiuojasi – kone visos jos prižiūrimos gėlės kiekvienais metais sužysta. Žiedais apsipila laiptinėje surikiuotos bilbergijos, anturis, net ripsalis, monstera, sensaveros. „ Pastarosios gėlės žydi retai ir toli gražu ne pas kiekvieną“, – šypsojosi ir mojo jų pusėn. Žiedais kasmet nudžiugina ir klivijos, smulkiažiedis iš sėklų užsiaugintas ciklamenas. Rimos žodžiais, parduotuvėse nupirkti ciklamenai – vienkartiniai, nužydėję, naujų žiedų nebesukrauna, nes jie būna užauginti trąšų pagalba. Nebesuteikus tokių pat sąlygų, pradeda nykti, kol galiausiai tenka atsisveikinti. Iš sėklų užaugintas ciklamenas ne tik gerai auga, bet ir be perstojo žydi. O štai norint matyti žiedais besipuokuojančias klivijas, jokiais būdais negalima dalinti jų kero. Draskymo viena nuostabiausių kambarių gėlių nepakenčia. Be to, žiemą joms, kaip ir amariliams, reikia leisti pailsėti ir kiek pavargti – mažai laistyti, netręšti. Antraip, augalas pavarasį leis lapus ir tikrai nesivargins krauti žiedų.

Potraukį augalams ir prigimtyje gebėjimą kurti grožį turinti Rima Griniuvienė nostalgiškai prisiminė direktoriaus kabinete augusią vaškuolę. Stepukinių šeimos vijoklinis augalas buvo apvijęs beveik visą kabinetą, nedaug betrūko, jog būtų okupavęs keturias sienas. Jo užburiančių baltų it vaškinių žiedų ėjo žiūrėti ir jais grožėtis visa mokykla. Tačiau vieną dieną sienomis laipiojanti romantikų gėlė numirė, palikusi visus spėlioti išnykimo priežastį. „Gal kas nužiūrėjo, nešinas blogomis mintimis atėjo“, – iki šiol svarsto Rima. Gėlės juk viską jaučia.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA