Angle down Atgal

Milano Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė“

Milanas Kundera – čekų prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas. Kaip ir daugelis to meto žymių Čekoslovakijos asmenų – komunistas. Iki 1968 m. sovietų invazijos rašytojas dirba Prahos universitete, dėsto pasaulio literatūrą, tačiau šio darbo netenka, kadangi priklauso Prahos pavasario pasipriešinimo judėjimui. Jo knygų leidimai uždraudžiami visoje šalyje, tad, nelikus pragyvenimo šaltinio, Milanas Kundera emigruoja į Prancūziją.

Atvykęs į Prancūziją tampa Rennes universiteto profesoriumi. Deja, išleidęs romaną „Juoko ir užmaršties knyga“ rašytojas netenka paskutinio jį su gimtąja šalimi jungusio ryšio – Čekoslovakijos pilietybės, o rašytojo romanai uždraudžiami visose sovietinio bloko šalyse.

Milano Kunderos romanai žaibiškai išpopuliarėja ir atranda savo skaitytoją žlugus sovietų režimui. Lietuva ne išimtis – esame išvertę per 10 rašytojo romanų, o vieno žymiausių jo kūrinių „Nepakeliama būties lengvybė“ („Baltos lankos“, 2016) nauji leidimai vis pasirodo knygynų lentynose.

„Nepakeliama būties lengvybė“ – romanas, kurį drąsiai galima traukti tarp įtakingiausių XX a. pabaigos kūrinių. Tiek skaitytojai, tiek rašytojai, tiek patys kritikai sutinka, kad Milanui Kunderai šiuo kūriniu pavyko nugalėti ir priversti skaitytoją pamiršti patį autorių.

Nors knygos anotacija teigia, kad romanas yra daugiau apie meilę, mums tai buvo romanas, kuriame ieškoma atsakymo į klausimą kaip (teisingai) gyventi savo gyvenimą? Kokį kelią pasirinkti?

Atsakymą į klausimą apie būties sunkumą ir lengvumą pateikia patys knygos veikėjai. Chirurgo pašaukimą svetimaudamas realizuojantis Tomas, kurį traukia ne tiek prie moterų, kiek prie to, „kas kiekvienoje iš jų yra neįsivaizduojama, kitaip tariant, tos milijoninės dalies, kuri skiria vieną moterį nuo kitos“. Jo mylimoji – sunkumo ir praeities persekiojama Tereza, kurios kūnas „neturėjo pakankamai galios, kad taptų Tomui vienintelis.“ Visai kitokia lengvybės ištikta Sabina, mananti, kad su moteriška savo dalia „reikia elgtis korektiškai“, t. y. leisti įvykiams tekėti savo vaga. Toks pat ir pas ją apsilankantis Francas, kurį „traukia tiek šviesa, tiek tamsa“, kurio aistra muzikai atspindi ir jo gyvenimą – pakilusį, tarsi neturintį fizinio kūno.

Rašytojo užduotis – papasakoti istoriją iš kiekvieno veikėjo perspektyvos, parodyti, kokie skirtingi gali būti pasirinkimai ir kokie nelengvi atsakymai juos kankina. Pats rašytojas teigė, kad „Nepakeliama būties lengvybė“ – romanas, kuriame ieškoma atsakymo į 25-erius metus jį kankinusį klausimą. Tai knyga, sudurstyta iš dviejų prieštaravimų: Nyčės „sunkiausios naštos“ ir amžinojo sugrįžimo idėjos, kuriai priešpriešinama Parmenido idėja apie „lengvybę“ pasaulyje. Tad kurį kelią, kurią būtį po saule pasirinkti? Kaip gyventi? Kaip žinoti, ar nesuklydai? Visi šie egzistenciniai klausimai pateikiami dramatiškoje istorinėje perspektyvoje, vaizduojant veikėjų gyvenimo kismus per ir po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje.

Romane netrūksta svarstymų apie Dievą, istorinę tiesą, Sovietų Sąjungą, kičą, prisimenant pastarojo metafizinę prasmę. Nors socialinės kritikos grūdų, skirtų sovietams, knygoje galime rasti, tačiau pagrindinis autoriaus tikslas ne ką nors pasmerkti, bet priversti vaduotis iš mus užvaldančių kičų.

Galiausiai autorius prieina išvadą, kad žmogaus gyvenime viską lemia mūsų pasirinkimai, kurie nėra nei teisingi, nei neteisingi:

Einmal ist keinmal. Kas nutinka tiktai kartą, tai lyg ir visai nenutinka. <…> Kiekvienoje situacijoje galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas, kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus. Ir istorijoje egzistuoja tie patys dėsniai kaip individo gyvenime. Čekija turi tiktai vieną istoriją. Kurią nors dieną jinai vėl baigsis, kaip baigsis Tomo gyvenimas, ir jos jau nebebus galima pakartoti.

„Nepakeliama būties lengvybė“ – melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku stiliaus ir formos lengvumu rašytojas perteikia žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimus. Romaną sulygintume su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet vis dėlto ji ten.

R. Stonkutės recenzija

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite