Angle down Atgal

Milijoninės Palangos viešbučio istorijos dalyvių pėdsakai – kitoje milijoninėje istorijoje Juodkrantėje

Vilniečio bankroto administratoriaus, kelių bendrovių vadovo ir dviejų verslininkų pėdsakų netikėtai galima rasti keliose keistose bankroto istorijose, kuriose kartojasi panašus scenarijus – jei bankrutuojant verslui kyla ginčų dėl didelių pinigų sumų, o bankroto procedūras tvarko šis bankroto administratorius ar jo valdoma bendrovė, lyg tyčia tarp naudos gavėjų atsiduria su juo susiję verslininkai.

Alfa.lt jau rašė apie neįprastą Palangoje esančią viešbučio „Pajūris“ istoriją – po Ūkio banko žlugimo per galimai fiktyvius sandorius Vladimiro Romanovo aplinkos žmonės ir bendrovės pabandė nežinia ar apskritai išduotą milijoninę paskolą realizuoti ir už dyką gauti šį viešbutį su žeme. Planas buvo sužlugdytas teismuose, tačiau į šią istoriją įsikišus bankroto administravimu užsiimančiai bendrovei „Valeksa“ ir jos vadovui, bankroto administratoriui Stasiui Poškui, galiausiai viešbutis buvo nupirktas su šiuo asmeniu susijusių verslininkų, o šie (ar su jais susiję asmenys) galėjo atgauti sumokėtus už viešbutį pinigus ar bent dalį jų.

Panašiai klostosi ir kita pajūryje besirutuliojanti istorija – S. Poškaus ir dviejų su juo susijusių verslininkų pėdsakų galima rasti Juodkrantėje nelegaliai pastatytų namų istorijoje; šiuos namus stačiusi bendrovė bankrutuoja, pirkėjai gali likti ir be namų, ir be pinigų, o bendrovės akcijas dėl nežinomų priežasčių įsigijo su S. Poškumi susijęs verslininkas.

Pirko namus, nusipirko bėdą

Nacionaliniu mastu pagarsėjusi istorija prasidėjo 2002 m., kai Neringos savivaldybėje buvo patvirtintas detalusis Juodkrantės planas. Po kelerių metų pagal šį planą poilsio namams „Ąžuolynas“ buvo išduotas leidimas pastatyti restoraną, jachtklubą ir jachtininkų viešbučius.

Nors gavo statybos leidimą, „Ąžuolynas“ šių pastatų taip ir nepastatė – po kelių mėnesių pardavė vos pradėtus statyti pastatus bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“. Pastaroji bendrovė vietoje anksčiau planuotų restorano, jachtklubo ir viešbučių sugebėjo pastatyti restoraną, du namus, turėjusius tapti viešbučiais, ir parduoti juos keliems skirtingiems savininkams.

Tačiau pirkinys apkarto – 2006 m. suabejota, ar šie namai buvo pastatyti teisėtai. Naujieji gyventojai pakliuvo į keblią situaciją – teisės į namus buvo apribotos, kad šie nebūtų perduoti kitiems asmenims ar bendrovėms.

Apgavo du kartus

Statinių legalumas imtas kvestionuoti teismuose, kurie 2010-aisiais pripažino, kad du namai ir restoranas buvo pastatyti neteisėtai, kaltė tenka ir leidimus išdavusiems valdininkams. Painiu teismo sprendimu juos nugriauti buvo įpareigotos tiek „Verslo investicijų projektų centras“, tiek „Ąžuolynas“, kuris, rodos, iš šios istorijos pasitraukė pardavęs pastatus.

Teisėjai taip pat konstatavo, kad namus įsigiję aštuoni gyventojai šiuo atveju yra nukentėjusieji, kuriems pardavėjas „Verslo investicijų projektų centras“ turi grąžinti sumokėtus pinigus. Alfa.lt žiniomis, vien dalies apgautų pirkėjų bendras reikalavimas siekia maždaug 1,5 mln. eurų. Vadovaujantis teismo logika, neteisėti namai turėjo sugrįžti statytojo ir pardavėjo žinion, kad šis galėtų juos nugriauti, bet pirkėjai turėjo likti nenukentėję.

Tačiau „Verslo investicijų projektų centras“ paskelbė bankrotą, o namų pirkėjai atsidūrė kreditorių eilės gale. Galima sakyti, kad šie pirkėjai apgauti liko du kartus – 2015 m. „Verslo investicijų projektų centrui“ teismas priteisė 1,2 mln. eurų kompensaciją už nugriautą restoraną, nustatęs, kad neteisėtos statybos prasidėjo dėl Neringos savivaldybės ir visos valstybės neteisėtų sprendimų, po kurių ir buvo išduoti leidimai statyboms. Jei šie pinigai būtų pasiekę bankrutuojančią bendrovę, iš jų namų pirkėjai būtų atgavę bent dalį sumokėtų sumų, tačiau solidi suma taip ir nepasiekė „Verslo investicijų projektų centro“.

Milijoninė kompensacija nuplaukė pro šalį

Šioje vietoje ir prasideda paini bei sukta schema, kaip po daugybės įtartinų viražų Juodkrantės gyventojai iki šiol liko ir be teisių į pirktus namus, ir be pinigų, tačiau tam tikri asmenys galėjo gerai pasipelnyti.

Nors 2013 m. „Verslo investicijų projektų centras“ nugriovė neteisėtai pastatytą restoraną ir galėjo drąsiai tikėtis, kad valstybė atlygins patirtus nuostolius (ką ji vėliau ir padarė), tais pačiais metais bendrovė teisę reikalauti žalos atlyginimo pardavė bendrovei „Meirona“. Oficialiai suma nebuvo įvardyta, tačiau, Alfa.lt žiniomis, tokia teisė parduota už 0,377 mln. eurų.

Tai reiškia, kad, 2015-aisiais teismui nusprendus, kad valstybė turi atlyginti padarytą žalą, į priteistą milijoninę kompensaciją „Verso investicijų projektų centras“ pretenduoti jau nebegalėjo, nes buvo šią teisę pardavęs.

Rodos, kad „Meironai“ tiesiog pasisekė, tačiau pasigilinus ši istorijos dalis pradeda kelti įtarimų, kad iš valstybės gauti pinigai tiesiog buvo nuslėpti nuo nereikalingų pretenzijų, mat abi kompanijas sieja netiesioginis savininkas.

„Verslo investicijų projektų centro“ vadovas ir netiesioginis savininkas buvo Darijus Vilčinskas, vadovavęs ir bendrovei „VIPC Vilnius“. Tačiau šios bendrovės savininku D. Vilčinskas nebuvo – viena iš kelių jos netiesioginių savininkių vienu metu buvo Nyderlanduose įkurta bendrovė „Stichting Administratiekantoor ValMan“.

Sutapimas ar ne, ta pati Nyderlandų kompanija 2015 m. valdė 15 proc. „Meironos“ akcijų, taigi per D. Vilčinską buvo susijusi tiek su teisę reikalauti kompensacijos pardavusiu „Verslo investicijų projektų centru“, tiek šią teisę pirkusia „Meirona“.

Pastaroji bendrovė, 2015 m. pabaigoje gavusi solidžią finansinę injekciją iš valstybės, vos po kelių mėnesių, 2016-ųjų pradžioje, paskelbė bankrotą. „Tarsi jos tebūtų reikėję kaip piniginės susirinkti valstybės išmokėtai kompensacijai“, – Alfa.lt sakė vienas iš šią istoriją tyrinėjusių teisininkų.

Veikiantys asmenys – artimai susiję

Pro šalį nuplaukusi milijoninė kompensacija – ne vienintelis šios istorijos epizodas, keliantis abejonių dėl jos dalyvių sąžiningumo.

Bankrutuojančio „Verslo investicijų projektų centro“ bankroto administratoriumi tapo bendrovė „Valeksa“, vadovaujama S. Poškaus. Pastarasis asmuo veikia ir kaip fizinis bankroto administratorius.

Sutapimas ar ne, tokių susijusių bendrovių, kaip jau minėtas „VIPC Vilnius“, „VIPC Klaipėda“ ir „Verslo investicijų projektų centras“, bankrotais rūpinasi S. Poškaus vadovaujama „Valeksa“ arba asmeniškai pats S. Poškus.

Šiam bankroto administratoriui kuruojant „Verslo investicijų projektų centro“ bankrotą, 2017 m. liepą visas jos akcijas įsigijo bendrovė „Patikimos investicijos“. Pastarąją per bendrovę „UNT investicijos“ valdo verslininkas Ernestas Ugnius Urba.

E. U. Urbą ir bankroto administratorių S. Poškų sieja jau anksčiau Alfa.lt aprašyta istorija, kaip Palangoje esantis „Pajūrio“ viešbutis iš V. Romanovo aplinkos rankų pateko į su S. Poškumi susijusių asmenų rankas.

Palangos centre esantį viešbutį įsigijo Vilniuje registruota mažoji bendrija „Antus“, kurios vadovas ir vienas iš akcininkų yra Darius Česnavičius. Nors su juo susisiekti nepavyko, o S. Poškus ir E. U. Urba nepripažino turimų ryšių, Alfa.lt pavyko gauti policijos protokolą, kuriame nurodyta, kad pareigūnams D. Česnavičius teigė esantis bendrovės „Linksmas“, kuriai vadovauja E. U. Urba, savininkas. Įdomu tai, kad, Registrų centro duomenimis, vienintelė bendrovės „Linksmas“ akcininkė yra E. U. Urbos „UNT investicijos“.

ŪKIO BANKO IR SUSIKOMPROMITAVUSIŲ PROKURORŲ ISTORIJOS SIŪLO GALAS – PALANGOS VIEŠBUTYJE?

Po kruopštaus tyrimo pavyko aptikti ir šių dviejų asmenų ryšių su S. Poškumi – bankroto administratorius valdo ne tik bendrovę „Valeksa“, bet ir buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančią „Infiną“. Pastaroji jau minėtai bendrovei „Linksmas“ 2019 m. gegužę už daugiau nei 700 tūkst. eurų pardavė Vilniuje esančias patalpas.

Nupirkta bendrovė – naujos bėdos pirkėjams

Kodėl E. U. Urbos „Patikimos investicijos“ supirko visas „Verslo investicijų projektų centro“ akcijas, Alfa.lt pasiteiravo paties verslininko. Anot E. U. Urbos, taip pasielgta, galima sakyti, vardan smagumo. „Tikrai yra žmoniska padaryt visokių keistenybių. Kartais investuojam, ypač už visiškai simbolinę kainą, į visokias nesąmones“, – rašė verslininkas.

Kokia toji simbolinė kaina, E. U. Urba nedetalizavo.

O Juodkrantėje esančių namų pirkėjams toks siužeto vingis nieko gero nedavė – 2019 m. spalį didelę dalį (Alfa.lt žiniomis – apie 1,9 mln. eurų) „Verslo investicijų projektų centro“ skolų supirko ne kas kitas, o ta pati Nyderlanduose veikianti bendrovė „Stichting Administratiekantoor ValMan“, anksčiau per „Meironą“ gavusi valstybės pinigus už nugriautą restoraną.

Į keblią padėtį patekusių Juodkrantės gyventojų atstovas teisme, advokatas Andžejus Stankevič, teigė nuogąstaujantis, jog taip vėl kuriamas precedentas, kai valstybės už nugriautus pastatus sumokėta kompensacija aplenks gyventojus ir pateks į nežinia kieno rankas.

Klaipėdoje jau šeštus metus nagrinėjama byla, kurioje „Verslo investicijų projektų centro“ atstovai siekia iškeldinti nelegalių namų gyventojus, kad galėtų šiuos nugriauti ir prisiteisti iš valstybės kompensaciją.

2017 m. nelegalių namų gyventojai buvo pasiekę pergalę – teismas leido jiems pinigų už nusipirktus nelegalius namus prašyti ne iš statytojo, bet iš valstybės, išdavusios neteisėtus leidimus. Tačiau 2019 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokį sprendimą panaikino ir nurodė, kad gyventojai pinigus atgauti turėtų ne iš valstybės, bet iš nelegalius namus stačiusios bendrovės.

Proga užsidirbti

Bankrutuojančios bendrovės pirkimas nėra itin patrauklus verslas, tačiau Alfa.lt kalbinti teisininkai „Verslo investicijų projektų centro“ pirkime įžvelgė būdą užsidirbti – jei pirkėjas bankrutuojančią bendrovę įsigyja pusvelčiui, jis gali tikėtis užsidirbti tuomet, kai valstybė sumokės kompensaciją už nugriautus pastatus.

Alfa.lt turimomis žiniomis, bankrutuojančio „Verslo investicijų projektų centro“ akcijas įsigijusi E. U. Urbos kontroliuojama bendrovė turi lygias teises, kaip ir kiti šios bendrovės kreditoriai – dalį skolų supirkusi Nyderlandų bendrovė ir nelegalių namų pirkėjai, todėl gali tikėtis, kad potenciali valstybės kompensacija už nugriautus nelegalius pastatus būtų padalyta į lygias dalis, iš kurių viena tektų ir „Patikimoms investicijoms“.

Anot teisininkų, jei E. U. Urbą ir bankroto administratorių S. Poškų išties sieja bendri planai, bankroto administratorius galėjo pasirūpinti, kad bankrutuojančios bendrovės akcijos būtų parduotos už itin mažą kainą.

Kadangi E. U. Urba neatskleidė, už kokią kainą jo bendrovė įsigijo bankrutuojančio „Verslo investicijų projektų centro“ akcijas, Alfa.lt to paklausė paties S. Poškaus, pasirašiusio ant šio sandėrio dokumentų. Tačiau bankroto administratorius, anksčiau noriai teikęs informaciją apie vykdomas bankroto procedūras, šį kartą neatsakė.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite