Smalsumas vedė ir tebeveda pirmyn

Gegužės 28-ąją savaitraščiui „Etaplius“ sukaks 20 metų. Visuomenei ir žiniasklaidai transformuojantis į gyvenimą, nepaleidžiant iš rankų išmaniųjų telefonų ir sukantis milžiniškos informacijos sraute, savaitraštis vis dar turi kone 7 tūkst. skaitytojų. Tų, kurie vertina kokybišką turinį, lėtesnį gyvenimą ir profesionalų atrinktą informaciją. Kaip savaitraštis apskritai gimė, kokius iššūkius teko ir tenka įveikti žurnalistams anuomet ir dabar? Apie tai diskutuoja pirmoji savaitraščio vyr. redaktorė Jūratė Sobutienė, redaktorė Gitana Zubienė ir dabar laikraščiui vadovaujanti vyr. redaktorė Oksana Laurutytė.

– Savaitraštį, kuris prieš 20 metų vadinosi „Šiauliai plius“, įkūrė „Splius“ kaip dovaną interneto ir kabelinės televizijos abonentams. Kaip, Jūrate, Gitana, jūs tapote savaitraščio kūrėjomis ir vadovėmis?

Jūratė:

– „Splius“ generalinis direktorius Arymantas Klapatauskas pasikvietė pokalbio. Tuo metu dirbau „Sodros“ Komunikacijos skyriuje, prieš tai devynerius metus Šiaulių televizijoje. Aš, aišku, apsidžiaugiau, nes idėja pasirodė labai įdomi – juk nebijai to, ko nežinai. Antra vertus, su laikraščių leidyba nedirbau, bet prisiminiau savo kurso draugę Gitaną, kuri buvo leidusi laikraštį Londone, prieš tai dirbo žurnaliste „Šiaulių naujienose“. Pagalvojau, kad reikia į komandą tokio žmogaus.

Gitana:

– Tiesą sakant, tais laikais jau buvau darbo nuotoliu pionierė (juokiasi). Mane 2003 m. susirado toks Londone statybų verslą plėtojantis verslininkas iš Šiaulių. Pasakė, kad nori kurti laikraštį Londono lietuviams, paprašė pagelbėti, įtikino. Susirinkau komandą – maketuotoją Andrių Tverijoną, korektorių Gintautą Plungę.

Dabar man juokingas atrodo savininko reikalavimas – kurti panašaus formato laikraštį kaip bulvarinis britų „The Sun“. Bet tuo metu mes labai džiaugėmės tuo iššūkiu, patiko tai, ką darome. Laikraštis vadinosi „Europietis“, buvo leidžiamas Londone 10 tūkst. tiražu. Bet po kelių numerių savininkas nusprendė, kad jam redakcija reikalinga Londone. Su mumis nuotoliu buvo per sudėtinga bendrauti. Kaip kitaip – juk buvo 2003-ieji! Jis dar kurį laiką laikraštį leido su kita komanda, bet, jei teisingos mano žinios, netrukus šis verslas jam atsibodo, nes nebuvo toks pelningas, kokio tikėjosi.

Jūratė:

– Kadangi Gitana turėjo savo komandą, atsivedė ją kurti „Šiauliai plius“. Dar atėjo Dalia Kulikauskienė, kuri paprotino, kad mes nesuvokiame, kiek laikraštyje yra daug techninio darbo – televizijos programos, skelbimai, taisymai visokie ir kt. Ji viską padarė ir mes pamatėme, kokia ji reikalinga. Žodžiu, pradėjome laikraštį leisti dvi redaktorės ir viena žurnalistė, korektorius, techninė darbuotoja ir maketuotojas. Pradžioje laikraštis buvo 16 puslapių, tada – 20 ir galiausiai – 24. Mūsų komanda buvo kūrybiška, galėjome ir naktimis sėdėti, daug idėjų, daug juoko... O tu, Oksana, kada atėjai?

Oksana:

– 2004 m. lapkričio pradžioje. Dirbau prieš tai aštuonerius metus reportere „Šiaulių krašte“, tada išėjau motinystės atostogų, o tuo metu „Šiauliai plius“ žurnalistė Jolanta kaip tik ruošėsi išeiti dekretinių atostogų. Aš ją pakeičiau, gal prieš aštuonerius metus buvau paskirta redaktore ir ja esu iki šiol. Tikrai – buvo laikas, kai savaitraštį leidome net aštuoni žmonės. Dabar mūsų kolektyvas mažesnis: esu redaktorė ir žurnalistė, korektorė Enrika Valančiūtė dirba ir žurnaliste, laikraštį maketuoja Monika Šlekonytė, fotografuoja Audronis Rutkauskas, televizijos programą renka Dovilė Sakalavičienė, turime Reklamos skyrių, savaitraščio platinimo tarnyba priklauso „Splius“. Kadangi dabar esame viena komanda su Šiaulių televizija, Lietuvos regionų naujienų portalu Etaplius.lt, laikraščiui leisti naudojame ir kitų kolegų parengtus tekstus. Naudojame ir „Eltos“ pranešimus. O jūs prieš 20 metų pirkdavote „Eltos“ informaciją ar naudojote tik pačių ir tuometės „Splius“ televizijos žinių tarnybos žurnalistų pranešimus?

Jūratė:

– Naudojome horoskopus (juokiasi). Juokiuosi, nes jei žmonės galvoja, kad horoskopai visiškai jiems atitinka, tai tegul taip ir galvoja toliau. Menu, kad mūsų Dalia labai sėkmingai tuos horoskopus patobulindavo. Man buvo toks nelengvas etapas gyvenime, kai teko po teismus kaip laikraščio redaktorei pavaikščioti. Dalia ragino nesijaudinti, nes mano horoskopas rašo, kaip viskas bus gerai. Ši mūsų kolegė koregavo horoskopus, taip koreguodama ir mūsų emocinę būklę. Regis, su Gintu ji tuos pranešimus perkurdavo, tobulino, pagelbėdami konkrečiam redakcijos žmogui geriau jaustis. Ne vienoje redakcijoje taip būna.

Oksana:

– Nenuostabu, kad rimtos redakcijos oficialiai praneša, kad horoskopų nebespausdins. Galiu prisipažinti, kad ir mums yra tekę patiems kurti horoskopus, nes jų laiku nesulaukdavome, esame ir Naujų metų pristatymui panaudoję 12 metų senumo horoskopą visiems Zodiako ženklams. Niekas nesiskundė (šypsosi). O kaip jūs sugalvojote laikraščiui pavadinimą?

Gitana:

– Galiu pasidžiaugti, kad „Šiauliai plius“ pavadinimas buvo mano idėja. Galvojome apie pavadinimą „Aušra“, bet steigėja buvo įmonė „Splius“, todėl laikraštis su pliuso ženklu labai tiko į kompaniją. Buvo ir savininko suformuota užduotis, kad laikraštis neskleistų negatyvių naujienų, nerašytų apie kriminalus.

Jūratė:

– Turbūt tai buvo žurnalistikos svajonė – nesimurkdyti blogose žiniose, ieškoti pozityvių naujienų. Tai atrodė tarsi stebuklas, bet stebuklas neįvyko...

Oksana:

– Niekam ne paslaptis, kad vien teigiamą informaciją skelbiantys portalai pamažu netenka skaitytojų. Ir tai ne vien Lietuvoje, visame pasaulyje žmonės nori skaityti kriminalines naujienas, apie konfliktus, tragedijas, nelaimes, katastrofas. Vienu žodžiu – labiausiai visais laikais skaitoma apie kraują, seksą ir pinigus.

Jūratė:

– Bet buvo ir tokių puikių pozityvių rubrikų, kuriose rašėme, pavyzdžiui, apie Šiaulių miesto viziją. Kalbinome anuomet žmones, kurių dabar kai kurių ir nebėra, bet būtų įdomu prisiminti, kokią jie matė miesto viziją, kokio laukė pokyčio. Gaila, elektronines versijos ir tų tekstų internete nebėra. Neseniai bandžiau susirasti, bet turbūt vienintelė vieta, kur laikraštis saugomas suskaitmenintas, – Martyno Mažvydo biblioteka.

Oksana:

– Redakcijoje turime visus savaitraščio numerius ir saugome PDF versijas. Bet yra temų, žmonių, apie kuriuos rašiau, kurių niekada gyvenime nepamiršiu ir taip. Pamenu, rašėme, kaip Šiauliuose buvo rimtų planų sujungti Talkšos ežerą ir Prūdelį vandens kanalu, o juo plaukiotų jachtos... Kalbinau galybę žmonių, su kuriais, susitikus net po 20 metų, galime apsikabinti lyg su bičiuliais – taip juos džiugino tekstai, o mane jie tik labai praturtino ir turtina iki šiol.

Jūratė:

– Dirbant žurnalistu, pats nuostabiausias dalykas – galimybė susitikti, pabendrauti su fantastiškais žmonėmis. Niekur kitur dirbdamas tu tokios galimybės neturi. Ir aš turiu tokių projektų, temų, kurias atsimenu iki šiol. Tai didžiulė Dievo dovana, nes tu galėjai susitikti su kokiu nors žmogumi vien todėl, kad buvai žurnalistas. To savo gyvenime ilgiuosi. Išėjusi iš redakcijos, aš žurnalistinio darbo nenumečiau, rašiau projektus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kasmet parengdavome po 2–3 istorines laidas. Tai ir malonumas, ir hobis, kompensacija to, ką praradau, išėjusi dirbti kitokio pobūdžio darbo. Smalsumas ir tada, ir dabar mus varo į priekį.

Gitana:

– O aš, išėjusi iš redakcijos, ilgą laiką apskritai apie rašymą pagalvoti negalėjau. Bet smalsumas išliko, domiuosi savo giminės istorija, rašau šeimos metraštį, kuriu giminės istorijos albumus ir t. t. Dėkinga žurnalisto profesijai, kad išmokė be baimės prieiti prie bet kokio žmogaus ir paklausti to, kas domina, užmegzti su juo ryšį. Daugelį tai stebina, kyla klausimų, kaip aš išdrįstu kalbinti nepažįstamąjį, ypač jei jis koks įžymus, garsus žmogus. Ši profesija išmokė nebijoti perklausti ir tikslinti informaciją tol, kol bus aišku, nebijoti pasirodyti nesupratingai, neišmanančiai, nes žurnalisto viena pagrindinių užduočių – parašyti paprastai, kad visi suprastų. Žurnalistas žino, kad geriau daug kartų klausti, tikslinti, nei parašyti nesąmonę.

Komunikacija yra stiprioji žurnalisto pusė. Darbas mus išmokė nebijoti komunikuoti. Tas savybes naudoju ir gyvenime. Kolegos sako, kad buvusių žurnalistų nebūna. Gal jie ir teisūs, tačiau dabar esu ne tame. Jau daugiau nei 10 metų esu Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės narė. Ji mane įkvėpė siekti savo svajonės – studijavau ir su pagyrimu baigiau studijas VDU Katalikų teologijos fakultete. Esu dvasios vadovė tiems, kurie gilinasi į tikėjimo tiesas, mokosi atpažinti Dievo veikimą savo gyvenime, savo esminį pašaukimą. Jei reikėtų rašyti šia tema, gal ir grįžčiau į žurnalistiką.

Oksana:

– Tik tempas žiniasklaidoje dabar milžiniškas, o žmonės mieliau skaito tik įžangas ir antraštes. Bet aš vis tiek šventai esu įsitikinusi, kad žmonės kadaise skaityti ir rašyti išmoko tikrai ne tam, kad gyventų vien tik žiūrėdami „Tik tok“ programėlės vaizdo įrašus. Jaunimas tikrai daug skaito, bet ne tai, ką vyresnioji karta. Juk kažkada jaunimas kaltintas, kad skaito meilės romanus, vėliau – kad skaito laikraščius, o dabar – kad daug laiko leidžia internete. Mane pačią vaikystėje mokytojos barė, kodėl nemezgu, neneriu vąšeliu, ką privalo daryti visos mergaitės, o skaitau knygas. Visuomenė keičiasi ir mes turime surasti informacijos formų, kad žmones ji pasiektų teisinga, nešališka.

Jūratė:

– Oksana, o ar manai, kad po penkerių metų švęsite laikraščio 25-metį?

Oksana:

– Mūsų savaitraščio visos naujienos keliamos į Lietuvos regionų naujienų portalą Etaplius.lt. Jei liks vos trys tūkstančiai savaitraščio prenumeratorių, popierinį laikraštį leisti ir platinti taps nuostolinga, todėl liks tik Etaplius.lt portalas internete. Mūsų skaičiavimais, savaitraštis porą metų dar turi gyventi.

Bet, žinote, kai susitinku buvusius pašnekovus ir matau, kaip mano ar kolegų parašymas laikraštyje apie jų gyvenimą, skaudulius, džiaugsmus, talentą pakeitė jų gyvenimus, įkvėpė siekti daugiau, matau savo darbo prasmę. Net jei vienam žmogui gyvenimas pasikeis, aš būsiu laiminga. Tai nuostabioji žurnalistinio darbo dalis.

Gitana:

– Tikrai, išgelbėjai vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį.

Jūratė:

– Tik situacija žiniasklaidoje dabar tokia, kad daug žurnalistų pagal profesiją nebedirba. Šiauliuose redakcijų mažėja, darbo vietų skaičius ribotas, negali iš vieno leidinio išeiti paprastai į kitą. Antra vertus, žurnalisto profesija nėra pati žavingiausia tuo, kad iš jos nelabai gali išgyventi. Liūdna, bet taip... Man ir dabar paskambina žmonės, nes randa internete Šiaulių apskrities žurnalistų sąjungos pirmininkės telefono numerį, kviečia atvažiuoti, parašyti, kas ką ne taip daro. Net 23 valandą skambina, įsivaizduoja, kad šis žmogus gali mesti šeimą, kitas veiklas ir spręsti jo problemas. Įsivaizduoja, kad žurnalistas kažkoks mistinis gyvūnas, kuris privalo vykti bet kada ir bet kur. Žmonės žurnalisto profesiją suvokia taip, kad šis žmogus gali išspręsti visus klausimus, yra visagalis.

Bet ši profesija juk ir misija... Neturi sustoti rašyti, nes turi būti aukščiau visuomenės, ugdyti, mokyti, misiją tęsti.