Angle down Atgal

Mokslininkai: žmonės patys pasirenka gyvenimą ar mirtį

Kanados mokslininkai iš Karletono universiteto po 14 metų trukusių senyvo amžiaus gyventojų tyrimų nustatė, kad gyvi išliko tie žmonės, kurie sakė, kad turi tam tikrą gyvenimo tikslą.

Neabejotina ilgaamžiškumo sąlyga, anot mokslininkų, yra užimtumas. Tai visai nereiškia, kad žmogui būtina dirbti iki mirties. Juk ilgaamžiais tampa ir pensininkai. Tačiau žmonėms būtina kiekvieną dieną užpildyti kokia nors aktyvia veikla, o ne leisti laiką priešais televizorių ar ant suoliuko prie namo.

Žmogus nemiršta, kol turi gyvenimo tikslą

Gyvenimo trukmę prailgina darbas labdaros fonduose ir geranoriška veikla, dalyvavimas ilgalaikiuose projektuose ar bent paprasčiausias darbų vykdymas iš darbotvarkės sąrašo, į kurį įtraukiami visi veiksmai, darbai, rūpesčiai, poelgiai, kuriuos žmogus nori suspėti atlikti iki mirties.

Konkretaus gyvenimo tikslo turėjimas, nepriklausomai nuo jo pobūdžio, verčia žmones skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, o tai turi įtakos gyvenimo trukmei.

Kanadiečių mokslininkai tyrimo pradžioje apklausė 6 tūkst. senyvo amžiaus savanorių apie jų požiūrį į gyvenimą, teigiamą ar neigiamą emocinę būklę ir gyvenimo tikslus. Po 14 metų paaiškėjo, kad per tą laiką mirė 9 proc. tyrimo dalyvių.

Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dauguma mirusių buvo iš tų, kurie neturėjo jokio aiškaus gyvenimo tikslo ir dažniausiai išgyveno neigiamas emocijas.

Įprasta manyti, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo aukštesnių jėgų: jos mums jį duoda, jos iš mūsų jį atima. Ir vis dėlto mes galime pakoreguoti savo perėjimo į aną pasaulį laiką!

Du keliai smegenims

Mūsų smegenys niekada nebūna apimtos sąstingio. Jos visą laiką juda: arba pirmyn, apdorodamos ir kaupdamos naujas žinias, įgydamos naujos patirties ir savybių, arba atgal, pamažu degraduodamos.

Pirmuoju atveju jos padeda mums vystytis, tobulėti, kad užimtume vis geresnę padėtį gyvenime. Antruoju atveju jos padeda numirti.

Kad ir kaip keistai skamba, Visatai atskiro žmogaus gyvenimas neturi jokios reikšmės. Jai svarbus tik visos žmonijos vystymasis. Jeigu jūs dėl kokios nors tik jums vieniems žinomos priežasties nenorite gyventi, jums padės išeiti.

Pavyzdžiui, likimas taip pareguliuos, kad žmogus nepastebės dideliu greičiu į jį lekiančios mašinos, nusipirks bilietą į lėktuvą, kuriam lemta nukristi, ar susirgs nepagydoma liga.

Žinoma, ne visi žmonės, žuvę katastrofose, būna įžengę į protinės degradacijos stadiją, tačiau tarp jų dauguma tokių. Kiti žūva dėl kitokių, mums nežinomų priežasčių.

„Amžinas poilsis žiloms piramidėms“

Pirmas požymis, kad žmogus pasuko į susinaikinimo kelią, – poilsio siekimas. Ne trumpalaikio, kuris padeda atgauti jėgas tolesniam aktyviam gyvenimui, o nuolatinio, ilgalaikio, amžino. Toks žmogus sako sau arba dažnai galvoja: „Aš taip pavargau. Taip noriu poilsio! Tegul viskas lieka, kaip yra, nebenoriu nieko keisti. Man nieko daugiau nereikia, kad tik niekas manęs nejudintų!“

Tokios būsenos pasekmės: mažėja žmogaus troškimai, tikslai ir jėgos, kurios reikalingos kam nors siekti. Galiausiai žmogui lieka tik vienas noras: nieko nedaryti, tik paprasčiausiai pagulėti.

Kaip žinome, amžinas poilsis skirtas tik žiloms piramidėms, kuriose ilsisi mumijos. Būkite nuoširdūs sau ir pasakykite sąžiningai, kur jūs šiuo metu judate: pirmyn ar atgal – norite gyventi ar mirti?

„Nemirsite, kol siekiate tikslo!“

Pamažu, tyliai ir neskausmingai pasitraukti iš gyvenimo nėra blogas dalykas. Visi mes kada nors mirsime. Vis dėlto yra viena ar kelios kategorijos žmonių, kuriems ši taisyklė laikinai negalioja. Jei žmogus turi labai karštai trokštamą tikslą, neužbaigtą gyvenimo projektą, jis atranda jėgų ir toliau juda į priekį.

Psichologai rekomenduoja neišgydomiems ligoniams surasti ką nors, kas stipriai sietų juos su gyvenimu. Pavyzdžiui, galima prisižadėti sau sulaukti, kol ištekės duktė, kuriai dabar septyneri metai. Tokiais atvejais organizmas mobilizuoja savo jėgas ir suranda žmogui išgyventi reikalingų rezervų.

Toks būdas bus neveiksmingas, jeigu žmogus bijos jam tekusios užduoties: „Ar aš sugebėsiu? Man gali nepavykti.“ Kai tik jis pasiduoda tik todėl, kad trūksta pasitikėjimo savimi, jis ima ristis žemyn. Jeigu jam pavyks pasukti iš kelio, vedančio žemyn, į kelią, vedantį aukštyn, jo gyvenimas tęsis.

Kaip kovoti su ribojančiais įsitikinimais?

Ką daryti, jei sąmonėje ir – dar baisiau – pasąmonėje įstrigo įsitikinimas, sugebantis nukreipti jus į laisvanorišką išėjimą iš gyvenimo? Apsidairykite aplinkui, suraskite priešingą nuostatą ir paverskite ją savo gyvenimo lozungu. Taip jums pavyks sugrįžti į vystymosi kelią, kuris veda tolyn.

Pavyzdžiui, įsitikinimas, kuris nuodija gyvenimą daugumai moterų, skamba taip: „Bet kokio amžiaus vyrai, ypač turtingi ir įdomūs, žvalgosi ir veda tik jaunas merginas, o man, kuriai jau per 30, 40, 50, 60, nėra jokių šansų išbristi iš vienatvės.“

Toks įsitikinimas neatitinka tikrovės. Vyrai vis dažniau pasirenka sau į porą ne infantilias lėlytes, o išsilavinusias, protingas moteris, su kuriomis įdomus visur – ir lovoje, ir draugų kompanijoje, ir kelionėje, ir buityje. Išmintingomis moterys ne gimstama, o tampama, kaupiant žinias ir patirtį per daugybę metų. Pakeiskite savo ribojančią nuostatą ir nusiteikite tobulėti ir gyventi toliau.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite