M. Sėjūnas kviečia girdėti ne tik save, bet ir gyvūną

Mindaugas Sėjūnas – aktorius, televizijos laidų vedėjas, prodiuseris, „Visuomenės informacinio saugumo agentūros“ vadovas, taip pat ir žmogus, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo gyvūnų. Sukaupta patirtimi, susistemintomis žiniomis apie augintinius jis dalijasi prieš porą mėnesių išleistoje knygoje „Didysis šuns šeimininko vadovas“. Knygą, skirtą ieškantiems tikro ryšio su savo augintiniais, M. Sėjūnas pristatys balandžio 28 d. 17 val. 30 min. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Didžiojoje skaitykloje (III a.).

Renginio metu autorius dalinsis ne tik praktiniais patarimais, bet ir gilesniu požiūriu į šuns ir žmogaus ryšį. Jo požiūris iš esmės keičia tradicinį dresūros supratimą: svarbiausia ne komandos, bet gebėjimas kurti tikrą draugystę.

– Prie jūsų biografijos dar galima įrašyti, kad iki išvykimo studijuoti Konservatorijoje gyvenote Šiauliuose. Iš kur atsirado trauka aktorystei?

– Šiauliuose lankiau dramos studiją, kurią buvo subūrę Nijolė Narmontaitė ir Arūnas Sabonaitis, tuomečiai Šiaulių dramos teatro aktoriai. Po to, regis, 12 klasėje respublikiniame raiškaus skaitymo konkurse užėmiau antrą vietą. Nevažiavau filmuotis, tai lietuvių kalbos mokytoja labai pyko. Atsiprašau dabar, gerbiama mokytoja, reikėjo važiuoti, nes mokyklai buvo garbė. Aktorius Sigitas Jakubauskas padėjo ruoštis, konsultavo šiek tiek. Kultūros rūmuose buvome prisiglaudę, mūsų dramos studijos kaimynystėje buvo įsikūrę Virgis Stakėnas, „Bix“. Tai buvo tokia mūsų prie meno linkusi Šiaulių kompanija. Sugyvenome gražiai. Skaitėme, vaidinome, filosofavome, mylėjome, kas brazgino gitaromis, aš griežiau smuiku.

Šiauliai buvo pilni kultūrinio gyvenimo. Spektaklyje pagal Antono Čechovo „Piršlybas“ pagrindinį vaidmenį kūriau. Buvo labai populiarus, salytė rūsyje – visą laiką pilna žiūrovų. Tai toks iki Konservatorijos buvo Šiaulių laikotarpis.

– Studijas Konservatorijoje baigėte Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje – laikmečiu, kai nebeliko vadinamųjų paskyrimų, o teatralų, kultūros darbuotojų išskėstomis rankomis niekas nelaukė. Kokių patirčių davė tas laikotarpis?

– Taip, tai laikmetis, kai ekonomiškai buvo labai sunku, bet turėjome unikalią galimybę mokytis pas labai gerus dėstytojus – Dalią Tamulevičiūtę, Algirdą Latėną, Remigijų Vilkaitį, stebėti, kaip gimsta Eimunto Nekrošiaus spektakliai. Mūsų aktorinė mokykla, paremta Michailo Čechovo, Stanislavskio tradicijomis, maskvietiška mokykla, tuomet buvo vertinama visame pasaulyje. Po to važiavome į Niujorką, stažavomės, bendradarbiavome su Džulijardo menų mokykla, kuri garsi ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Turėjome tikrai daug įdomių patirčių, matėme daug spektaklių – kai mokėmės, Jaunimo teatras gyveno savo klestėjimo amžių. Žodžiu, mes išaugome ant labai gero dvasinio, kultūrinio pamato. Tad nesutikčiau, kad baigę studijas, buvome tarsi pamestinukai, greičiau – jauni žmonės su didele perspektyva. Taip, tas laikotarpis baisiai sunkus, ne tik teatralams, bet ir visiems. Į gyvenimą turėjome kabintis dantimis, bet, manau, kad tas laikas mus užgrūdino, išgyventos patirtys daug davė mūsų savivokai. Nepatekome į šiltas vietas, negavome etatų, gero atlyginimo – mes turėjome viską patys išsikovoti. Aš manau, kad reikėtų dėkoti tam laikmečiui, kuris mus tokius išugdė.

– Mokyklą baigęs pasirinkote aktoriaus studijas. Bet meilė gyvūnams buvo nuo mažens?

– Nuvažiavęs į kaimą mokėjau karvę ne tik perkelti, bet ir pamelžti, arklį į vežimą pakinkyti, joti. Ir paršiukai, ir vištos man buvo mieli. Piktą jautį pas tetą sugebėjau prisijaukinti. Net laukinę žiurkę buvau prisijaukinęs. Visi gyvūnai, ne tik šuniukai, traukė nuo mažens. Arklys Makaras šventė mano 14 gimtadienį prie stalo... Ir dabar mano planuose yra turėti daugiau gyvūnų, ne tik šunų ir vištų.

Šiauliuose gyvenome Pietinio daugiabutyje, bet tėvai leido laikyti įvairiausių gyvūnų. Radęs kokį vielose susipainiojusį kruviną balandį, nešdavausi namo, gydydavau, treniruodavau, kad galėtų išskristi, juolab kai be vienos kojytės... Atsidėkodami balandžiai balkone, tuščiuose bulvių krepšiuose, susuko du lizdus ir išperėjo gal 10 balandžiukų, su tėvais – 14 paukščių, tai įsivaizduokite, kaip dergė... Kaimynai pakėlė triukšmą, teko balkoną aptverti tinklu. Bute laikiau ir kuosą, ir vėžlius, žuvytes, žiurkėnus, net varlę auginau. Buvo ir kačių, ir šuo, kuris vieną naktį tiek staugė, kad kaimynai vėl buvo susirinkę... Žodžiu, – toks zoologijos sodas. Iki pat 12 klasės, kol išvažiavau iš Šiaulių, namai buvo pilni gyvūnų.

– Viešoje erdvėje matome labai įvairiapusę jūsų veiklą. O kaip pats save pristatytumėte?

– Kūrėjas, rašantis kūrėjas. Anksti išmokau rašyti ir skaityti, skaičiau daug, skaitau daug ir dabar. Skaitymas virsdavo rašymu, spaudoje pradėjau dirbti nuo 1994 metų, tad daugiau nei 30 metų rašau. Į dienraščius rašydavau, paskui televizijoje pradėjome daryti laidas. Iki šiol tenka su tekstais dirbti, redaguoti juos. Rašau ne tik apie gyvūnus, bet ir esė, ir tai vadinu terapija sau. Kai mintys sukasi galvoje, jos neleidžia miegoti, gyventi. Užrašai jas ant lapo, tada kažkaip palengvėja.

– Socialiniuose tinkluose kartu su Aurimu Naviu rašote apie karą Ukrainoje, rengiate laidą „Aštuonkojis“ (LRT PLIUS)...

– Taip, dar prieš karą Ukrainoje įkūrėme „Visuomenės informacinio saugumo agentūrą“. Laida „Aštuonkojis“ yra mūsų bendras projektas kartu su Aurimu Naviu ir Nemira Pumprickaite. Kaip tik dabar kalbėjome apie kultūrą – įsileisti ar ne rusų kultūrą. Česlovas Milošas, rašęs apie Dostojevskį, įžvelgė jo nemeilę Lenkijai ir Lietuvai, bet vertino jį kaip kūrėją. Tai yra giluminis literatūros, kūrėjo suvokimas. Č. Milošas turėjo suvokimą apie tą laikmetį, Sovietų Sąjungą, imperinę jos savivoką. Tai turbūt derėtų taip pat filosofiškai mąstyti ir tokių žmonių kaip Dostojevskis kūrybą vertinti. Savo laidas stengiamės daryti skatinančias pamąstyti ir pašnekovus, ir žiūrovus.

– Ir nenustojate mokytis...

– Šiuo metu studijuoju dviejose programose. Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoju magistro studijose „Gyvūno ir žmogaus sąveikos“ programoje, bakalauro studijos jau baigtos. Gyvūnų auginimo technologijų institute dirbu tyrėjo asistentu: talkinu ruošiant medžiagą seminarams, rengiu pranešimus tarptautinėms konferencijoms. Dar mokausi podiplominėse kaniterapijos studijose. Tikiuosi, jei viskas bus sėkmingai, būsiu kaniterapeutas, vienas iš nedaugelio Lietuvoje. Nauja profesija, kuri yra labai reikalinga visiems, įvairių negalių turintiems žmonėms – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

– O kaniterapijai jūsų šuo – dobermanas Argas – ar tinkamas?

– Argas tinkamas šuo, nes jis labai orientuotas į žmogų, nepaprastai švelnus ir dėmesingas, labai greitai užuodžiantis ligą ir suteikiantis paramą. Tai yra globėjiškos natūros šuo, galintis būti su mažais vaikais, kitais šunimis, visų atžvilgiu yra nusiteikęs draugiškai ir atlieka tam tikras užduotis, kurias reikia atlikti su neįgaliais vaikais ar suaugusiaisiais. Argas toks rūpestėlis – tarsi klaustų, ko tau nelinksma, liūdna, prieina, laižo, kviečia žaisti, deda kamuoliuką, prisiglaudžia, apsikabina – moka išjudinti. Su suaugusiaisiais lygiai toks pat – gerų emocijų kūrėjas.

– Kas lėmė tokį Argo būdą – ar šuns charakteris, veislė, ar labai didelis paties šeimininko indėlis?

– Padedu žmonėms su šunimis susitvarkyti, kai yra problemų, man sekasi juos nuraminti. Nemanau, kad yra vien tik šuns nuopelnas, man nuo vaikystės sekasi susikalbėti su gyvūnais. Turėjau ne vieną šunį, matau ir dirbu ne tik su dobermanais. Tačiau šitos veislės man ypač gaila, ji nuskriausta dėl klaidingo požiūrio – neva su fiziškai stipriu šunimi būtina griežtai elgtis. Atvirkščiai, su dobermanais reikia elgtis kaip su mažais vaikučiais. Jie yra labai „minkšti“ šunys.

Aš manau, kad kaniterapijai galima parengti daug šunų. Auksaspalviai, labradoro retriveriai yra laikomos tinkamesnėmis veislėmis, bet yra ir Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių, kitų veislių šunų, taip pat neveislinių, kurie yra nuostabūs terapiniai gyvūnai. Su Argu turime ypatingą draugą – kolegės kaniterapeutės Ugnės Nedzinskaitės šunį Dodį, kurį vadiname profesoriumi ir iš kurio mokomės. Žinoma, tokie šunys negali būti agresyvūs, nevaldomi, turi būti orientuoti į žmogų, mokėti dirbti su neįgaliaisiais, atlikti specifines užduotis.

– O kaip vyksta kaniterapinis gydymas, kas jį gali gauti?

– Kaniterapija – įstatymų reglamentuota, apibrėžta veikla. „Terapija“ – medicinos sąvoka. Dirbama pagal anamnezę, su psichiatru, terapeutu ar kineziterapeutu, priklausomai nuo sutrikimo ar ligos pobūdžio. Konkrečiam žmogui yra sudaromas kaniterapijos planas. Nėra taip, kad paleidžiamas šuo ir jis gydo. Pavyzdžiui, paralyžiuotiems asmenims svarbi judesio amplitudė, todėl darbas su šunimi skirtas būtent tokiai terapijai. Kitais atvejais reikia gerinti kraujotaką, skatinti judėti ar padėti žmogui įveikti įvairias psichologines krizes ir kitus sutrikimus. Kaniterapija motyvuoja. Yra metodikų, skatinančių pacientus, ypač vaikus, įsitraukti į įvairias veiklas dėl paties šuns: tai ir piešimas, ir maisto gaminimas, ir švenčių rengimas. Kaniterapija – tai sudėtinė kompleksinė mediciną papildanti gydymo forma. Ne be reikalo kaniterapeutus rengia medicinos specialistai, mokomės ir anatomijos, ir psichiatrijos, ir psichologijos, ir slaugos, ir ergoterapijos. Su specialistais nagrinėjame konkrečius atvejus, istorijas, sprendžiame, kaip turėtume prisidėti prie ligonių gydymo.

– Savo knygoje rašote apie susikalbėjimą su gyvūnais. Ar ją perskaičius tai pavyks, ar dar reikės ir pačiam įdėti nemažai pastangų?

– Sovietmečiu buvo norma mušti šunis. Kaip ir vaikus, o kartais ir moteris. Buvo toks supratimas, kad šunį reikia lupti su diržu, trankyti, kad jis žinotų savo vietą. Dar ir dabar virve pririštą mažiuką šunį, jei bėga, kai kas skatina prismaugti, kad jis patirtų baisų skausmą – neva kitąkart žinos, kad reikia ateiti, nebėgti, tada neskaudės... Tokie baisūs metodai atsirado iš visiško nesupratimo, tamsos. Net akmens amžiaus žmogus taip nedarydavo, jis kartu vaikščiojo su palaidu šunimi. Šuo buvo partneris, su kuriuo žmogus kartu medžiojo, gynėsi nuo priešų. Be jokių priemonių, skanukų, smurto jie buvo kartu, nes tai – žinduolių, kuriems reikia išgyventi, sąjunga. Pagal savo prigimtį šuo konflikto nesupranta. Šuo yra iš vilko kilęs žinduolis, o vilkai savo šeimoje nesupranta pykčio. Jie sutartinai veikia kartu, o lyderis juos saugo, organizuoja medžioklę. Tą lyderį vilką šunų pasaulyje pakeitė žmogus, tačiau kažkodėl ėmė bausti ir kelti skausmą savo partneriui. Blogai besijausdamas, šuo pradėjo bėgti šalin, o žmogus – jį bausti. Užsegę antkaklį, kai kurie šeimininkai pradeda gyvūną tampyti, nes šuo loja ar tempia. Nuo to tampymo sutrinka kraujotaka, pakrinka nervinė sistema, gali susiformuoti stuburo ir kaklo slankstelių išvarža. Tampant šunį, jį baudžiant, ilgainiui išsivysto ilgalaikis skausmas, kuris iš esmės keičia gyvūno elgesį. Mums nuo sėdėjimo prie kompiuterio pradeda skaudėti kaklą, nugarą, dėl skausmo sunku judėti, šuniui tas pats – jam dėl skausmo sunku judėti, jis tampa nervingas, reaktyvus, o žmogus, to nesuprasdamas, dar labiau pyksta, dar labiau baudžia šunį, keldamas jam dar didesnį skausmą. Susidaro uždaras ratas, iš kurio išeiti galima tik turint tam tikrų žinių ar specialisto pagalbą. Ir tas psichologinis spaudimas, nuolatinis barimas, ujimas, tarsi šuo būtų gimęs bėgti nuo šeimininko, neklausyti mūsų... Nesakau, kad visai nereikia pavadžių, kontrolės, bet jie reikalingi kaip pagalbinė priemonė, norint šunį apsaugoti nuo nelaimės, streso ar konflikto.

Kai man atveda šunį ir klausia, ką daryti, kai jis bėga, atsakau – paleiskit. Sakau, jeigu jau bėga, tai tegu bėga į visas keturias puses... Jeigu šuniui gerai, jis niekur nebėga nuo savo lyderio, jis turi būti su žmogumi taip, kaip buvo visada. Apie tai savo knygoje ir rašau, pateikiu gyvenimiškų istorijų, įvairių pavyzdžių, kaip žmonėms padėjau susišnekėti su savo šunimis. Susitarti be konflikto, be smurto, o taip, kaip šuo supranta, mokau pažiūrėti iš vidaus. Šuo mus mato truputį kitais kanalais, negu mes įsivaizduojame. O mes nusiperkame antkaklį, pavadėlį ir pradedame reguliuoti šunį, kaip pulteliu. O šuo taip nesireguliuoja, jis reguliuojamas akimis, rankomis, kūnu, mūsų vidine chemija ir balsu.

Gyvūnams reikia skirti daug dėmesio. Gyvūnai skaito mūsų kūno kalbą. Šuo moka šypsotis. Jis, skirtingai nuo vilko, geba pakelti antakius, nutaisyti veido mimikas – tiek jis prisitaikęs prie žmogaus, ir tai yra unikalu. Šuo geba pamatyti, kur mes žiūrime, galime akimis parodyti, ką jis turi atnešti, galime be žodžių susikalbėti. Tai yra unikalus gyvūnas, kuris 30 tūkst. metų mokėsi ir išmoko mus suprasti. O mes, ypač atsiradus internetui, informacijos pertekliui, nustūmėme savo genetinę, istorinę bendradarbiavimo patirtį ir pradėjome vadovautis nežinia iš kur atsineštais klaidingais mitais ir įsitikinimais. Pats didžiausias mitas – šuo yra iš prigimties nepaklusnus. Šuo iš prigimties yra linkęs įsiteikti žmogui.

– Kiek metų praktinių žinių sudėta į naująją knygą?

– Aš aprašiau ir savo nuotykius vaikystėje, kurie nutiko prieš 50 metų... Kaime buvo šunytė Musė, kuri, kol meškeriodavau, laukdavo ir gulėdavo prie sudėtų rūbų. Pašaukus vardu, sulodavo, ir žinodavau, kur daiktai palikti. Prašydavau Musytės padėti vištas suginti į tvartą, ir ji jas suvarydavo. Susikalbėdavome be tampymų, komandų „Sėdėk!“, „Gulėk!“, be skanukų, nes buvome partneriai. Tais laikais iš viso nenaudojome pavadėlio. Buvo ir didesnių šunų, bet ir jų nereikėjo dresuoti, mes kažkaip susikalbėdavome. Prisiminęs vaikystės patirtis, supratau, kad kažkas ne taip su ta smurtine dresūra.

Knyga yra kelrodė tiems, kurie ieško kitokių kelių, sprendimų. Žmonės ieško pagalbos, klausia patarimų. Manau, knygoje ras didžiąją dalį atsakymų.

Problema ta, kad šiuolaikinis žmogus priima tik tą informaciją, kurią jis jau žino, supranta, net jei ta patirtis klaidinga. To, ko nelabai suvokia, ko nežino, neįsileidžia. Taip susikalbėjimas su gyvūnu menksta. Mus valdo informacijos pasaulis, o gyvūną – intuityviosios smegenys.

Mūsų „senosios“, konservatyviosios smegenys dar yra išlikusios, jas galima panaudoti susikalbėti su gyvūnais. Tad kviečiu girdėti ne tik save, bet išgirsti ir gyvūną. Tam reikia nedaug – tiesiog jį stebėti ir mėginti susikalbėti jo kalba, gyvūno kalba.