Angle down Atgal

Mirė žurnalistas Danielius Binkys (1935-2020)

Anykščiai neteko idėjinio žmogaus. Naktį iš gegužės 20-tos į gegužės 21-ąją mirė žurnalistas, rašytojas, mokytojas, trumpabangininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos narys, buvęs Anykščių rajono tarybos narys Danielius Binkys.

Buvęs „Anykštos“, o prieš tai jos pirmtako laikraščio „Kolektyvinis darbas“ žurnalistas mirė Ruklos reabilitacijos ir slaugos centre, į kurį po metų gydymo Anykščių ligoninėje, jau mirtimi besivaduojantis, jis buvo išvežtas gegužės 14 dieną. Danielius mirė, Rukloje praleidęs vos savaitę.

Labai gaila, tačiau Anykščių rajone, kuriam Danielius Binkys atidavė visą savo gyvenimą ir jėgas, taip ir neatsirado globos namų, kuriuose vienišas, aklas, nevaikštantis, tačiau iki pat paskutinio atodūsio išlikęs šviesaus proto žmogus galėtų užbaigti gyvenimą.

„Norėčiau gauti peilį, kad viskas greičiau baigtųsi“, - telefonu man sakė Danielius, išgirdęs apie ketinimus jį išvežti iš gimtinės. Jis nuolatos reiškė valią neišvažiuoti iš Anykščių. Tačiau pusę metų žadėtos vietos rajono senelių namuose stebuklingu būdu vis būdavo užimamos kitų.

Pastangos palikti garbųjį anykštėną pustuštėje Anykščių ligoninėje, kol atsiras jam vieta Svėdasų senelių namuose arba privačiuose namuose „Sidabrinis amžius“, nedavė rezultatų, net ir pagalbos paprašius rajono vadovų, kad sunkiai sergantis Danielius Binkys būtų dar kurį laiką palaikytas ligoninėje. Į problemą pažiūrėta formaliai – ligoninėje žurnalistas jau buvo praleidęs metus, o tai, kad išvežamas gyventi ir sveikti į Ruklos reabilitacijos ir slaugos centrą jau nebepajėgė pats nulaikyti telefono, sprendimą priimantiems nebeturėjo reikšmės.

„Man belieka pasiimti jį į namus...“, - apgailestavo buvusi Anykščių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja Virginija Pažėrienė, surasdavusi laiko, kol ėjo šias pareigas, nueiti su puodeliu kavos pas bičiulį iš socialdemokratų partijos.

Prabangos sveikti Danielius turėjo nedaug. Jį lankė tik Anykščių neįgaliųjų ir silpnaregių draugijos moterys, kurios nuvėlė šlepetes jo nuolat šąlančioms kojoms, nupirkdavo būtiniausių daiktų, taip pat velionės dukros vyras ir anūkas Povilas.

Paskutiniąją D. Binkio gyvenimo dieną, praleistą Anykščiuose, jis pagaliau atsiliepė į mano skambutį, nors jau kuris laikas nebeatsiliepdavo. Sakė, girdintis, kaip skamba telefonas, tačiau neturįs jėgų paspausti mygtuką - taip jam esą silpna.

„Pasakykite, kokia šiandien diena?“ - toks buvo paskutinis ir vienintelis klausimas, kurį per tą kelių minučių pokalbį uždavė Danielius. „Gegužės 13-ta“, – nepasitikrinusi atsakiau jam. Bet sumelavau. Nes buvo gegužės 14-ta.

Tačiau Danieliaus Binkio gyvenimas, kai geriau pagalvoji, ir buvo tarsi ištisa 13 –ta. Nelaiminga diena.

Kaimo vaikui iš Gurskų (Troškūnų seniūnija) buvo nelengva gauti išsilavinimą, visą amžių jis sunkiai dirbo, bet užsidirbo tik varganai apstatytą vieno kambario butą, kurio didžiausias turtas – apgalvotai sukaupta biblioteka. Senatvėje jis liko visiškai vienas. Prieš kelerius metus staiga mirė jo dukra Renata, sūnus Viktoras tuoj po nepriklausomybės atkūrimo išvažiavo gyventi į JAV ir į Lietuvą buvo atvykęs vos kelis kartus.

Danieliaus Binkio senatvė buvo ypač atšiauri.

Prieš gerą dešimtmetį Danielius prarado dalį klausos, labai susilpnėjo regėjimas, o paskutiniu metu jis ir visiškai apako – saulei šviečiant, sakydavo, matantis tik namų kontūrus, tačiau sugebėjo gyventi vienas ir niekuomet niekuo nesiskundė. Turėjo retą savybę mylėti kitus, bet ne save.

Dabar suprantu, kad aš taip pat, kaip ir jo artimieji – pamenu, stebėjausi, kaip jis, būdamas jau viena akimi aklas, spausdina dukros diplominį darbą - maudžiausi jo rūpesčio spinduliuose. Pažinojau Daną nuo 1987 –ųjų. Pradėjusiai dirbti redakcijoje, pamenu, jis man kantriai ir ilgai aiškino, kaip reikia saugotis kalbant telefonu, davė Aleksandro Solženycino, Michailo Bulgakovo knygų ir nuolatos mokė nesistebėti, kodėl gyvenimo žaidynėse nugalėtojais tampa ne geriausieji. ,,Veikia neigiamos atrankos dėsnis”, - guosdavo mane, tikinčią Dievo teisingumu dar šioje žemėje, ateistas Danielius.

Gal jis ir buvo teisus.

Senatvėje jam talkino Anykščių neįgaliųjų draugija, Socialinių paslaugų centro moterys, apie kurias, visas be išimties, Danas atsiliepdavo kaip apie ypač jautrias ir paslaugias darbuotojas, mokėjo su jomis susidraugauti, žinojo jų rūpesčius ir vargus. Danielius sakydavo, kad joms gyventi yra kur yra sunkiau negu jam, aklam ir vienišam, nes šios turinčios šeimas, artimuosius, kuriems reikia pagalbos. Slaugytojų Danielius dažniausiai prašydavo ne pasirūpinti jo buitimi ar išvirti valgyti, o garsiai paskaityti, kompiuteriu surinkti jo diktuojamus tekstus.

Jau apakusio Danieliaus ,,rieves” aktualiomis temomis ne kartą spausdino jo vienintelė gyvenimo redakcija - ,,Anykšta” . Šioje redakcijoje Danas dirbo nuo 1965 gegužės 1-os iki 2008 lapkričio 16 -os. Nuėję pas jį į namus surinkti ,,rievių“, kolegos stebėdavosi, kaip sklandžiai, be taisymų, nuosekliai plėtodamas mintį, vaizdinga kalba Danielius diktuoja tekstą, kaip gerai, būdamas visiškoje socialinėje ir intelektinėje izoliacijoje – juk galėjo klausytis tik radijo arba buvusios savo bendradarbės, redakcijos sekretorės Irenos Jakštienės telefonu skaitomų laikraščių (prašydavo paskaityti ,,Anykštą“) - orientuojasi rajono, šalies ir pasaulio politikoje, žino įstatymų naujoves.

Danielius buvo inteligentiškas, santūrus, puikiai išsilavinęs – gerai išmanė lietuvių ir užsienio šalių literatūrą, sekė literatūros naujoves, domėjosi fantastika.Ypač mylėjo brolius Strugackius ir Stiveną Kingą. Jo tekstuose visuomet buvo platūs kultūriniai kontekstai, gilios potekstės, gausu citatų.

Šviesią atmintį ir gebėjimą analizuoti Danielius išsaugojo iki pat mirties. Ruklos centro darbuotoja, su kuria kalbėjausi apie paskutines Binkio gyvenimo dienas, sakė, kad pas juos ligonis buvo atvežtas ypač silpnas, tačiau proto šviesa Danieliaus neapleido ir paskutiniąją gyvenimo dieną, nors kūnas jau buvo visiškai išsekęs. Pamačiusi, kad skambina jo sūnus, darbuotoja įjungė ir padavė Danui telefoną. Danielius paskutinę savo gyvenimo dieną dar pasikalbėjo su Amerikoje esančiu vieninteliu sūnumi.

D. Binkys yra parašęs ir išleidęs dvi publicistikos knygas ,,Praeities nuolaužos“ ( 2006 m,), ir ,,Permainų skersvėjai” (2009 m) . Į knygas, kaip ne kartą yra sakęs, sudėjo tai, ką patyrė per ilgą aktyvios veiklos kupiną gyvenimą. Knygų leidybai pinigų, nors buvo artimas rajoną valdantiems socialdemokratams – šios partijos narys, skyriaus tarybos narys, taip pat ir rajono Tarybos narys (2000 -2003 rinkimuose, įvedus reitingavimą, rinkėjų valia jis iš partijos sąrašo galo buvo perkeltas į pradžią ir taip išrinktas į rajono valdžią), kaip kad kiti veikėjai, niekuomet neprašinėjo. Buvo išdidus, nepriklausomo mąstymo, aukštos savivertės, idėjinis žmogus. Toks, su kuriuo būtų buvę galima pastatyti komunizmą. Arba leistis į kalnus, nebijant, kad pasinaudos, apgaus, išduos.

Verta pastebėti, kad dalyvavimas aktyvioje politikoje nedarė jokios įtakos D. Binkio žurnalistinei veiklai. Aš buvau jo kolegė, vėliau – redaktorė. Per dvi dešimtis bendro darbo nesu pastebėjusi Danieliaus šališkumo, nepelnyto partijos bičiulių palaikymo ar gynybos. Kaip tik jis vengdavo rašyti apie bendrapartiečius, nesinaudojo laikraščiu. Žavėjausi Dano gebėjimu derinti, regis, nesuderinamus dalykus - dalyvauti politinėje veikloje ir būti sąžiningu žurnalistu.

41 -erius metus Danielius Binkys rašė apie Anykščių krašto žmones, - rajone turbūt neatsirastų bendrovių ar įmonių, miestelių ir kaimų, kurių jis nebūtų aplankęs dirbdamas redakcijoje. Jam teko dirbti ir mokytoju. Traupio, Levaniškių, Surdegio, Latavėnų, Burbiškio mokyklose, Anykščių neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje jis dėstė rusų kalbą. Danielius turėjo du aukštojo mokslo diplomus: buvo baigęs Šiaulių pedagoginį institutą (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybė) ir Vilniaus pedagoginį institutą (rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybė).

Tačiau už savo veiklą nei anksčiau, nei paskutiniais gyvenimo metais, kai jau sunkiai sirgo ir palaikymo, atjautos bei gero žodžio gal ypač reikėjo, iš valdžios niekuomet nesulaukė. Jis niekada nebuvo viešai įvertinas ar pagerbtas. Niekas ir niekada vieno geriausių Anykščių krašto žurnalistų nepakvietė per šventes kelti vėliavos, neskyrė kultūros premijų, o tikrai buvo verta - už gerą publicistiką, nuoseklų krašto žmonių gyvenimo fiksavimą, nesegė jam ir ,,100- mečio“ ženkliukų. O ne tik dėl sąžiningo 41 metus trukusio žurnalistinio darbo, visuomeninės ir politinės veiklos, bet ir reto pomėgio, kuriuo garsino Anykščių kraštą, Danas buvo vertas jei ne pagarbos, tai bent teisės gyvenimą baigti savame krašte.

D. Binkys buvo Anykščių trumpabangininkų sporto pirmtakas, išugdęs Algirdą Uzdoną, tapusį Lietuvos čempionu radijo telegrafijos rungtyje, Ritą Češūnaitę bei Oną Juodelytę, kurios, kaip Lietuvos rinktinės narės, dalyvavo SSRS čempionate.

Gegužės 22 d. Danielius Binkys bus kremuojamas. Velionis bus laidojamas Troškūnų kapinėse šalia savo tėvo Jono Binkio, kurį iki pat gilios senatvės Danielius globojo ir juo nuoširdžiai rūpinosi. Laidotuvės vyks pasibaigus karantinui, kadangi atsisveikinti su tėvu ketina atvykti ir JAV gyvenantis sūnus. Informacija apie laidotuvių datą bus paskelbta, kai tik ji bus žinoma.

Gražina ŠMIGELSKIENĖ, „Anykštos“ vyriausioji redaktorė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite